Pastaruoju metu Agluonėnų bendruomenės narys Jonas Čepas viešojoje erdvėje kelia visiems Agluonėnų ir Klaipėdos rajono gyventojams itin aktualų klausimą – ar tinkamai restauruojama Agluonėnų etnografinė sodyba ir ar dabartinė rekonstrukcija nesunaikina sodybos autentikos.

Vykdomi esminiai restauracijos darbai, todėl visiškai pagrįstai kyla klausimas - kas liko iš senosios sodybos? Tačiau keliant tokį klausimą būtina pasitikslinti apie kokią sodybą kalbame – senąją mažlietuvio ar sovietmečiu mėgėjiškai rekonstruotą sodybą.

Agluonėnų etnografinė sodyba dar tarybinio ūkio laikais buvo neprofesionaliai rekonstruota, padarant drastišką intervenciją į paveldą, sunaikinant daug autentiškų detalių bei pristatant tokių, kurios buvo visiškai nebūdingos šio krašto sodybai. Kaip antai „pasisėdėjimams“ skirtas rūsys su židiniu bei atidaroma kluono siena... Be abejo, pašalinant sovietmečiu padarytos neprofesionalios rekonstrukcijos intervenciją muziejininkai ir projektuotojai pasirinko tokį rekonstrukcijos variantą, kuris sodybą padarytų bent jau artimą tipiškai to krašto architektūrai.

Tad rekonstrukcijos metu pakeičiami ne tik sukirmiję sodybos rąstai, tačiau keičiamos ir kai kurios to krašto gyvensenai nebūdingos detalės. Rekonstruojant kluoną buvo atsižvelgta į vietos bendruomenės reikalavimus, nuspręsta nebesiekti mažlietuviškos autentikos, kluonas rekonstruojamas tik su vienu tikslu – pritaikyti patalpas viešiems susibūrimams.

Po klaidingos restauracijos sodyba įtraukta į Kultūros vertybių registrą

Agluonėnų etnografinė sodyba yra tipiška Klaipėdos krašto laukininko (turėjusio iki 10 hektarų žemės) sodyba. Medinis gyvenamasis namas ir klojimas pastatyti 1898 metais. XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio pradžioje, ūkį įsigijus Jurgiui Brechtui, namas perstatytas. Prieškambaryje, koridoriuje, virtuvėje vietoj ligtolinių molinių grindų buvo išklotos raudonų plytų grindys, pastatyta krosnis su raudonų plytų suolu („benkiu“).

1981 metais, po paskutinės sodybos šeimininkės Marės Vytienės mirties, tuometinio kolūkio pirmininko Alvydo Treigio iniciatyva sodybą, su visais joje buvusiais daiktais, baldais, buities rakandais, nupirko kolūkis. Pastatų sutvarkymo darbai buvo pavesti landšaftininkui Jonui Čepui. 1983 metais vykdant tvarkymo darbus visi sodybos pastatai buvo rekonstruoti ir pritaikyti kultūrinei veiklai. Gaila, tačiau tuomet rekonstruojant sodybą nebuvo kreiptasi į specialistus... Galbūt tokiu atveju būtų labiau susirūpinta ne tik į kluono pritaikymu teatrui, bet ir išsaugotas autentiškas mažlietuvio sodybos interjeras ir aplinka. Tačiau visus darbus, geriausių ketinimų vedini, vykdė entuziastai ir studentai, todėl rekonstruojant pastatus neišvengta klaidų.

Gyvenamojo namo virtuvėje, įrengiant ekspoziciją, buvo išardyta plyta valgiui gaminti ir įrengta virenė - patalpa su atviru ugniakuru ir dūmtraukiu. Rūsyje įrengtas poilsio kambarys su židiniu. Tvarte išpiltos cementinės grindys, patalpa pritaikyta parodoms eksponuoti. Prie tvarto buvusi medinė pastogė vežimams laikyti (vežiminė) nuardyta ir kitame tvarto šone pastatytas lentinis priestatas darbo įrankiams susidėti.

Klojimas buvo pritaikytas teatrui: pakeistos kluono apkalimo lentos, galinę kluono sieną padarant atveriama, kad renginių metu būtų galima praplėsti kluono patalpa žiūrovams, įrengta scena, grindys išklotos nedegto molio plytomis, kurios buvo atvežtos iš kitos sodybos.

Pakeista ir kiemo erdvė. Tvora, skyrusi, taip vadinamą, „gerąjį kiemą“ nuo ūkinio, perkelta kiek toliau, taip centrinę kiemo dalį atveriant renginiams.

Kiek vėliau taip rekonstruota sodyba buvo įrašyta į LR Kultūros vertybių registrą.

Per neprofesionalią restauraciją dingo unikalūs daiktai

Prieš ketverius metus Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Agluonėnų seniūnija  etnografinę sodybą perdavė Gargždų krašto muziejui. Muziejininkai pirmiausia atliko eksponatų patikrinimą ir buvo nemaloniai nustebinti - inventorinėje knygoje įrašyti tik 37 (!) eksponatai likę iš M.Vytienės sodybos. Primename, kad savu laiku sodyba buvo nupirkta su visais joje esančiais daiktais... Tad kur dingo M.Vytienės namų ūkio daiktai? Galbūt jie saugomi kitoj patalpoje? Deja, šis klausimas taip ir liko neatsakytu – unikalių čia gyvenusių žmonių daiktų tiesiog nebėra... Dabar jie būtų labai reikalingi atnaujinant ir papildant mažlietuvio sodybos interjero ekspoziciją. Gaila, kad žmonės, ėmęsi rekonstruoti sodybą pritaikant ją muziejui ir klojimo teatrui, nesusivokė, jog būtina išsaugoti ir asmeninius sodybos šeimininkų daiktus.

Taip negrąžinamai prarastas unikalus istorinis, etnografinis paveldas. Tiesa, beveik po dešimtmečio susiskribta ir pradėta eksponatų apskaita. Tuomet inventorinėje knygoje įrašyti 355 vnt. eksponatų. Iš jų: 37 iš M.Vytienės sodybos, 30 jų inventorinėje knygoje įrašyti, kaip klojimo teatro rekvizitas,  1 eksponatas, senoviška karieta pirkta iš V. Majoro, pažymėta kaip dingusi apie 1993 metais.

Negrįžtamai būtų prarastas vienas iš Mažosios Lietuvos medinės architektūros paminklų

Perėmus sodybos pastatus muziejininkai pastebėjo, kad pastatų būklė yra prasta. Ypač nesaugi elektros instaliacija pastatuose. O įvertinat tai, kad pastatai yra mediniai, baisu ir pagalvoti, kas galėjo įvykti dėl avarinio elektros įvado...

Nuodugniai apžiūrėjus pastatus, pastebėta - gyvenamajame name lūžusi stogo sija, namo viduje pastebėti kenkėjų paliekami charakteringi milteliai. Tai reiškia, kad mediena pažeista entomologinių kenkėjų, sutrešusios ir sulūžusios tvoros, vėjo perpučiamos kluono sienos, paukščių išpešioti nendriniai stogai.

Muziejininkai norėdami tiksliau įvertinti sodybos būklę, pakvietė komisiją iš Klaipėdos rajono savivaldybės, KVAD Klaipėdos teritorinio padalinio ir muziejaus specialistų. Šios komisijos išvada buvo tokia: „būtinas  skubus etnografinės sodybos restauravimas, pašalinant blogą medienos, stogo dangos, autentiškų konstrukcijų ir dekoro detalių, avarinę elektros instaliacijos būklę, rekomenduojama paruošti sodybos sutvarkymo techninį projektą ir vykdyti restauravimo darbus“. Kaip alternatyvą restauracijai, muziejus svarstė ir sodybos konservavimo galimybę, tartasi su P.Gudyno restauracijos centro specialistais. Pastatų konservavimas tik pristabdytų  pastatų nykimą, tačiau tai būtų tik laikinas problemos sprendimas, nes vėliau lėšų poreikis restauracijai būtų dar didesnis. Tuomet buvo aišku, kad skubiai nesiėmus reikiamų priemonių sodybos pastatų būklei gerinti, bus negrįžtamai prarastas vienas iš nedaugelio išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros paminklų...

Apie sodybos būklę muziejus informavo Agluonėnų bendruomenę bei pristatė ketinimą ją restauruoti, paaiškino kodėl tai būtina daryti. Agluonėnų bendruomenės pirmininkas Kęstutis Sinskas pasirašė pritarimą sodybą restauruoti bei ją pritaikyti kultūrinei, bendruomeninei veiklai. Suradus ES fondą muziejus parengė paraišką „Agluonėnų etnografinės sodybos restauracijos ir pritaikymo viešosioms kultūros, švietimo ir bendruomeninės veiklos reikmėms techninės dokumentacijos parengimas ir sodybos restauracija bei pritaikymas kultūrinei veiklai“ Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų Projektų rengimo fondo paramai gauti. Projektui buvo skirtas finansavimas. Bendras projekto biudžetas sudaro 1 358 959,93 Lt (su PVM), iš kurių – 80 % Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo lėšos ir 20 % projekto partnerio Klaipėdos rajono savivaldybės piniginis įnašas.

Restauracijos pradžia

Rengiant techninį projektą buvo siekiama, kad pastatų pritaikymas kultūrinei veiklai, atitiktų krašto etnografinių sodybų architektūrines tradicijas bei KVAD dosjė įvardintomis vertingosioms sodybos savybėms. Tai reiškia, kad restauruojant sodybą turi būti išsaugotas pastatų fasadų medžiagiškumas, pastatų tūris, aukštis, stogų dangos tipas. Be to, norėta ištaisyti 1983 m. rekonstrukcijos metu padarytas klaidas: gyvenamajame name atkurti virtuvės patalpą, atstatyti plytą maistui gaminti, restauruoti, pagal išlikusį autetinšką pavyzdį, langus, duris, pakeisti rekostrukcijos metu sudėtas siauras, XIX a. statiniui nebūdingas, lubų ir grindų lentas, atkurti t.v. „šaltojo kambario“ interjerą. Visi šie darbai ir buvo numatyti projekto sprendimuose.

Parengtas techninis restauracijos projektas (UAB Paulens& CO) suderintas su KVAD, savivaldybės specialistais, atlikta specialioji projekto ekspertizė (UAB „Darbasta“). Projekto rengimo metu nustatyta, kad daugiausia autentiškų detalių yra gyvenamajame name, kiti pastatai jau yra rekonstruoti ir pritaikyti kultūrinei veiklai. Projekto sprendimuose, atsižvelgta į tai, kad  kluonas yra  pritaikytas teatrui, reiškia čia dideli lankytojų srautai, todėl tokio pastato konstrukcija ir medžiagos turi būti saugios bei atitikti aplinkos saugos ir higienos reikalavimus. Todėl kluono grindis numatyta iškloti raudonomis klinkerinėmis plytomis, kurios yra tvirtesnės ir atsparios temperatūros svyravimams (kluonas nešildomas), paliekant (bendruomenės prašymu) plūkto molio pravažiavimą. Muziejus techninį projektą pateikė Agluonėnų bendruomenei susipažinti. Tuomet bendruomenė turėjo pastabų kai kuriems techninio projekto sprendimams. Taip pat projektas suderintas ir gauti visi reikalingi leidimai iš Klaipėdos rajono savivaldybės, KVAD sodybos restauracijai ir pritaikymui.

Vykdant sodybos restauracijos darbus didesnė dalis bendruomenės išsakytų nuogąstavimų patenkinti – išsaugota atidaroma galinė kluono siena, trobos prieangyje raudonų plytų grindys tik nuvalomos ir sutvirtinamos, apšvietimo stulpas bus nukeltas į šoną, paliktas moliniu grįstas kluono pravažiavimas. Buvusios vištidės tiksliai vietai nustatyti atlikti archeologiniai žvalgomieji tyrimai. Nors archeologo išvadose sakoma, kad čia pastato su pamatais nebuvo, galėjo būti tik laikinas statinys, nutarta laikiną pastatą muziejaus reikmėms pastatyti, menamos vištidės vietoje.

Šiuo metu baigiami restauruoti visi sodybos pastatai. Liko atlikti vidaus restauracijos ir apdailos darbus. Baigus restauracijos darbus muziejininkai atnaujins sodybos ekspoziciją. Iš projektinių lėšų bus įsigyta baldų ir įrangos edukacinei veiklai. Įgyvendinus projektą bus restauruoti visi sodybos pastatai įtraukti į LR Kultūros vertybių registrą bei įsigyta renginių, kultūrinio turizmo ir bendruomeninės veiklos organizavimui reikalingos įrangos ir baldų. 2011 m. pavasarį, restauruota ir pritaikyta kultūrinei ir bendruomeninei veiklai plėtoti, sodyba bus pristatyta visuomenei.