Sovietmečiu autobusų vairuotojams nereikėjo sukti galvos dėl bedravimo su keleiviais kultūros. Vairuodami jie netgi galėjo valgyti ir rūkyti. Akivaizdu, kad šiandien reikalavimai viešojo transporto darbuotojams stipriai pasikeitę. Tačiau klaipėdiečiai skundžiasi, jog įlipus į miesto autobusą, juos dar dažnai pasitinka šaltas vairuotojo veidas. Retas vairuotojas bent linkteli galvą, kad pasisveikintų su įlipančiais žmonėmis. Negana to, keleiviai, norintys autobuse įsigyti bilietą, sulaukia priekaištų, jog ne vietoje padeda pinigus ar per lėtai eina į autobuso galą.

Suprantama, vairuotojo darbas yra ne bendrauti su keleiviais, o saugiai juos nuvežti iš vienos stotelės į kitą. Tačiau ar tikrai bendravimo kultūra yra nereikšminga šiame darbe?

23 metų klaipėdietis Rokas Bžeskis, prieš trejus metus laimės ieškoti išvykęs į Švediją ir jau pusę metų dirbantis autobuso vairuotoju Stokholme, teigė, jog ten norint gauti tokį darbą neužtenka tik turėti patirties ar būti įgijus reikiamą vairavimo kategoriją.

Uniformos keičia požiūrį

„Visų pirma norint gauti darbą man reikėjo būti labai motyvuotam. Darbo pokalbio metu aš turėjau įrodyti, kad noriu ir galiu dirbti", - pasakojo jaunuolis, nusprendęs pretenduoti į darbo vietą, kurią aptiko skelbime vietos kalbų mokykloje.

Ano jo, kadangi šis darbas reikalauja gerų švedų kalbos žinių, emigrantų iš kitų šalių dirbančių jį - mažai.

"Per pirmąsias dvi savaites kartu su kitais naujai priimtais darbuotojais turėjau praeiti kursus, kuriuose mokėmės bendravimo su keleiviais kultūros, konfliktinių situacijų sprendimo, kaip elgtis užklupus gaisrui ar kitai nelaimei, taip pat dokumentacijos tvarkymo pagrindų bei kitų mums darbe reikalingų dalykų“ –  kalbėjo R. Bžeskis.

Didžiausias skirtumus tarp Klaipėdos ir Stokholmo vairuotojų, kurį pastebėjo jaunuolis - uniformos.

„Mes turime tvarkingas uniformas, kurias sudaro marškiniai, kelnės, liemenė ir net kaklaraištis. Mano nuomone, uniforma įpareigoja darbuotoją visiškai kitaip elgtis savo darbo vietoje. Kaip mums pasakė kompanijos atstovai, ši uniforma įpareigoja ir tuo pačiu saugo. Atvirai pasakius, to labiausiai pasigendu įlipęs į Klaipėdos autobusą. Atrodo, jog čia vairuotojai yra tiesiog ką tik atėję iš gatvės. Manau, kad uniformos šiems žmonėms padėtų kitaip pradėti žiūrėti į savo darbą“.

Bilietas mobiliuoju telefonu ir apsaugos kameros

Švedijoje gyvenančio klaipėdiečio teigimu, Stokholme viešajame transporte taip pat galioja taisyklė įleisti keleivius tik per priekines duris. Tačiau skirtingai nei Klaipėdoje, ten iš vairuotojo bilieto nenusipirksi.

„Keleivius taip pat įleidžiame tik per priekines autobuso duris. Žinoma, išskyrus moteris su vaikais vėžimėliuose ir neįgaliuosius. Apskirtai ten neįgalieji ir moterys su mažais vaikais vėžimėliuose autobusu keliauja nemokamai. Skirtingai nei Lietuvoje, kiti keleiviai iš vairuotojo bilietėlio įsigyti negali. Apskritai, mano nuomone, ir Lietuvoje reikėtų išgyvendinti šią praktiką. Nes dažnai Klaipėdos vairuotojai norėdami suspėti pagal grafiką, tik pradėję važiuoti pradeda rinkti centus ir atidavinėti grąžą keleiviams. Tai tikrai atsiliepia vairuotojo dėmesingumui. Šią problemą švedai yra išsprendę labai paprastai. Žmonės gali autobuso bilietą įsigyti mobiliuoju telefonu nusiuntę trumpąją žinutę. Vėliau gautą žinutę reikia įlipant parodyti vairuotojui“.

Paklaustas apie vairuotojo bendravimo su keleiviais kultūrą, R. Bžeskis teigė, jog Švedijoje vairuotojai visuomet stengiasi bent jau pasisveikinti su įlipančiais į autobusą, o kadangi autobusas yra filmuojamas, nepagarbiai su keleiviu pasielgusio vairuotojo gali laukti nemalonumai.

„Visuose autobusuose yra įrengtos vaizdo kameros. Viena autobuso gale, kita - vairuotojo kabinoje. Vairuotojo kabinoje įrengta kamera įrašinėja ir garsą. Žinoma, jos labiau skirtos užtikrinti keleivių ir vairuotojų saugumą. Tačiau kuomet tave filmuoja, tu tiesiog negali nepagarbiai elgtis su keleiviais. Beje, Klaipėdoje praeityje teko važiuoti autobusu, kurio vairuotojas įtartinai kvepėjo alkoholiu. Švedijoje autobusuose yra įrengta sistema, kuri neleidžia nepapūtus į alkotesterį užvesti autobuso. Jei iš vakaro šventei, kitą dieną geriau pasiimk išeiginę“ – juokavo R. Bžeskis.

Sunkiausia susitarti su senais vairuotojais

Bendrovės „Klaipėdos autobusų parkas“ pervežimų skyriaus vadovo Vaido Ramanausko teigimu, Klaipėdoje sunkiausia yra „perauklėti“ daug metų dirbančius autobusų vairuotojus.

„Sunkiausia situacija yra ne su naujais, o su daug metų dirbančiais vairuotojais. Jie dar nuo tarybinių laikų yra pripratę prie uždaros autobuso kabinos. Ten jie galėdavo vairuodami ir valgyti ir rūkyti, o apie bendravimą su žmonėmis net nekalbu. Tad tokius žmones „perlaužti“ yra sunkiausia“ – kalbėjo vadovas.

Pasak V. Ramanausko, bendrovė „Klaipėdos Autobusų parkas“ stengiasi investuoti į vairuotojų tobulėjimą.

„Vairuotojus esame siuntę į psichologijos bei bendravimo kursus. Taip pat šiemet visiems vairuotojams reikėjo įgyti vadinamąjį 95 kodą. O tam, kad jį gautų, jie turėjo lankyti kursus, kuriuose reikėjo praeiti apmokymus apie bagažo vežimą, darbo ir poilsio režimus bei, žinoma, bendravimo kultūrą. Prisipažinsiu, man pradžioje panašaus pobūdžio kursai atrodė nereikalingas pinigų švaistymas. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad jie tikrai duoda naudą žmogui“ – teigė vadovas.

Švedijos praktika sektina

Paprašytas palyginti Stokholmo ir Klaipėdos viešojo transporto sektorius, V. Ramanauskas teigė, jog yra ko iš šios šalies pasimokyti, tačiau aklai sekti jų pavyzdžiu netikslinga.

„Mes apskritai labai stengiamės lygiuotis į Švediją. Kopijuojame jų praktiką bankų sektoriuje, kai kuriuos įstatymus, tačiau Lietuvoje tai ne visuomet pasiteisina. Reikia pripažinti, kad mes dar stipriais atsiliekame nuo jų. Ypač kalbant apie pačios visuomenės požiūrį. Mūsų bendrovės darbuotojai taip pat turi uniformas, tačiau šiuo metu jas reikia atnaujinti ir šis klausimas yra įtrauktas į ateities planus. Mes taip pat ateityje planuojame autobusuose įdiegti kameras, tam, kad galėtume efektyviau tirti kažkokius įvykius bei labiau užtikrinti keleivių saugumą. Didžiausia bėda yra ta, jog kasmet savivaldybės finansavimas transporto sektoriui vis mažėja, o kuras sparčiai brangsta. Tad viskas remiasi į finansus. Tačiau mūsų bendrovė vis vien stengiasi judėti į priekį ir tobulinti tiek techniką, tiek personalo darbo kokybę“.

V. Ramanausko nuomone, daugiau problemų yra kitose Klaipėdoje veikiančiose viešojo transporto įmonėse. Pasak vadovo, ten vairuotojų kontrolė yra itin prasta. Dėl to, pasak jo, gyventojai dažnai susidaro prastą įvaizdį apie visas šiame sektoriuje veikiančias įmones.