Klaipėdos vokiečių bendrija ir Simono Dacho namai sekmadienį uostamiestyje organizuoja Šventojo Martyno dienos šventę ir ragina klaipėdiečius ją švęsti drauge.

Sekmadienį 16 val. visi kviečiami rinktis prie Jono kalnelio (Turgaus g. 35). „Pasišviesdami šventiniais žibintais, iš ten eisime į Skulptūrų parką. Žibintus atsinešę eisenos dalyviai Skulptūrų parke bus vaišinami karštu punšu, sausainiais, – pasakojo šio projekto vadovė S.Dacho namų kultūros vadybininkė Rasa Miuller. – Prisijunk prie mūsų šviečiančios eisenos, atsinešk savo žibintą ir švęsk kartu su mumis!“

Žibintas – neatsiejamas Šv. Martyno dienos atributas, nes šviesa yra gėrio ir vilties simbolis.

Šventės organizatoriams talkina Jaunimo skatinimo bendrija „Liubekas-Klaipėda“ ir Simono Dacho progimnazijos teatro klasės mokiniai, vadovaujami mokytojos Ritos Andriulionienės.

„Prieš tai jau pravedėme dvejas žibintų gamybos dirbtuves, tikimės, kad orai nepaves, be to, ir Martynus, jeigu tokie ateis, su vardadieniu šįkart pasveikinsime. Beje, laukiame dalyvių ir iš Kauno vokiečių bendrijos, kurie taip pat jau žibintų prisigamino“, – dėstė R.Miuller, džiaugdamasi, kad  šventę šiemet remia ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Už pagalbą organizatoriai taip pat dėkingi Klaipėdos miesto evangelikų liuteronų parapijos labdaros ir kultūros draugijai „Sandora“, Klaipėdos miesto savivaldybės Tautinių kultūrų centrui.

Šventojo Martyno diena – katalikų Šventojo Martyno vardo dienos šventė, vykstanti lapkričio 11-ąją. Etnografams Šv. Martyno diena labiau žinoma kaip paskutinė didesnė rudens šventė. Šv. Martynas – likimo ir orų pranašas. Jis – tai IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Paveiksluose vaizduojama, kad jis, dar būdamas kareivis, nusivilkęs atiduoda elgetai savo apsiaustą. Ši diena skirta IV a. vyskupui Martynui prisiminti. Visai ne atsitiktinai 1483 m. lapkričio 10 d. Vokietijoje gimęs Bažnyčios reformatorius Martynas Liuteris gavo šio šventojo vardą.

Seniau per Šv. Martyną sueidavo galutinis įvairių mokesčių sumokėjimo terminas. XVII a. palivarkai būdavo išnuomojami nuo Šv. Martyno iki kitų metų tos pačios dienos. Šiuo laiku Mažojoje Lietuvoje baigdavosi bernų ir mergų, t. y. žemės ūkio samdinių samdos laikas, su jais buvo atsiskaitoma. Etnokultūros paveldo raštuose minima, jog būtent šią dieną piemenys, nesulaukdami pirmojo sniego, vesdavę baltą ožį aplink baltą beržą, taip tikėdamiesi greičiau sulaukti ganiavos pabaigos.

Žemaitijoje šią dieną kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta; ir atvirkščiai – jei prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta. Seniau kaimo žmonės iš Šv. Martyno dienos orų spręsdavo, koks oras būsiąs per Kalėdas: „Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“; „Martyns ant ledo, Kalėdos ant vandenio“. Tarta, jeigu lapkričio 11-ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema.