Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėjas Darjušas Lavrinovičius du kartus yra tapęs Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionu ir abu kartus su Kauno ekipa. Šiais metais, po gan ilgos pertraukos, sugrįžęs rungtyniauti į Lietuvą aukštaūgis neslepia, kad jo siekis yra toks pats kaip ir anksčiau – pasipuošti čempiono žiedu. Krepšininkas pripažįsta, kad „Žalgiris“ buvo pagrindas profesionalaus krepšininko karjerai.

- Darjušai, pastarosiose rungtynėse kartu su broliu pasirodote puikiai. Tiesa, vienas rungtynes geriau sužaisdavote jūs, kitas – Kšištofas. Kas lemia tokį sėkmingą jūsų žaidimą?

- Manau, kad pagrindinė to priežastis yra trenerio sprendimai, žaidimo braižas. Komandos draugai suteikia progų, gauname puikių perdavimų, kuriuos galime realizuoti taškais. Ypač kai varžovų priekinė linija nėra itin aukšta, komandos draugai stengiasi išnaudoti tokias progas, o mes su broliu stengiamės atlikti darbą iki galo.

- Esate žaidęs ganėtinai daug sezonų LKL čempionate. Kuo šių metų pusfinaliai yra išskirtiniai?

- Pusfinaliai visada yra sunkūs. Komanda kovoja iš visų jėgų, varžovai nuolat stengiasi ir todėl yra daug sunkiau nei žaisti reguliariojo sezono LKL rungtynėse. O lyginti, kas buvo LKL prieš dešimt metų ir kas yra dabar, nėra lengva. Vis dėlto keičiasi komandų žaidimo braižas, tobulėja ir pats krepšinis.

- O tai, kad komanda nežaidė LKL reguliariojo sezono namų rungtynių, išėjo į naudą?

- Iš tiesų norėtųsi žaisti kuo daugiau rungtynių Lietuvos krepšinio lygoje, bet iškyla sunkumų derinant kitų lygų rungtynes. Įtemptas rungtynių tvarkaraštis sudaro sunkumų, nes norint pasirodyti gerai ir Eurolygoje, ir VTB Vieningoje lygoje, bei, žinoma, Lietuvos čempionate, reikia gerokai pasistengti ir reikalauja labai daug jėgų. Taip pat labai gaila ištikimiausių „Žalgirio“ sirgalių, kurie negalėjo pamatyti LKL namų rungtynių.

- Pats esate iš Vilniaus ir vis dėlto 2003-2006 metais žaidėte „Žalgiryje“. Ar jaučiate nostalgiją Kaunui, „Žalgiriui“?

- Be abejonės, tiek miestui, tiek ir klubui. Aš juk šiame klube pradėjau profesionalo karjerą. Tai buvo lyg pradinė mano profesionalaus krepšininko karjeros stotelė. Aš čia užaugau, kaip krepšininkas. Klubo vadovai manimi patikėjo, o aš stengiausi kuo geriau žaisti ir tikiuosi, kad nenuvyliau. Taip pat, už tą suteiktą galimybę esu dėkingas tuometiniams „Žalgirio“ treneriams Antanui Sireikai ir Gintarui Krapikui.

- Žaidėte klubuose įvairiuose Europos miestuose: nuo Kazanės iki Madrido. Kokie esminiai skirtumai žaidžiant svetur?

- Sunku tik tai, kad esi toli nuo Lietuvos. Pirmaisiais metais jausdavau nostalgiją gimtinei, bet antraisiais jau būna daug lengviau prisitaikyti prie žaidimo, gyvenimo svečioje šalyje.

Taip pat legionieriui yra daug sunkiau nei tos šalies žaidėjui. Iš legionierių treneriai, komandos valdyba reikalauja, kad jis maksimaliai atsiskleistų aikštelėje, nustato daug aukštesnius tikslus. Ir tiesiog  negali atsipalaiduoti nė minutės, nuolat turi daug ir sunkiai dirbti.

Dabar, kai žaidžiu gimtinėje, jaučiuosi psichologiškai tvirčiau. Tam turi įtakos ir kitų palaikymas: fanų, giminių, draugų. Tai lemia geresnį žaidimą aikštėje. Vis dėlto juk čia – namai.

- Esate sukaupęs daug žaidybinės patirties tiek klubiniame, tiek nacionalinių rinktinių krepšinyje. Kas jums buvo įsimintiniausia? Koks laimėjimas buvo svarbiausias? Kokios akimirkos, rungtynės labiausiai įsiminė?

- Manau, kad skaudžiausias pralaimėjimas buvo praėjusių metų Eurolygos finale. O laimėjimų esu patyręs daug ir įsimintiniausi buvo kartu su „Žalgiriu“. Kiekviena pergalė mums suteikdavo neapsakomą džiaugsmą. Taip pat ir su Lietuvos rinktine esame iškovoję daug puikių pergalių: Europos čempionate trečioji vieta, Olimpiadoje ketvirtoji vieta. Aš džiaugiuosi kiekviena iškovota pergale, ar tai būtų dėl prizinės vietos, ar tai paprastesnės varžybos.

- Jums yra ne kartą tekę rungtyniauti prieš brolį. Iškildavo papilomų sunkumų žaidžiant prieš jį?

- Dažnai tekdavo vienas prieš vieną žaisti, tačiau treneriai būdavo supratingi. Jie stengėsi, kad mums netektų būti aikštelėje kartu, jei vienas žaidžia, tai kitą sodina treneris ant suolo ir panašiai. Jie suprasdavo, kad negalėsime vienas prieš kitą kietai žaisti, gintis. Tai – broliški jausmai.

- Gal pats brolio žaidimo braižas jums jau buvo puikiai žinomas?

- Taip. Tačiau mes prieš kiekvienas rungtynes analizuojame varžovus ir apie juos žinome nuo A iki Z. Todėl kažkokio išskirtinumo tame nebuvo.

- Praeitą sezoną rungtyniavote Maskvos CSKA ekipoje, joje taip pat buvo Ramūnas Šiškauskas, Evaldas Kandratavičius bei vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas. Ar tai padėjo prisitaikyti prie komandos svečioje šalyje?

- Žinoma, nes vienas kitam stengdavomės padėti, palaikyti sunkiais momentais ir tai išėjo tik į naudą.

- Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasigirsta kalbos apie komandos žaidėjų išvykimus. Ar yra tokios kalbos rūbinėje ir ką jūs apie tai manote?

- Iš tiesų girdėjau tokias kalbas žiniasklaidoje. Neslėpsiu, tokių kalbų buvo atsiradę ir komandos rūbinėje. Mes – lietuviai, suprantame tokią susidariusią sunkią situacijoje klube ir kantriai laukiame, kas bus toliau – juk situacija taisosi. Komandos legionieriai reiškė pasipiktinimą dėl neišmokėtų atlyginimų, tačiau įtikinome juos, kad klubas suras rėmėjų ir atlyginimai bus išmokėti. Galiu pasakyti, kad, kalbant apie žaidėjus, šiandien viskas komandos viduje yra tvarkoje.

- Šią vasarą Lietuvos krepšinio rinktinė pradės pasiregimą Europos krepšinio čempionatui Slovėnijoje. Ar pats planuojate dalyvauti rinktinės stovykloje?

- Norėčiau dalyvauti, tačiau pirmiausia reikia pergalingai užbaigti sezoną, o vėliau su šeima spręsiu šį klausimą. Kol kas dar nesu gavęs kvietimo. Juk šiuo metu Lietuvoje yra stiprių, jaunų priekinės linijos žaidėjų, kurie galėtų rungtyniauti. Bet atstovauti rinktinei norėčiau.

- Ir pabaigai – kokie kebabai skanesni, lietuviški ar turkiški?
- (Šypsosi) Pripažinti sunku, bet turkiški kebabai išties labai skanūs. Tačiau ir Lietuvoje yra daug ypatingai skanių tradicinių patiekalų: cepelinai, šaltibarščiai ir kiti.