Kol Vilniuje griaudi „Eurobasket 2011“ mūšiai, mažame miestelyje netoli Latvijos tykiai dėmesio laukia Lietuvos krepšinio istorijos liudininkai.

Tai iškovoti trofėjai, krepšininkų marškinėliai ir batai, teisėjų švilpukai, trenerių braižybos lentelės ir visa, kas susiję su oranžinio kamuolio manija.

Vienintelis Lietuvoje krepšinio muziejus – tarsi rojaus sodai šio sporto aistruoliams, o lankytojus pasitinka muziejaus įkūrėjas, buvęs krepšininkas joniškietis Leonas Karaliūnas, neseniai sulaukęs garsiausiu Lietuvos krepšinio sirgaliu vadinamo Tomo Balaišio-Sėklos vizito. Tačiau įkūrėjo svajonėse – vieno geriausių visų laikų krepšininkų Michaelio Jordano žingsniai ant Joniškio šaligatvių.

Iš kur tokia aistra krepšiniui? Ar ji vystėsi nuo mažens, ar atsirado po kokio įsimintino įvykio? – Lietuvos radijas paklausė L. Karaliūno.

Pats visą gyvenimą sportavau. Nuo pat jaunystės žaidžiau krepšinį, futbolą, tenisą, užsiiminėjau lengvąja atletika – visomis sporto šakomis, kurios tuo metu būdavo kultivuojamos Joniškyje. Penkiolika metų buvau Joniškio rajono krepšinio komandos kapitonas, tekdavo ir įvarčius mušti per futbolo varžybas... 1986 m. surinkau ir tuometiniame Joniškio laikraštyje „Tarybinis balsas“ publikavau Joniškio krepšinio istoriją. Vėliau ją perspausdino kokiuose 15 laikraščių, o 1997 m. – ir prof. Stanislovo Stonkaus knygoje apie krepšinį.

Mano amžinatilsį mokytojas Vincas Lataitis yra pasakojęs, kad 1938 m. moksleivių olimpiadoje netikėtai Joniškio gimnazija krepšinio finale susitiko su Kauno „Aušros“ komanda, kurioje žaidė trys Lietuvos rinktinės krepšininkai. Varžybos vyko lauke, jas stebėjo 10 tūkst. žiūrovų. Ir, įsivaizduokit, pirmąjį kėlinį laimėjo joniškiečiai! Yra liudijimų, jog po kėlinio kai kurie žiūrovai puolė žemėlapiuose ieškoti, kur tas Joniškis yra... Tiesa, antrajame kėlinyje kauniečiai pradėjo statyti užtvaras. Joniškiečiams nebuvo tekę susidurti su tokiu dalyku, tad keliais taškais jie pralošė.

Tokia yra Joniškio krepšinio istorijos pradžia – pirmieji mano eksponatai yra didelis krepšininko Jurgio Tumo diplomas bei toje olimpiadoje iškovoti sidabro medaliai. Vėliau gavau ir kitų eksponatų, ir taip po truputį kolekcija pilnėjo, kol tapo muziejumi. Čia yra visko – Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio bateliai, netgi būsimos NBA žvaigždės Jono Valančiūno apranga... Taip pat – įvairiausi olimpiniai, čempionatų medaliai. Atėję žmonės negali patikėti savo akimis, nes niekur kitur Lietuvoje tokių dalykų nėra.

Tačiau kaip krepšininkai sutinka atiduoti savo medalius? Juk tokie brangūs, sunkiai iškovoti laimėjimai...

Kai prieš metus muziejų aplankęs Valdemaras Chomičius pamatė savo iškabintus medalius, nustebo: „Ką, aš tau juos daviau?!“ (juokiasi) Bet po to vienai žurnalistei jis pasakė: „Jei aš tuos medalius laikysiu stalčiuje, tai niekas nematys, o dabar Karaliūnas parodys juos visai Lietuvai, Europai“. Muziejuje mes leidžiame eksponatus pačiupinėti, apsivilkti sportininkų aprangą, pavyzdžiui, milžiniškus Sabonio „triusikus“, ir tai labai patinka žmonėms.

Koks eksponatas Jums pats vertingiausias, galbūt turintis ypatingą istoriją?

Įdomiausia istorija susijusi su 1937 m. Latvijos prezidento Karolio Ulmanio dovanota taure Lietuvos krepšininkams, Europos čempionate iškovojusiems pirmąją vietą. Mes turime šios taurės kopiją. Kai lietuviai tąkart laimėjo, buvo užsakytas specialus traukinys, kuriuo turėjo grįžti nugalėtojai. Ir, įsivaizduojate, tą taurę lietuviai netyčia paliko viešbutyje... Buvo baisus skandalas – tik šeštąją vietą užėmę buvę čempionai latviai supyko ant Lietuvos, krepšininkų išsiblaškymas viešai vadintas „pasityčiojimu iš Latvijos prezidento“. Kuriam laikui buvo nutrūkę sportiniai santykiai tarp šių valstybių, o iš Kauno į Latviją vis plaukė ilgiausi atsiprašymo laiškai...

Kai suėjo 70 metų po pirmojo Europos aukso jubiliejaus, iš M. K. Čiurlionio muziejaus pavyko pasiskolinti 1937 m. taurės originalą. Atsimenu, Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus direktorė Rasa Ališauskienė buvo „prigąsdinta“, kad saugotų trofėjų, sakėm, jog jis paskolintas tik vienai parai. Tad direktorė miegojo pasidėjusi tą taurę po pagalve (juokiasi)... O paskui vienas joniškietis medžio drožėjas sukūrė trofėjaus kopiją.

Kitas vertingas eksponatas – padovanotas Michaelio Jordano autografas. Norėčiau, kad muziejaus patalpos ir toliau plėstųsi, planuose yra ekspozicijos, dedikuotos mūsų olimpiniams čempionams – Modestui Paulauskui, Arvydui Saboniui, Šarūnui Marčiulioniui ir kt. Taip pat turėtų būti ir atskiras kambarys, skirtas pasaulio krepšiniui. Jei pavyks tai įvykdyti – aš tikrai atvešiu M. Jordaną į Joniškį!

Pajuokaujant galima sakyti, jog Jūsų muziejus susideda iš dviejų elementų – meilės krepšiniui ir... meilės gimtajam kraštui. Juk, kai pagalvoji, būtų logiškiau krepšinio muziejų įkurti Vilniuje ar Kaune, kur susilauktumėte didžiulio pasisekimo. O dabar – Joniškis, mažas miestukas, kurio vietos žemėlapyje dar ir šiandien neretai ieškoma...

Muziejus čia įkurtas iš dalies dėl to, kad 1937 m. būtent joniškiečiai geležinkelio stotyje patys pirmieji pasitiko Europos čempionus. Kita vertus, ne tokioje blogoje geografinėje padėtyje esam: Ryga – už 80 kilometrų, Šiauliai – už 40. Tačiau žmonės tikrai stebisi, kodėl ne kokioje sostinėje muziejų įkūriau. Netgi buvo siūlymas visą ekspoziciją parduoti už 50 tūkst. litų... Bet man labai svarbus mano kraštas, dėl jo aš ir dirbu. Mano tikslas – paversti Joniškį žinomiausiu Lietuvos miestu, ką bandau pasiekti per įvairius sporto renginius, taip pat rašydamas knygas apie senąjį Joniškį. Manau, kad kiekvienas turėtume būti savo krašto patriotais.

Prieš įeidamas į krepšinio muziejaus patalpas, lankytojas visų pirma pamato ant sienų iškabintus milžiniškus Lietuvos krepšininkų plakatus. Krepšinio aistruoliams leidžiama įsiamžinti, pasirašyti ant jam patikusio žaidėjo. Gal pastebėjote, ant kurio iš lietuvių puikuojasi daugiausia parašų?

Sunku pasakyti... Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas ir Robertas Javtokas – šie turbūt yra populiariausi. Tų parašų šiandien jau tūkstančiai. Kiti lankytojai jau turi užsilipti draugams ant pečių, kad pasiektų laisvesnę vietą.

Dar 1973 m. Jono Mačiukevičiaus apysakoje „Penktoji pražanga“ vienas veikėjas žavėjosi krepšiniu: „Koks gražus žaidimas – ne vienas taškas, o du!“ Ar tikrai krepšinis – gražus žaidimas? Kodėl tiek daug lietuvių eina dėl jo iš proto?

Taip, krepšinis – iš tiesų antroji mūsų religija. Man jis artimas ir gražus, nes daug metų pats jį žaidžiau. Aišku, nebuvau superžvaigždė, bet per krepšinį teko ir su Antanu Sireika susipažinti. Jis lošdavo už Šiaulius, aš – už Joniškį. Kaudavomės, net pykdavomės, o dabar esame geri draugai.

Krepšinis yra geriausias mūsų šalies ambasadorius. Kas gali jį pranokti? Žinoma, pyksta kokie futbolininkai, kad tiek dėmesio ir lėšų neskiriama, bet juk ir žaidimo, rezultatų lygis kitoks. Tu duok kad ir milijardą – geresniu žaidėju netapsi. Lygiai taip pat, jei kas nors man siūlytų kokius du milijonus litų tam, kad peršokčiau dviejų metrų aukščio barjerą. Niekaip nepavyks.

Tad turbūt laukiate dar vieno trofėjaus – 2011 m. Europos čempionato medalio?..

Norėčiau, kad mūsiškiai gerai pasirodytų ketvirtfinalyje. O jau po to – kaip Dievas duos.