"Poezijos paskirtis – vienyti artimos dvasios žmones", – įsitikinusi poetė Aldona Elena Puišytė, kurią  "Poezijos pavasario" laureato vainikas puošė 1986 metais.

Dėl savo kūrybos kentėjusi sovietmečiu, eilėraščius rašiusi ir "į stalčių", vėliau už kūrybą pelniusi ne vieną valstybinį apdovanojimą, šiandienėje poezijoje ji labiausiai pasigenda gelmės. Nors jos eilėse mažai supančios fizinės erdvės, miesto atspindžių, poetė prisipažįsta mylinti Kauną, kuriame gyvena beveik šešiadešimtį metų, ir žada prie miesto istorijos prisiliesti pradėtame rašyti istoriniame romane. O skubantį, išorę sureikšminantį ir nuolatiniame triukšme gyvenantį žmogų šiemet aštuoniasdešimtmetį atšventusi poetė palygina su tuščiu kiaukutu, praradusiu perlą.

- Prasidėjo "Poezijos pavasaris" – didžiausia metinė poezijos šventė Lietuvoje. Ką ši šventė reiškia jums?

- Kaune Poezijos pavasario šventė suburia poetus ypatingoje vietoje – Maironio sodelyje, kurio žemė tebesaugo tautos Poeto pėdsakus, o muziejus – Jo dvasią. Tuo ši šventė yra prasminga ir brangi.

- Jūs – retas paukštis tarp vyresniosios kartos lietuvių poetų: esate įgijusi ne filologinį, o jam ganėtinai tolimą farmakologinį išsilavinimą. Tačiau jūsų poetinis žodis rupus. Iš kur atėjusi žodžio pajauta?

- Be abejo, iš vaikystės, iš tėviškės, kur žmonių šneka buvo labai spalvinga ir gyva. O kad neįgijau filologinio išsilavinimo – kaltos ano meto aplinkybės. Buvau nuo sovietinių represijų grėsmės pabėgusi "buožės" dukra, todėl universiteto durys man buvo užtrenktos. Ir nesu toks "retas paukštis" tarp lietuvių rašytojų. Kauniečiai – Donaldas Kajokas, Vytautas Čepliauskas, Gintaras Patackas – irgi ne filologai. Vilniuje tokių yra dar daugiau.

O mano universitetai buvo dėdės kunigo Jono Puišio palikta tėviškėje be galo turininga biblioteka – geriausios tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje išleistos knygos ir žurnalai. Jų nemeluota išmintis man davė daug daugiau nei būčiau gavusi iš anuometinio universiteto. Jau paauglystėje skaityta ir pamilta talentingiausių lietuvių poetų poezija, straipsniai apie literatūrą žurnale "Židinys" ir kita lektūra suformavo mano supratimą, kas yra poezija, pažadino tikrojo grožio nuojautas. Išsaugojau iš tos bibliotekos tik Jurgio Baltrušaičio "Ašarų vainiką", Bernardo Brazdžionio "Per pasaulį keliauja žmogus" ir Antano Maceinos verstą Ernesto Hello dvitomį "Žmogus: Gyvenimas. Mokslas. Menas." Visas kitas knygas išnešiojo žvarbūs pokario skersvėjai, kai teko bėgti iš tėviškės.

- Skaitant jūsų poeziją, susidaro įspūdis, kad eilių autorei labai rūpi tautos likimas.

- Rūpėjo okupacijos metais, rūpi ir dabar. Man tebegalioja vydūniškoji triada: asmuo-tauta-pasaulis. Asmuo atsigręžia į tautą, joje atlikdamas jam skirtą misiją. O iš tautos, su jai būdinga savita kultūra, einama į platųjį pasaulį. Nesižaviu globalizmu nei kosmopolitizmu. Kas mes būtume be savo šaknų? Vėtrų gainiojamos nukirsto ąžuolo skiedros.

- Negrįžtamai praėjusi naivi vaikystė, išdraskytos sodybos, išėjimas – jūsų kūryboje ryškūs netekties motyvai. Kūrybinis įkvėpimas kyla atsigręžus į praeitį?

- Praeityje – mūsų šaknys. Neįmanoma jos pamiršti, nes praeitis – gyva mumyse. Žvilgsnis į ją padeda geriau susivokti ir dabartyje. O netekčių nemažai teko patirti visai mano genčiai. Gimtojo Jurgeliškių kaimo, pavadinto mano prosenio vardu, gražių jo sodybų neliko nė ženklo. Tėviškės vietą ant Antvardės upelio šlaito žymi tik senų medžių guotas. Neatpažįstamai pasikeitė tos vietos peizažas. Brutali prievartos jėga negailestingai laužė žmonių likimus.

Apvaizda man lėmė laimę išlikti su išlikusia ir prisikėlusia tauta. Skaudu matyti neužgyjančias jos žaizdas, bet gyventi reikia čia ir dabar, viliantis ir tikint ateitimi. O kūrybinis įkvėpimas – nenuspėjamas. Nežinia iš kur ateina tie dvasios nušvitimai. Gali juos pažadinti ir vėjyje siūruojanti smilga. Gal kažkokia patirtis būna susikaupusi viduje – tereikia "kibirkšties", kad įsižiebtų. Man kūryba buvo ir lieka paslaptis, nes joje yra sąlytis ne tik su žemiška, bet ir su metafizine sfera.

- Ne viename eilėraščių prisimenate ir lietuvių kalbos istoriją, sunkų lietuviško žodžio kelią. Rašyti eiles lietuviškai jums reiškia įsipareigojimą?

- Tai ne įsipareigojimas, o būtinybė. Kaip čiulbėjimas paukščiui savo balsu. Lietuvių kalba užkoduota mano genuose, paveldėta kraujyje, kūdikystėje išgirsti žodžiai tebeaidi atmintyje. Ji - sodri, vaizdinga, įstabi, viena iš seniausių indoeuropiečių kalbų. Kalbos universume susitelkusi tautos dvasinė patirtis ir atmintis. Joje glūdi prosenių išmintis įvardijant daiktus bei reiškinius. Menu, kaip 1978 m., rašant istorinę poemą "Įvardijimai ir sąskambiai", mane užbūrė kalbos garsynas. Troškau atrasti prokalbės, propoezijos šaknis, slaptus kalbos kodus, išgirsti senolių išalsuotus pirmapradžius skiemenis, giliųjų sąskambių žaismo aidą: "Nardo neurų nėrovės Nery, Neromos neramuolės…"

- Eilėse užsimenate, kad poetas – tai tarsi šaukiantysis tyruose. Iš tiesų taip jaučiatės? O gal tauta vis dėlto girdi poeto balsą?

- Tautai poetai reikalingi jos istorijos kryžkelėse. Iš tokių buvo Maironis, Bernardas Brazdžionis. Jų balsai be jokios abejonės turėjo įtakos tautai, jos likimui. Tačiau skirtingi poetai - skirtinga ir jų kuriama poezija. B.Brazdžionis rašė: "Šaukiu aš tautą, GPU užguitą / Ir blaškomą it rudenio lapus…" O Henrikas Radauskas – priešingai: "Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos…" Abu – didelio talento poetai. Vienų poetų balsą girdi tauta, kartoja jų žodžius lemiamais momentais. Kitų – gal tyliai skaito tarp keturių sienų grynosios poezijos mylėtojai.

O poezijos reikalingumu abejojo ne vienas poetas. Jurgis Baltrušaitis viename laiške atsiduso: "ar apsimoka nešti tą kankinantį meno kryžių, jei jis taip lėtai (…) uždega žmones". Bet nesiliovė rašęs.

- Kokią apskritai matote poezijos paskirtį ir poeto misiją?

- Okupacijos metais tikėjau, kad poeto misija – žadinti meilę pavergtai tautai, kalbai, žodžio tiesai. Ypač tai turėjau omeny rašydama istorinę poemą "Įvardijimai ir sąskambiai", kuri buvo įkliuvusi į cenzūros spąstus ir kainavo man daug sveikatos. Plačiau apie tai esu rašiusi knygose "Rašytojas ir cenzūra" bei "Žodžio duona ir vynas". Manau, kad poetas turėtų saugoti žodžio ir savo talento tikrumą. O poezijos paskirtis – vienyti artimos dvasios žmones. Taip atsiranda sielų sąskambiai nepaisant erdvės nei laiko. Man Rainerio Maria Rilkės, Friedricho Helderlino, Novalio poezija artima, nors jie gyveno kitur ir kitame laike.

- Kokias įvardytumėte šiuolaikinės lietuvių poezijos problemas?

- Jų yra ne viena, bet nenoriu gilintis. Tai literatūrologų sritis. Tegul jie analizuoja ir aiškinasi. Galiu tik pasakyti, kad nedaug randu spaudoje skelbiamos poezijos, kuri iš tiesų paliestų širdį. Mažai gelmės, o daug spalvotų paviršiaus "putų". Atstumia vulgarybės, agresyvumas, destrukcija. Gal tai dvasinės krizės apraiškos? Nežinau. Man tai nepriimtina ir svetima.

- Kai kuriuose jūsų eilėraščiuose, ypač – "Tylos psalmėse" – tarsi išsitrina riba tarp poezijos ir prozos. Jūsų akimis, ar be ritmo, erdvės žodžiuose ir šalia jų, yra dar kažkas, kas skiria poeziją nuo prozos?

- Būtent tas "kažkas" ir dvelkia tarp eilučių. Nesugaunama, bet jaučiama gyva poezijos dvasia. Tuo poezija kažkiek artima mistikai. Kai to "kažko" nėra, net gražiausia forma parašytas eilėraštis – negyvas.

- "Poezijos pavasario" laureatų bibliotekėlėje išleistoje jūsų poezijos knygelėje spausdinami ir aštuntajame dešimtmetyje sukurti eilėraščiai, kuriuose minimas Dievas, broliai, budėję po langu. Šios eilės anais laikais buvo parašytos "į stalčių"?
- Taip, tai poezija "iš stalčiaus". Jai priklauso ir žuvusių už tautos laisvę partizanų atminimui skirtas "Atminties vainikas" bei knygos "Baltojo Raitelio baladės" pirmoji dalis "Sopulingasis manuskriptas". Ir keista buvo skaityti spaudoje teiginį, kad tik Rusijoje buvę tokių išsaugotų nepaskelbtų kūrinių, o Lietuvoje nėra. Nesuprantu, kodėl rašoma tokia netiesa. Kiek žinau, ir poetas Jonas Juškaitis paskelbė eilėraščių, išsaugotų "stalčiuje".

- Poeziją ne tik kuriate – ir verčiate. Kiek verčiami tekstai įtakoja jūsų kūrybą?

- Vertimai man tarsi pokalbiai su artimos dvasios bičiuliais, nes renkuosi versti tik savo pasaulėjautai artimus poetus. O įtakoja mus daug kas. Bet tas, kuris pasak Evangelijos sugeba skirti dvasias, galbūt intuityviai atsirenka, kas artima jo dvasiai.

- Gyvenate ir kuriate Kaune, bet jūsų kūryboje fizinės erdvės ženklų nėra. Savo dvasia jaučiatės kaunietė, miesto bendruomenės narė, ar kankinatės, gyvendama mieste?

- Klausimas pažadino senus prisiminimus. Prieš daugelį metų gyvenau su šeima Vilniaus gatvėje sename XVI a. name. Nuo tada ir pamilau Kauną, primenantį senovę jo senamiestį, Nemuno ir Neries santaką, kur su mažu sūneliu Kęstučiu eidavome pasivaikščioti. Parašiau tada didelį pluoštą eilėraščių Kauno istorijos tema. Dalis jų buvo atspausdinta tuometinės "Kauno tiesos" literatūriniame puslapyje.

Yra tos senovės ženklų istorinėje poemoje "Įvardijimai ir sąskambiai". O apysakoje vaikams "Aukso kalavijas ir karaliaus karūna" įvairius slėpiningus nuotykius, susitikimą su Vaidila du berniukai patiria būtent Kauno pilyje. Turėtų jų būti dar daugiau pradėtame rašyti istoriniame romane. Myliu Kauną už jo lietuvišką dvasią, nemažos dalies žmonių pagarbą tautos praeičiai. Kaunas turi neįkainojamą lobį – M.K.Čiurlionio galeriją, kur bet kada gali nueiti meditacijai prie jo paveikslų.

- Jūsų eilėse ryški filosofinė, atsiribojimo nuo materialių ir su jais susijusių dalykų linija: garbę vadinate kvaila, laimę – vienadiene. Toji vienadienė laimė šiais laikais pernelyg sureikšminama?

- Pernelyg sureikšminama ne tik vienadienė laimė, bet ir gražaus kūno bei "žvaigždžių" kultas. Spalvotieji žurnalai apie ką daugiausia kalba? Apie gražų kūną, puikius rūbus, nežinia kokiu būdu staiga praturtėjusius turtuolius, jų prabangų gyvenimą. Panašūs vaizdai ir televizijoje. Nesakau, kad nereikia grožio. Tai, kas gražu, visada traukia žvilgsnį. Bet kodėl pamirštama, kad žmogus dar turi ir dvasią? Man daug gražesnis paprastas žmogus, spinduliuojantis sielos grožį pro netobulus bruožus už puošniausią gražuolę išpuoselėtu veidu, bet paženklintą dvasios skurdu ir trivialumu.

Pasaulyje per daug skubėjimo ir triukšmo, atsigręžimo tik į išorę. Thomas Merton tokį besiblaškantį žmogų vadina ištremtu iš savęs paties. Jis neturi laiko pabūti susitelkime ir tyloje, kad atrastų savyje dvasios branduolį, tikrumą, gelmę, padedančią tapti tuo, kuo iš tikrųjų ir buvo skirta būti. Tai tarsi tuščias kiaukutas, praradęs perlą.

- Ar lietuvių tautai reikėtų dar vieno atgimimo? Koks jis galėtų būti, kurlink atvesti?

- Lietuvių tautai reikia dvasinio atgimimo. Akivaizdi dvasinė krizė mums kur kas grėsmingesnė už ekonominę. Tik dvasinis atgimimas gali išgelbėti Lietuvą. Nedrįsčiau prognozuoti, koks jis turėtų būti, kurlink vesti, nes neturiu pranašystės charizmos. Globalizacijos iššūkių akivaizdoje reiktų susirūpinti išsaugojimu savo tautinės tapatybės, kuri sovietmety buvo pažeista ir iškreipta. Tauta, prarandanti tautinį tapatumą, atsiduria prie išnykimo ribos. Pavojai dabar tyko iš kitos pusės – viliojantis banknotų šlamesys, didėjanti emigracija, nuvertinimas tų vertybių, kurios padėjo atsilaikyti atšiauriose istorijos vėtrose. Būtina jas gaivinti, puoselėti ir ginti. Reikia pasišventusių asmenybių, kurių gyvenimo būdas paliudytų skelbiamų idėjų tikrumą ir vertę.