Klaipėdos dramos teatras penktadienio vakarą uostamiesčio Žvejų rūmuose publikai pristatys jau antrąją šiemet premjerą.

Pirmoji - Kęstučio Macijausko „Atrastas lobis“ - buvo skirta vaikams, o Erico Emmanuelio Schmitto dviejų dalių vaidinimas „Jausmų tektonika“ - suaugusiesiems. Spektaklį režisavo Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Povilas Gaidys.

Trečias pagal E.E.Schmittą

P.Gaidį drąsiai galima vadinti prancūzų dramaturgo E.E.Schmitto kūrybos ekspertu - pradėjęs sceninę pažintį jo komedija „Paleistuvis“, pastatęs elegiją pagal E.E.Schmitto knygą „Oskaras ir ponia Rožė“, jis ir toliau sėkmingai gilinasi į prancūziškos dramaturgijos subtilybes.

„Gal niekas taip nedaro, bet aš sau leidau štai tokią „šmitianą“. Tai tik trečias spektaklis pagal E.E.Schmitto kūrybą, o jis yra parašęs daug. Bet man gal jau ir tiek užteks, - šypsojosi režisierius. - Užsikabinau už šito, nes autorius - teatro žinovas, rašytojas, filosofas, pats pamišęs dėl Diderot. E.E.Schmittas subtiliai jaučia teatrą, puikiai valdo dialogą, su netikėtais posūkiais veda intrigą. Jis sugeba prasibrauti į pačią sielą ir meistriškai - lengvai, su humoru ir intriga groja ploniausiomis vidinėmis stygomis.“

Kaip pastebėjo P.Gaidys, E.E.Schmittas liko ištikimas klasikiniam teatriniam modeliui - pjesės siužete galima nesunkiai nugirsti sąskambius su prancūzų dramaturgijos klasiko Alfredo de Musset kūryba. O patį siužetą E.E.Schmittas paėmė iš Diderot „Žako fatalisto“. Bet jis XVIII a. istoriją virtuoziškai perkėlė į dabartį.

Režisieriaus teigimu, šioje pjesėje vėlgi stipriai juntamas Diderot laisvamaniškumas. „Nepasiginčysi: gyvenimas - reliatyvus, paradoksalus, nieko negalima sudėlioti į lentynas, viskas pasaulyje sąlygiška“, - samprotavo P.Gaidys.

Per dykumą - miražo link

„O istorija ta pati - apie meilės reikalus. Scenoje - elitas, turtuoliai, nesiskaitantys su pinigais, bet jų jausmai - kaip visų. Meilė... Atrodo, ką apie ją bepasakysi... E.E.Schmittas irgi lyg ir nieko naujo nepasako. Tik primena, kad meilė - labai trapus jausmas ir su juo reikia elgtis labai atsargiai, nes gali subyrėti į šipulius. Meilė juk - ne tik saldybė, bet ir kova. Jei kur truputėlį būsi neatidus - smulkmena, ambicija, egoizmas staiga gali pajudinti viską ir privesti prie didžiausių tragedijų, žmogaus vidinių dramų. Kartais sunku net įsivaizduoti, kaip tai galima ištaisyti. Bet didelis sukrėtimas leidžia suprasti meilės vertę. Ir kad su ja nejuokaujama“, - spektaklio „Jausmų tektonika“ idėją atskleidė režisierius.

Tektonika (gr. k. „statybinis“) - geologijos mokslo skyrius, nagrinėjantis Žemės kietąjį apvalkalą - žemės plutą, jos sandarą ir požeminius judesius, keičiančius šią struktūrą.  Žodį „tektonika“ dažniausiai girdime, kai kalbama apie Žemės plutos deformacijas, žemės drebėjimus ir katastrofas.

Anot spektaklio kūrėjų, panašūs procesai kartais vyksta ir žmogaus jausmų sferoje - neretai taip pat katastrofiški, prilygstantys stipriausiam žemės drebėjimui, griaunantys ir naikinantys visa, kas gyva žmogaus sieloje. „Jei ne taip suvirpini, tai ir prasideda...“ - liūdnai šyptelėjo režisierius.

Kas lieka po tos katastrofos? Ko išmoksta ir ką sužino pjesės herojai? Tiesiog patiria - ne iš knygų ar kino filmų, o savo pačių kailiu - seną kaip pasaulis tiesą: gyvenimas be meilės tėra begalinė dykynė. Vienintelis išsigelbėjimas - kažkur tebeesanti trapi meilės oazė. Net ir slapčiomis įtariant, kad  ji viso labo tėra tolimas ir nepasiekiamas miražas...

Spektaklis ves žiūrovą prie minties, kad meilės santykių tyrinėjimas, atsparumo išbandymai virsta vis žiaurėjančiu ir nebevaldomu žaidimu, kurį sustabdyti gali tik vienintelė jėga - dviejų žmonių meilė, tikroji meilė, kupina ne vien geismo, bet ir žmogiškos užuojautos bei švelnumo vienas kitam.

Visi vaidmenys - benefisiniai

 Naujajame spektaklyje be dublerių vaidins puikūs aktoriai - Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Regina Šaltenytė, Regina Arbačiauskaitė ir Toma Gailiutė.

„Tai bus intymus, atmosferinis, pokalbių vaidinimas, kuriame svarbiausi yra aktoriai, jų vaidmenys, kurie visi iki vieno - benefisiniai“, - premjeros išvakarėse sakė P.Gaidys, šiuosyk pasirinkęs šią komandą. Jo žodžiais, norėjo padirbėti būtent su šiais aktoriais - viduriniąja karta, nes teatro veteranams ir jaunimui jau „atidavė duoklę“, o šiems žmonėms jaučiasi skolingas. „Juos ir tik juos įsivaizdavau šiuose vaidmenyse“, - tvirtino P.Gaidys.

Režisierius nesiskundė, kad tenka repetuoti šaltoje Žvejų rūmų salėje, vilkint striukę, apsimuturiavus šaliku ir mūvint pirštines. Anot jo, svarbiausia, kad teatras pagaliau turi kur išleisti į gyvenimą savo spektaklius. Nors Žvejų rūmai teatrui ne pati geriausia vieta - jų didžioji salė ir scena - nejauki, labiau tinkama masiniams renginiams.

„O mūsų spektaklis bus kamerinis. Jo žanro negalėčiau nusakyti. Pavadinome tiesiog vaidinimu. Jame yra ir dramos, ir tragikomiškų dalykų, ir gražios lyrikos. Gal tai lyrinė drama... Betgi neapibrėžkime, gal tai daugiau ir giliau... Yra ir detektyvo elementų - netikėtumų, šmaikščių viražų. Pabaiga - sukrečianti. Čia - ne politika, kalbamės apie amžinus kiekvieno žmogaus reikalus, apie meilę, svarbią kiekvienam. Čia ji nepersaldinta, pateikta nelauktai, aštriai, tragiškai. Turėtų patikti publikai. Gal viduriniajai kartai - labiau, nes visi per tai jau esame perėję “, - mano P.Gaidys.

Jei širdis leis

Šį spektaklį į sceną jis ketino išleisti dar praėjusį rudenį. Tačiau, kaip P.Gaidys nelinksmai šyptelėdamas prisipažino, visus planus sujaukė širdis - teko ilgokai ją gydyti ir ligoninėje pagulėti. „Gaila, kad darbas užsitęsė, išblaškė mus visus. Bet aktoriais aš patenkintas, susikaupėm ir štai baigiame sulipdyti spektaklį“, - likus kelioms dienoms iki premjeros kalbėjo režisierius.

Naujajam spektakliui mįslingą scenovaizdį ir lakoniškus kostiumus sukūrė kaunietis dailininkas Danielius Sodeika, o džiazuojančią muziką parašė jaunosios kartos vilnietis kompozitorius Jonas Jurkūnas.

P.Gaidys džiaugėsi, kad vaidinimas bus mobilus - su juo bus nesunku keliauti, parodyti kituose miestuose ir miesteliuose. „Dabar visus spektaklius kuriame tokius - juk gyvename ant ratų, kol teatras uždarytas, - atsiduso režisierius, Klaipėdos dramos teatre dirbantis nuo 1963-iųjų. - Prisiderinau prie šių sąlygų. O į teatrą nebegrįšiu, žinau. Niekam gi jis nerūpi. Mūsų valstybei mes nerūpim. Žinom, neturi valstybė pinigų, bet nors šilto žodžio iš jos vadovų sulauktume... Dabar galvoju taip: per pastaruosius 10 metų pastačiau kelis spektaklius, kuriuose teko vaidinti visiems mūsų teatro aktoriams, gal ir užteks. Vis tiek kada nors teks išeiti. Pratinuosi prie tos minties. Dabar labiausiai norisi, kad šis spektaklis būtų geras. O paskui pažiūrėsim - jei širdis leis, gal ką linksmesnio dar pastatysiu...“