Baltijos šalių stebuklo apdovanojimą dėl kultūros paveldo pelnęs Vilniaus senamiestis kelia dešimtmečius neišsprendžiamas problemas dėl gaisrų.

Iškalbinga statistika

Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos duomenimis nuo 2006 m. iki 2012 m. Vilniuje gaisrų pastatuose sumažėjo bemaž perpus – nuo 1060 iki 453 (iki spalio mėnesio).

Rizikingame Vilniaus senamiestyje kylantys gaisrai sudaro tik nedidelę gaisrų Vilniuje dalį. Vidutiniškai kasmet senamiestyje kyla apie 7 proc. visų gaisrų Vilniaus pastatuose.

Vilniaus senamiestyje, J. Tallat-Kelpšos konservatorijos pastato antrame aukšte, visai neseniai degė kambarys. Didžiausi pastarųjų metų gaisrai, kilę senamiestyje – Mėsinių g. 4 degęs pastatas. Jame įsikūręs klubas „Brodvėjus“. Šį pastatą ugnis niokojo net du kartus – 2009 m. kovą ir rugpjūtį.

Pasak Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Prevencinės veiklos poskyrio viršininkės Editos Zdanevičienės, abiem gaisro „Brodvėjuje“ atvejais nustatyta gaisro priežastis - tyčinė žmonių veikla.

Pagrindinė gaisrų priežastis – žmonės

Vilniaus senamiestyje gaisrų nėra daug dėl tendencijos, kad gaisrai dažniausiai kyla dėl žmonių veiklos, jų buitinio gyvenimo.

„Apie 75 proc. gaisrų kyla dėl neatsargaus žmogaus elgesio, 10 proc. – dėl elektros įrangos įrengimo ir eksploatavimo taisyklių pažeidimų, pastatų elektros instaliacijos gedimų. Likusią dalį sudaro pernykštės žolės deginimas, krosnių, židinių ir dūmtraukių įrengimo bei jų eksploatavimo taisyklių pažeidimai, padegimai, dar tiriamos priežastys“, - sakė E. Zdanevičienė.

Vilniaus centre gaisrų kyla mažiau, nes čia yra mažiau gyvenamųjų pastatų. Pasak S. Matulevičiaus, gaisrų išvengti padeda ir tai, kad didžioji dalis pastatų yra visuomeninės, prekybinės paskirties, tad jie yra reguliariai tikrinami dėl priešgaisrinės saugos laikymosi.

Gaisrininkai negali privažiuoti prie namų

Tačiau, nepaisant palyginus nedidelės gaisrų statistikos, Vilniaus senamiestis yra ypatingai opi vieta gaisrų požiūriu. Jame gausu kultūros paveldo stebuklų, pavyzdžiui, Vilniaus universitetas ir jo biblioteka.  Kultūros paveldo sergėtojai siekia, kad pastatai liktų autentiški , tačiau tada jie neatitinka šiuolaikinių priešgaisrinės apsaugos reikalavimų.

„Be to, kad Vilniaus senamiestyje apstu kultūros paveldo, jis ypatingas dar ir tuo, kad jame yra didelė pastatų koncentracija, siauros gatvės, pristatyta daug automobilių, nepakanka hidrantų. Taip pat senamiestyje gausu apleistų, neprižiūrimų pastatų, o prižiūrimuose dažnai būna netvarkinga instaliacija“, - gaisrininkams kylančias bėdas vardijo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovas Simonas Matulevičius.

Panašių problemų kyla ir gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose užsiliepsnojus butui gaisrinės automobiliai negali privažiuoti iki namo dėl ant šaligatvių pristatytų automobilių. Nelaimės atsitinka ir dėl koridoriuose paliekamų nereikalingų daiktų.

„Automobilių statymo problema yra, ji yra seniai, apie ją žinoma, tačiau kol kas vieno sprendimo nėra, nes priešgaisrinės saugos pareigūnai negali vieni to išspręsti. Čia turi būti dialogas“, - sakė S. Matulevičius.

Jis pabrėžė, kad nauji statiniai statomi pagal griežtus reikalavimus, tačiau problemų kyla dėl pastatų, kuriems yra dešimtys metų, o senamiesčio bėdos dar didesnės.

„Apie senamiestį mes išvis turime pakeisti požiūrio tašką. Tai rajonas, kuris statytas labai seniai, prieš kelis šimtus metų. Ir kaip spręsti jo problemas, vis dar nėra bendros nuomonės“, - apgailestavo specialistas.

Skaudžios pamokos

Vilniaus universiteto atstovė Indrė Zalieskienė vaizdžiai nupasakojo, kas gali nutikti istorinėms vertybėms, kurios saugomos universiteto bibliotekoje ir kitose senamiesčio vietose, jeigu kiltų gaisras. Tam yra net ne viena skaudi istorinė pamoka.

XVII-XVIII a. gaisrai ne kartą niokojo Vilniaus senamiestį,  kartu ir jo vertybes.  1610 m. gaisras sunaikino didesnę Vilniaus miesto dalį, nukentėjo ir Vilniaus akademijos bibliotekos fondai.  1737 m. liepsnos sunaikino jėzuitų noviciatą su jo turtinga retų knygų biblioteka.  Per vadinamąjį „1747/1748 m. Vilniaus gaisrą“, degė jėzuitų akademija, taip pat ir jos biblioteka.

Vien per pastarąjį šimtmetį Vilniaus universitetas dėl gaisrų prarado apie 50 tūkst. spaudinių.  1962 m. gaisras kilo dėl blogos elektros instaliacijos, 1968 m. - dėl per didelės terpentino koncentracijos patalpoje.

Gaisrų nuostoliai - vandeniu gesintos degančios knygos tapo neatstatomai pražuvusiu kultūros paveldu. Dėl gaisrų buvo apgadintos istorinės patalpos.

Biblioteka vertybių apsaugai skyrė milijonus litų

Vilniaus universiteto biblioteka investavo milijonus tam, kad kilus gaisrui tokių nuostolių visai šaliai priklausančios vertybės nenukentėtų.

Sename bibliotekos pastate centriniuose Vilniaus universiteto rūmuose 2007-2008 m. buvo sumontuota automatinė gaisro gesinimo sistema dujomis. Įstaigai ji atsiėjo 2,8 mln. litų.

Naujame bibliotekos pastate, kuris išdygo Saulėtekio rajone, įrengta automatinė gaisro gesinimo rūku sistema. Ji kainavo 4,2 mln. litų.

Apie gaisro pavojų įstaigoje praneša automatinės priešgaisrinės signalizacijos, kurioms atseikėtas dar vienas milijonas litų. Sistemas biblioteka įsirengė už projektines lėšas, tačiau išlaiko iš savų.

„Dedame visas pastangas, kad gaisras nekiltų. Tačiau turime pripažinti, kad kilus ekstrinei situacijai, turime tik viename puslapyje telpantį veiksmų planą“,  - sakė Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė Irena Krivienė.