Gausios klasikinių romanų ekranizacijos rodo tą pačią tendenciją – puošnūs kostiumai svarbesni už juos dėvinčius herojus. Žiūrovų teismui - „Ana Karenina“.

Realybė ir teatrinė butaforija
Naujausios „Anos Kareninos“ ekranizacijos autoriams teko sunkus uždavinys – išsaugoti svarbiausius Levo Tolstojaus pasvarstymus apie meilę ir šeimą paties rašytojo užsibrėžtame biblinių tiesų kontekste, bet neįkliūti į tokiais atvejais beveik neišvengiamą akademinį nuobodulį.
Šio tikslo režisierius Joe Wrightas siekė pasirinkdamas drąsią, bet rizikingą grandiozinio teatro spektaklio stilistiką. Jau pirmuose kadruose pakyla masyvi teatro uždanga ir apnuogina greitai besikeičiančias dekoracijas bei užrašą „Carinė Rusija, 1874 metai“. Ir tarsi nematomo dirigento batutai mostelėjus scenoje atgyja linksmas vaizdų ir personažų kaleidoskopas.
Ne menkesnis uždavinys yra ir bandymas suderinti teatro spektaklio pasaulį su tikro gyvenimo realybe. Tokie eksperimentai retai pavyksta. Juk realybė ir teatrinė butaforija negali harmoningai derėti. Dramatiškos arklių lenktynės teatro scenoje puikiai šį nesuderinamumą iliustruoja.

Šventinis balaganas
Filmo pradžia primena linksmą šventinį balaganą ar teatrinę operetę. Šio žanro, beje, kaip ir operos, grafas Tolstojus nekentė – aistringai įrodinėjo, kad muzikos ir teatro derinys jam atrodo nenatūraliai. Bet naujojo filmo autoriai šio fakto nepaiso ir leidžia „kūniškam vodeviliui“ siusti taip, kaip tai įprasta daryti miuzikluose.
Pirmoji (linksmoji) dalis atliekama sonatai būdingos įžangos (allegro) ritmu. Ši dalis išradingumu prilygsta Bazo Luhrmanno „Mulen Ružui“. Skirtumas tik toks, kad „Anos Kareninos“ personažai nedainuoja šiuolaikinių roko dainų. Bet teatrinio pasaulio spindesiu (fejerverkais, gražių kostiumų paradu, iki koktumo gražiais kadrais) su „Mulen Ružu“ tikrai gali konkuruoti.

Priartėja prie autoriaus pozicijos
Tokiame kontekste elegantiškus apdarus keičiantys aktoriai dažnai tampa panašūs į puošniais drabužiais aprengtus manekenus (būtent taip atrodo Vronskį vaidinantis Aaronas Tayloras-Johnsonas).
Aną Kareniną vaidinančiai Keirai Knightley panašių pretenzijų kur kas mažiau. Tačiau tradicines vertybes puoselėjančiam Kareninui (jį suvaidino Jude'as Law) norisi simpatizuoti labiau, nei geismams lengvabūdiškai pasiduodančiai Anai.
Kaip tik ši aplinkybė labiausiai priartina filmą prie romano autoriaus principinės pozicijos.

„Ana Karenina“ („Anna Karenina“) ****
Drama. D.Britanija, 2012 m. Rež. J.Wrightas. Vaidina K.Knightley, J.Law, A.Tayloras-Johnsonas, Emily Watson, Olivia Williams.
veiksmas 2
humoras 1
įtampa 2
erotika 2
siaubas 3
Trukmė 130 min.
N-13

Ne tik melodrama
„Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip“, – taip grafas L.Tolstojus pradeda vieną garsiausių savo romanų „Ana Karenina“. Istorija apie XIX a. Rusijos aukštuomenės moterį, kuri dėl staiga įsiplieskusios aistros gražuoliui karininkui ryžtasi palikti šeimą ir meta iššūkį ją pasmerkusiai visuomenei, seniai jaudina ne tik skaitytojus, bet ir filmų kūrėjus. Daugumai jų romane aprašytos peripetijos tebuvo puiki medžiaga gražiai kostiuminei melodramai. O juk prieštaringai sutiktas gyvo klasiko romanas gimtinėje buvo pavadintas rusų gyvenimo enciklopedija (anksčiau tokios garbės buvo sulaukęs Aleksandro Puškino „Eugenijus Oneginas“). Net Thomas Mannas „Aną Kareniną“ vertino visų pirma dėl to, kad tai, anot jo, „didingiausias socialinis romanas visoje pasaulinėje literatūroje“.
Mažai kas atkreipia dėmesį į romano epigrafą, kuriam rusų literatūros genijus pasirinko Šventajame Rašte užfiksuotus apaštalo Pauliaus „Laiško romiečiams“ žodžius: „Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats“ (Rom 12, 19). Šis Naujojo Testamento skyrius „Paraginimai“ baigiamas patarimu: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk piktą gerumu.“