Kasmet, vos pasibaigus vasarai, mums imama piršti mintis apie svetimą šventę – Helovyną. Moliūgai tampa šviečiančiomis pabaisomis, o vaikai ir jauni žmonės ieško kuo siaubingesnį įvaizdį kuriančių kaukių. Tuo pačiu metu visi lietuviai važiuoja į kapines, lanko savo artimųjų amžino poilsio vietas, dega žvakes, puošia kapus gėlėmis. Kažkaip nedera abu dalykai. Jei dar pamename savo tradicijas, tai gal verta jų ir laikytis. Man koktu, kai netekę savo brangiausių žmonių ir prisimindami juos su pačiais šilčiausiais jausmais, leidžiame vaikams darkytis, vaidinti pūvančius lavonus ir siaubūnus. Man tai primena išsigimimą. Mokyklose turėtų būti apie tai kalbama.

Vanda

Grybautojai neturi saiko

Pagaliau galima pasimėgauti miško malonumais. Mane apima liūdesys, kai pamatau socialiniuose tinkluose skelbiamas grybautojų nuotraukas, kuriose grybų pilni ne tik krepšiai, bet ir bagažinės. Argi įmanoma tiek suvalgyti? Juk ne vien grybais gyvi esame.

Arvydas

Padėka gėlynų autoriams

Visą vasarą gėrėjausi miesto gėlynais. Ir dabar, kai orai gerokai atšalo, gėlės vis dar puošia miestą. Suprantu, kad tai – tikrai ne diletantų darbas. Negaliu atsistebėti, kaip puikiai suderintos augalų spalvos. Pati turiu sodą ir suprantu, kad reikia nemažai žinoti, kaip derinti augalus. Juk vieni nori daugiau vandens, kiti – daugiau saulės. Gaila, nepažįstu tų, kas kuria šias miesto puošmenas. Nuoširdžiai padėkočiau tiems žmonėms. Klaipėda dėl jų triūso – dar gražesnė.

Alma

Baiminuosi verksnių

Vos kelios dienos, kai gyvename tikro rudens akivaizdoje. Naktimis oro temperatūra artėja prie nulio. Dienomis, nors ir nešalta, bet jau ir ne karšta. Aš kasdien su didžiuliu siaubu stebiu viešąją erdvę, ar pradės klaipėdiečiai reikalauti šildymo namuose. Man kur kas baisesni mokesčiai už šildymą. Manau, dar galime ilgokai pakentėti be centrinio šildymo.

Joana