Prašė grąžinti skolas

Minėtas aukcionas nuo 2004 metų spalio subnuomos pagrindu nuomojasi žemę iš bendrovės „Senoji Baltija“. Būtent ši bendrovė ir galėtų būti vienu iš iniciatorių ieškoti galimybių ateityje kelti bankroto bylą Klaipėdos žuvininkystės produktų aukcionui.

Už subnuomą aukcionas yra skolingas „Senąjai Baltijai“ 3678 eurus. Skolos susidarė už 2016 metus. Neaiški ir tolesnė situacija dėl subnuomos, kuri nuo šių metų vidurio uoste yra draudžiama.

Dar per 1400 eurų Aukcionas yra skolingas šiai bendrovei už parduotas žuvis menkes kartu su delspinigiais.

Dar rugpjūčio viduryje „Senosios Baltijos“ vadovas Artūras Maželis kreipėsi į Klaipėdos žuvininkystės produktų aukcioną prašydamas sumokėti skolas iki šių metų rugsėjo 1 dienos. Ši data žvejams svarbi todėl, kad nuo rugsėjo pirmosios prasideda naujas žvejybos sezonas. Sumos, kurias aukcionas skolingas „Senajai Baltijai“ nėra didelės. Tačiau sunkiai besiverčiantiems žvejams kiekvienas euras brangus.

A.Maželis teigė suprantantis, kad skolos yra per mažos, jog galima būtų iš karto inicijuoti aukcionui bankroto procesą. Tačiau kreiptis į teismą dėl priverstinio skolų išieškojimo „Senoji Baltija“ ketina, jei pats aukcionas nesuskubs su jais atsiskaityti.

Įžvelgia ministerijos kaltę

Klaipėdos žuvininkystės produktų aukcionas skolingas ne tik „Senajai Baltijai“. Pinigų iš šio aukciono už parduotas žuvis neatgauna ir bendrovė „Spika“.

„Spikai“ aukcionas skolingas per 3100 eurų. Šios bendrovės direktorius Gintaras Gylys teigė, kad skolos buvo ir didesnės, bet jos sumažėjo, nes „Spika“ iš aukciono ima ledą ir užskaito už jį iš skolų dalies.

Anot G.Gylio, problema dėl aukciono skolų žvejams yra ne tiek šios bendrovės, kiek jį valdančios Žemės ūkio ministerijos sukurta problema. Ministerija leido aukcionui maždaug už 1,5 mln. eurų atlikti rekonstrukciją pritaikant jį perdirbti žuvis, bet nepasirūpino, kad jis turėtų apyvartinių lėšų.

Kitaip tariant, metė aukcioną tarsi pliką į dilgėles ir tegul sukasi kaip nori. G.Gylio nuomone, aukcionas turėtų turėti apyvartinių lėšų mažiausiai trims žuvų apdorojimo pirkimams iš žvejų. Dabar jis neturi laisvų lėšų nė vienam pirkimui. Kažkiek sumoka žvejams iš parduotos produkcijos arba, kaip „Spikos“ atveju, daro užskaitą.

Žvejai – ne šalpos organizacija

Žvejų nuomone, toks aukciono ūkininkavimas jų sąskaita nėra normalus. Žvejai nesirengia sugautomis žuvimis pusmetį ar ilgiau, kol atsiskaitys už parduotas žuvis, šelpti aukciono. Net jei aukcionas Klaipėdoje mokėtų didesnes kainas nei aukcionai Lenkijoje, žvejai žuvis parduotų lenkams, nes pinigų jiems reikia greitai, o ne po kelių mėnesių.

2015 metų balandį žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės pasirašytuose bendrovės „Klaipėdos žuvininkystės produktų aukcionas“ įstatuose pirmu punktu apie tikslus nurodyta, kad aukcionas „vysto ir plėtoja komercinę-ūkinę veiklą, atsižvelgiant į viešuosius ir kolektyvinius žvejų interesus“. Todėl žvejams ir nesuprantama, kodėl Žemės ūkio ministerijos valdomas aukcionas savo ekonomines problemas bando spręsti žvejų sąskaitą vėluodamas atsiskaityti su jais.

Geriems santykiams tarp žvejų ir aukciono nepadeda ir nuolatiniai jo vadovų keitimai, kai kurių vadovų pasakymai, kad „aukciono ūkinės problemos jam esančios svarbesnės nei žvejai“. Žvejai mano, kad už ES žuvininkystės fondo lėšas pastatytas ir rekonstruotas, valstybės valdomas aukcionas pirmiausia turi būti skirtas padėti žvejams - palankesnėmis kainomis pirkti sugautas žuvis.

Nesusikalbėjimas tarp žvejų ir aukciono įvyko ir dėl ledo gamybos. Nors aukciono įstatuose yra įrašyta, kad ledo gamyba yra vienas iš jo veiklos objektų, žvejybos sezoną dauguma Klaipėdos žvejų turėjo pradėti ledą pirkdami iš Latvijos.

Klaipėdos žuvininkystės produktų aukciono direktorius Artūras Sabaliauskas patvirtino, kad yra problemų dėl apyvartinių lėšų stygiaus. Jis dėl jų lankėsi pas žemės ūkio ministrę, kuri, anot jo, žadėjusi padėti. A.Sabaliauskas užtikrino, kad, kai tik bus gauta papildomų lėšų iš Žemės ūkio ministerijos, pirmiausia atsiskaitys su žvejais.