Sausio 17 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje skambins Lukas Geniušas, tarptautinio F.Chopino pianistų konkurso Varšuvoje, Lenkijoje, sidabro medalio laimėtojas, pelnęs vieno perspektyviausių jaunųjų pianistų Europoje vardą. Užaugęs ir studijuojantis Maskvoje, dvidešimt vienerių metų Lukas lietuviškai šneka labai laisvai ir paprastai, nors pokalbiui laiko pavyko atrasti tik vėloką sekmadienio vakarą.

– Sakykite, ar Jūs mėgstate duoti interviu?

– Ne, nemėgstu. Galvoju, kad neturiu laiko. Kad kalbėti galbūt nesinori.  Tačiau kaip gi būtų, jei su šiomis visomis mintimis ateičiau į pokalbį? Turbūt sunkiau susiruošti, bet kai jau šnekamės, tai kalbu rimtai, atvirai, ir atsakingai.

– Lietuvoje atliksite vieną sudėtingiausių fortepijoninės literatūros  ciklų –  S. Rachmaninovo „24 preliudus”.  Kaip pasirinkote šį kūrinį?

– Pastaruosius penketą metų stengiuosi formuoti programas iš „everestų“: didelių ciklų, kūrinių, reikalaujančių didelės koncentracijos ir darbo, kūrinių, kuriuos reikia atlikti vienu  įkvėpimu.  Valanda muzikos be perstojo scenoje – kone sportinis iššūkis, susijęs su pianistine ir muzikine ištverme. Sunku viską sujungti, pergyventi vidinį siužetą, bet man patinka tokios užduotys. Atliekant visą ciklą atsiveria visai kitas planas, kita muzikinė struktūra.

Ciklas iš tiesų susideda iš trijų opusų, kurie tik vėliau buvo sujungti. Pirmąjį preliudą, op. 3 cis-moll kompozitorius parašė dar labai jaunas. Už jo įrašą uždirbo milijoną dolerių, mat šis kūrinys tapo tikru hitu, kurį būtų galima lyginti su dabartiniais muzikos „topais“.  Vėliau sukūrė dar 10, ir dar 13 preliudų. Rašydamas paskutinįjį, po dvidešimt penkerių metų, jis panaudojo muzikinę medžiagą iš paties pirmojo savo preliudo.

S. Rachmaninovo muzika yra neišsenkantis inspiracijos šaltinis. Jis nerašė vidutinės reikšmės kūrinių – visi jie  yra ilgai brandinti. Bet kuris jo kūrinys pianistui teikia didžiausią malonumą, bet ir daug darbo.

– Esate daugybės tarptautinių pianistų konkursų laureatas. Prieš metus pelnėte antrąją vietą viename svarbiausių  - F. Chopino pianistų konkurse Varšuvoje. Ką pakeičia pergalės?

– Jos pakeičia gyvenimo ritmą ir galimybes realizuoti save profesinėje srityje. Pakeičia viską.  Juk aš negroju tik sau, savo namuose. Turiu eiti į sceną, turėti gerus ryšius su koncertų organizatoriais ir vadybininkais. Tai, ką darau dabar, kur ir kiek koncertuoju, ir yra šių pergalių rezultatas.

Gausiai koncertuoti pradėjau tik pastaruosius dvejus metus. Pernai pagrojau 60 koncertų, tarp jų ir Japonijoje, ir JAV.  Šį sezoną pagrojau mažiau, bet atlikau labai daug skirtingo repertuaro - devynis skirtingus simfoninius koncertus, ir tris solines programas. Dabar neabejodamas galiu pasakyti, kad tai yra sunkiau nei daug kartų atlikti tą pačią programą.

– Kaip prisimenate pasiruošimą tokiam dideliam, kelių turų  konkursui?

– Konkursas yra labai sunkus dalykas. Tai ir didžiuliai nervai, ir mėnesių mėnesiai, kai turi groti tuos pačius kūrinius ir programą, kurią nustatė kiti. Tai šiek tiek surakina grandinėmis.
Ištisus metus grojau vien F.Chopino muziką ir kartais tapdavo sunku ištverti vien šį romantinį sirupą. Ruošimasis konkursui yra kitoks, nei koncertui. Labai daug valandų praleidžiama tobulinant kiekvieną gaidą, norint įgyti tokią kontrolę, kad net ir vidury nakties galėtum viską sugroti būtent taip, kaip reikia.

– Galbūt mėginote iš tiesų susikurti ekstremalias sąlygas, kad galėtumėte save taip išbandyti?

– Nebūtina jų specialiai kurti. Gana įprasta, kad nuskridus į kitą kontinentą koncertuoti tenka jau kitą dieną. Tai reiškia, kad koncertas vyksta, pavyzdžiui, šeštą ryto Maskvos laiku. Organizmas nespėja prisitaikyti. Smegenys dirba visai kitaip. Tenka sukaupti visus savo rezervus, kad prisiverstum galvoti, kad sugebėtum išlikti dvasinio smūgio momente ir perduoti energiją publikai.

O kartą per koncertą kando uodai! Tai buvo koncertas lauke, mažame miestelyje už Varšuvos. Visa atmosfera tąsyk buvo savotiška. Dalis publikos sėdėjo su buteliais, pradėjo gerti. Pamenu, kad grojau naujai išmoktą F. Chopino sonatą ir staiga pradėjo pulti uodai.  Per pertrauką kažkas paskolino purškiklį nuo uodų.

Tiesa, su draugais kartais imame rungtyniauti, skambindami techniškus F. Šopeno etiudus. Matuojame, po kelių bokalų alaus pirštai nustos lakstyti taip greitai. Skirtumą galima pajusti jau po trečiojo.

– Legendinėje Maskvos valstybinėje P.  Čaikovskio konservatorijoje, kurioje studijuojate, kadaise mokėsi ir Jūsų tėvai. Ar skiriasi jų pasakojimai nuo šiandieninės studentų realybės?

– Lygindamas šiandieninę konservatoriją su šeimos pasakojimais negaliu pasakyti nieko pozityvaus. Profesionalumo lygis muzikoje krenta visur, taip pat, deja, ir Maskvos konservatorijoje. Galbūt todėl, kad prieš trisdešimt metų atranka buvo daug griežtesnė, o kurse studijuodavo 15-20 fortepijono specialybės studentų. Ir visų jų klausyti buvo verta. Dabar pianistų įstoja keturis kartus daugiau, drauge su aspirantais susidarytų gal keturi šimtai studentų, tačiau tikrų asmenybių, į kurių koncertą verta nueiti, yra geriausiu atveju dešimt.

Visgi vertinu  tai, jog ši konservatorija, kaip ir apskritai rusiškoji fortepijono mokykla, yra garsi visame pasaulyje. Jos atstovai – nuo S. Richterio ir E. Gilelso iki šiuolaikinių B. Berezovskio ar I. Pogoreličiaus, kuris, beje, buvo mano močiutės mokinys.  Niekuomet neteko mokytis Julliardo ar Paryžiaus konservatorijoje, tad negalėčiau su jomis lyginti Maskvos konservatorijos. Visgi šiuo metu didžiausias privalumas yra laisvė: jei esi ko nors vertas – gali prasimušti, gali važiuoti ir mokytis, pasiekti galima labai daug.

– Jūsų tėvai – žymūs pianistai Petras Geniušas ir Ksenija Knorre. Nuo pat vaikystės Jūsų dėstytoja – profesorė Vera Gornostajeva, kuri yra ir Jūsų močiutė. Ar sunku mokytis pas šeimos narį?

– Mūsų asmeninių santykių pamatas visada buvo muzika. Taip yra nuo vaikystės. Ji visada rūpinosi mano dvasiniu, muzikiniu gyvenimu. Kito, asmeninio gyvenimo, mes ir neturėjome. Ji nėra ta močiutė, kuri kepa anūkui blynus – tikriausiai jų kepti ji net nemoka.

Nėra paprasta visą laiką mokytis pas vieną žmogų. Mes vienas prie kito labai pripratę, glaudžiai susimuzikavę. Ji yra išskirtinė pedagogė, vieno svarbiausių rusų fortepijono mokyklos atstovo H. Neihauzo tiesioginė pasekėja. Ji turi neišsenkamą kultūrinį bagažą. Didele dalimi esu jau jo prisisotinęs. Būdamas šešiolikos pajutau, kad jau turiu savo suformuotą muzikinį mąstymą, dėsnius, savo balsą, kuris yra nepriklausomas. Tas balsas nėra paveldėtas iš jos ar ko nors kito, o įgytas mano paties.

Mano nuomonė dažnai kertasi su močiutės. Konfrontacija gali būti ir labai dramatiška, o tuos momentus būna sunku pergyventi. Sakau sau, kad grosiu taip, kaip  pats galvoju ir noriu, ir mėginu savo skambinimu ją įtikinti. Bet dažnai to padaryti nepavyksta. Tada mėginu pagroti kitaip. Kiekvienas mūsų bandome įpiršti savo poziciją, bet to ginčo metu gimsta didžiausia dvasinė teisybė.

Palyginčiau tai su peiliu, kurį reikia ilgai galąsti, kad jis būtų tinkamai aštrus. Tai gali tęstis savaitėmis, ir kas kartą besiginčydami „galandame“.

– Ar žinote, kas yra žvaigždžių liga?

– Buvo toks periodas, kai pajutau, kad daug yra pasiekimų, daug gerbėjų, daug koncertų... ir atsipalaidavau. Galbūt nuo žvaigždžių ligos mane apsaugo artimieji, kurie žino, kaip neįsmukti į tą balą. Močiutė tokiu atveju prabiltų pirmoji. Manau, kad dienos, kai būčiau nusprendęs, kad jau viską pasiekiau ir man nebėra ką veikti, dar nebuvo.

– Kai dalyvaujate konkursuose ar koncertuojate, prie Jūsų pavardės dažnai nurodomos dvi šalys: „Lietuva-Rusija“. Ar kada nors mąstėte, kuri tapatybė artimesnė Jums?

– Kalbu lietuviškai ir myliu Lietuvą. Juk čia ir mano tėtis, ir seneliai.  Mano lietuviška pavardė – Geniušas – ir visur kitur, išskyrus Lietuvą, į mane žiūrima kaip į svetimą žmogų. Vilniuje nesijaučiu svetimas, lankausi čia 4-5 kartus per metus. Svajoju  laisviau jaustis kalbos atžvilgiu, nes man labai trūksta kasdienės praktikos. Lietuviškai kalbu tik su tėvu. Išskyrus pusseserę, Lietuvoje neturiu nei vieno draugo.

Vis dėlto mano gyvenimas jau praėjo kitur, tai buvo ne visai lietuviškas gyvenimas.  Stebina, kai kartais kas nors Lietuvoje ima karštai tikinti, kad turėčiau pasirinkti vien ją.

– Galbūt bendraudamas su draugais rusais taip pat jaučiatės kiek kitoks, nei jie?

– Jaučiu, kad mano mąstymas yra kiek kitoks, nei tų, kurie yra tikri rusai. Aš neturiu nacionalinės tapatybės, kadangi mano močiutė yra pusiau armėnė, o iš senelio pusės turiu ir vokiško, ir prancūziško kraujo. Tikro rusiško kraujo turiu ketvirtadalį, o lietuviško – pusę.  Kokia ten tapatybė...

Patriotu negaliu būti jokioje šalyje. Susiduriu su žmonėmis, kurie mąsto kaip nacionaliniai idealistai, pavyzdžiui, „kaip rusai“ arba „kaip lietuviai“.  Tiesa, niekas iš mano lietuvių giminių nebuvo pažeistas nacionalizmo. Man tai atrodo teisinga, o gal tai ir nėra teisinga. Žmonės, kurie skaitys šį interviu, galbūt įsižeis? Galiu tik pasakyti, kad Lietuvoje grosiu visada.