Nusikaltimų mažėjo

Remiantis statistiniais duomenimis, tokių nusikaltimų, kai žudo nepilnamečiai, pikas – apie 30, buvo pasiektas 1990–2000 m.

Pastarąjį dvidešimtmetį šis skaičius mažėja – penkerių šešerių metų statistika rodo, kad nepilnamečiai padaro apie penkis nužudymus per metus. Pernai fiksuotas tik vienas toks nusikaltimas – mažiausiai per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją.

Tačiau šiemet, vien per praėjusią savaitę, teisėsauga ėmėsi tirti du nužudymų atvejus, kuriuose įtarimai pareikšti ne tik pilnamečiams, bet ir dviem keturiolikmečiams. Vienas jų – žiaurus paauglės nužudymas Šiauliuose, kai kūnas buvo įsuktas į kilimą ir paliktas prie konteinerio, kitas – Vilkaviškyje, kai miškelyje buvo aptiktas 35 metų vyro lavonas su smurto žymėmis.

Taiko į silpnesniuosius

„Kauno dienos" kalbintas Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto docentas, Lietuvos kriminologų asociacijos narys Gintautas Sakalauskas atsakė į klausimą, kodėl nepilnamečiai, nors ir retai, bet padaro sunkiausius nusikaltimus.

Tendencija: G.Sakalauskas akcentavo, kad dažniausiai nepilnamečių pasirinktos aukos yra fiziškai ir socialiai silpnesnės. / Gintauto Sakalausko asmeninio archyvo nuotr.

Tam įtakos turi kompleksiniai dalykai – ir socialiniai, ir asmeniniai.

„Socialiniame kontekste tai dažniausiai būna asmenys, kuriems labai svarbiu brendimo periodu trūksta dėmesio ir pripažinimo. Jie neturi pozityvių autoritetų, todėl jaučiasi atskirti, nemylimi, dažnai patys buvo mušami“, – aiškino pašnekovas.

Pasak jo, jaustis tam tikros bendruomenės nariais tuo amžiaus tarpsniu yra labai svarbu. Kai to nėra, smurto bendrąja prasme ir paties sunkiausio smurto – nužudymų, rizika didėja. „Tačiau, tai jokiu būdu nėra pateisinimas to, kad imamasi, tarkime, žiauriai smurtauti prieš kitus asmenis“, – pabrėžė kriminologas.

G.Sakalauskas akcentavo, kad dažniausiai nepilnamečių pasirinktos aukos yra fiziškai ir socialiai silpnesnės – mažiau pripažintos, mažiau besiintegravusios į visuomenę. Dažniausiai tai kiti nepilnamečiai, bet kartais būna ir suaugę žmonės. Pavyzdžiui, būta atvejų, kai užpuolami, o kartais ir nužudomi benamiai.

Neįvertina padarinių

Docento teigimu, besiryžtančių žudyti nepilnamečių motyvas, palyginti su suaugusiaisiųjų, dažnai skiriasi.

„Nedidelis pretekstas – įžeidimas ar tiesiog noras atkeršyti, pasirodyti viršesniam ar kažkaip pamokyti gali vesti prie to, ką mes teisine prasme vadiname nužudymu, jei tai įrodoma“, – paaiškino G.Sakalauskas.

Pašnekovo teigimu, kito žmogaus nužudymas nepilnamečiams yra kaip tam tikra atrakcija. Tyrimai rodo, kad motyvo gali išvis nebūti – nepilnamečiai tai padaro tiesiog iš nuobodulio ir niekas jų nesustabdo. Dažnu atveju tokie nepilnamečiai priklauso kokiai nors grupei, kur sulaukia ten esančių žmonių palaikymo ir paskatinimo. Todėl negalvoja, apie tai, kad jei ką nors nužudys, už tai jiems gali grėsti griežta bausmė.

Nesudėtingos schemos

Be viso to, kad nepilnamečių nusikalstamumas yra spontaniškas, neapgalvotas, jis dar yra grįstas ir itin elementariomis nusikaltimų schemomis.

Jų paprastumą,  sakė G.Sakalauskas, galima pastebėti ir penkiolikametės iš Šiaulių nužudymo atveju, jei iš tiesų bus įrodyta, kad įtariamieji, tarp kurių – ir keturiolikmetė, yra kalti dėl to, kas įvyko.

„Mano nuomone, jie galvojo, kad nužudytą merginą paliks įvynioję į kilimą ir viskas tuo pasibaigs: neįklius, niekas apie tai nesužinos. Bet nesuvokė, kad nužudymas yra didžiausias kriminalinės policijos tyrimų prioritetas. Nustatant nusikaltimo pėdsakus metamos didžiulės pajėgos, taikomi specialūs kriminalistiniai metodai, fiksuojami kamerų duomenys, apklausiami liudytojai. Tai labai greitai ir nesunkiai ištiriama“, – pastebėjo docentas.

Po šio šiurpaus įvykio internete ėmė plisti nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuose įtariamieji teigė „eisiantys nužudyti paną“ ir tam iš anksto besitreniruojantys. Kas tai – drąsa ar vis dėlto nenuovoka? „Jei ten tikrai kalbama apie tą pačią merginą, kurią jie ketino nužudyti, tai tik įrodo, kad žmonės visiškai negalvoja apie kilsiančius padarinius – bausmę. Taip elgdamiesi jie tik palengvina nusikaltimo išaiškinimą“, – jau anksčiau išsakytą mintį pakartojo kriminologas.

Jei ten tikrai kalbama apie tą pačią merginą, kurią jie ketino nužudyti, tai tik įrodo, kad žmonės visiškai negalvoja apie kilsiančius padarinius – bausmę.

Vis dėlto jis atkreipė dėmesį, kad kitų panašių atvejų analizė, kai virtualiojoje erdvėje atsiduria paauglių šėlionės – pokalbiai ar kita medžiaga, nebūtinai veda prie tam tikrų veiksmų įgyvendinimo.

Nei gėdos, nei kaltės

Įdomus niuansas ir tai, kad iš pradžių įvykio liudininkais prisistatę, o vėliau įtariamaisiais dėl paauglės iš Šiaulių nužudymo tapę keturi draugai, kalbėdami į filmavimo kameras, atrodytų, nė kiek nesijaudino.

„Kai pamačiau, kad ten guli žuvęs žmogus, labai pradėjau drebėti, nes pirmą kartą tokį dalyką matau savo gyvenime. Aišku, gaila, kad mieste gyvena tokių žiaurių žmonių, bet ką padarysi“, – TV3 žurnalistams iš įvykio vietos lemtingą vakarą kalbėjo jauniausia įtariamoji.

„Reikėtų palaukti, kol bus nustatyti kaltininkai, bet gali taip būti, kad žmonės neturi empatijos, pagarbios kito žmogaus gyvybei, dėl to imasi tokių veiksmų, o pasakojant jiems nedreba balsas. Kai kuriose situacijose, pavyzdžiui, kai imama suprasti, kad viskas gali atsisukti prieš tave, griebiamasi gynybos strategijos“, – vardijo VU Teisės fakulteto docentas.

G.Sakalauskas užsiminė, kad netgi neurobiologiniai smegenų tyrimai rodo, jog yra tokių žmonių ir tokių būsenų, kai nesusiformuoja empatija. Todėl jie nejaučia gėdos ar kaltės jausmo dėl to, ką padarė.

Autoriteto svarba

Klostantis aplinkybėms, galinčioms subrandinti polinkį nusikalsti, ypač svarbus suaugusiųjų vaidmuo – paaugliams svarbu turėti socialinę aplinką – autoritetą, kad jie jaustųsi kažkam reikalingi ir galėtų kreiptis, kai nutinka bėda.

Tai galėtų būti tėvai, mokykla, sporto treneris, dienos centro vadovas, socialinis darbuotojas.

„Nors nuo tada, kai sukanka dvylika ir 20 metų, suaugusiųjų vaidmuo labai stipriai sumažėja, tokio amžiaus žmonės turi jausti, kad jei kažkas svarbaus jų gyvenime nutiks, tarkime, konfliktas, smurtas ar kita nelaimė, jie turės į ką kreiptis. Jeigu to nėra, jauni žmonės labiau slysta į kriminalinę karjerą. Jei atsiranda ir tokio pat likimo bendraamžių, kriminalinė energija turi potencialą vis labiau didėti“, – akcentavo kriminologas.

Tyrimų duomenimis, 5–10 proc. nepilnamečių nesijaučia, kad priklauso visuomenei ir yra svarbūs. G.Sakalauskas pabrėžė, kad dažnu atveju atsakomybę už nepilnamečius stengiamasi permesti kažkam kitam – policijai, prokuratūrai, teismui, socializacijos centrui, tėvams, nes institucijos neretai jaučiasi bejėgės.

„Todėl vaikas jaučiasi paliktas be tam tikro dėmesio. Kaip žmogui, kuris dar tik formuoja savo vertybes, gyventi? Kaip išmokti elgtis visuomenėje, kai pati visuomenė į jį nekreipia dėmesio?“ – svarbius retorinius klausimus apie piktžaizdę kėlė pašnekovas.

Tais atvejais, kai nėra kitos išeities ir nepilnamečiai už padarytus nusikaltimus atsiduria įkalinimo įstaigoje, G.Sakalauskas pastebėjo, kad joje kažko išmokti ir bandyti pakreipti savo gyvenimą pozityvia linkme yra sudėtinga. Be to, nepilnametis tik dar labiau pasijunta niekam nereikalingas.

„Nebent užsimezga kažkoks santykis su darbuotojais ir atsiranda tikimybė, kad išėjus į laisvę gyvenimas pasikeis į gerą pusę. Tačiau tai sunku, nes nepilnametis jau bus daug ko neišmokęs, daug ką praradęs, neturės išsilavinimo, kaimynai žinos, kad jis grįžo iš kalėjimo. Gyvenimas dėl to bus tik dar sudėtingesnis“, – pastebėjo G.Sakalauskas.