Finansų stygius, nerealūs darbo terminai, atsainus požiūris į paveldą - problemas vardija restauratoriai. Jų darbas nepamainomas, tačiau nevertinamas.

Aukšta darbų kaina
Daugybė šalies kultūros vertybių yra apverktinos būklės, tačiau restauratorių pagalbos sulaukia vos vienas kitas architektūros objektas ar muziejinė vertybė. Bene svarbiausia priežastis - lėšų stygius. Išsamių mokslinių tyrimų, brangių medžiagų ir didžiulio kruopštumo reikalaujančių restauravimo darbų kaina paprastai prasideda nuo dešimčių tūkstančių litų.

"Restauravimui pradėta taupyti ne dabar, valstybę ištikus ekonominei krizei, o kur kas anksčiau", - pasakoja Pažaislio vienuolyno freskas restauravęs Kęstutis Andziulis. Sovietmečiu Baroko architektūros šedevre, kurio bažnyčia yra gausiausiai sienų tapyba dekoruotas pastatas Lietuvoje, dirbo būrys restauratorių. Nuo 1990 m. šiame paveldo objekte jis darbavosi vienas.

"Kitus restauratorius atleido ne dėl to, kad darbai buvo atlikti, o dėl to, kad buvo smarkiai sumažintas finansavimas. Prieš dešimt metų pinigų dar sumažėjo - metams skiriamų lėšų užtekdavo vos vienai freskai restauruoti, nors darbą padarydavau per keletą mėnesių. Pastaruosius penkeris metus restauravimo darbams Pažaislyje neskirta nė lito, nors nesutvarkytų freskų dar liko. Tuo tarpu reikėtų ir kai kurias jau restauruotas peržiūrėti", - tvirtina beveik keturiasdešimt metų restauratoriaus duoną valgantis vyras.

Sutrikus restauravimo darbų finansavimui Pažaislyje, jis pakeitė specializaciją - tapo Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus tapybos darbų restauratoriumi.
Restauratoriaus amato pašnekovas ėmėsi baigęs tapybos studijas buvusiame Vilniaus dailės institute. Ar nebuvo sunku pačiam numaldyti menininko ambicijas? Anot K.Andziulio, tai padaryti nėra lengva, bet restauratoriui tai privalu.

"Jei imsiesi pagal save tapyti restauruodamas, darbą sugadinsi negrįžtamai. Turi priprasti prie kruopštumo - dirbti metodiškai, po gabaliuką. Čia neužtapysi iš karto viso ploto, kaip dailininkas. Tenka savo temperamentą suvaržyti", - pasakojo kaunietis, restauratoriaus amato kažkada ėmęsis dėl to, kad pats neturėjęs sąlygų kūrybai.

Valdininkai diktuoja sąlygas
Pažaislio vienuolyne K.Andziulis su kolegomis restauravo daugelį XVII a. italų dailininko Michelangelo Poloni sienų tapybos darbų, tarp jų - ir garsiąsias bažnyčios freskas "Perėjimas per Raudonąją jūrą", "Baltazaro puota".

"Pažaislio freskoms kenkia ne šaltis, o apleistos patalpos, kuriose žiemą - šalta ir drėgna, o vasarą - šilta ir drėgna. Pastačius Pažaislio bažnyčią joje veikė puiki ventiliacijos sistema. Kai ją perėmė pravoslavai, ventiliacijos angas užmūrijo. Dabar ten amžina problema - drėkstančios sienos ir pelėsiai ant jų", - vertingus meno kūrinius gadinančius veiksnius vardijo restauratorius.

Jis apgailestavo dėl dažno atsainaus požiūrio į freskų restauravimą. Restauruojant freskas šalia negali būti dulkių šaltinio. Italijoje K.Andziulis stebėjo, kaip restauruojant senąsias freskas, šventovių kupolai, sienos uždangstomos nuo dulkių, kurios, esant reikalui, išsiurbiamos siurbliais. "Mes ne tik, kad neturime tokių siurblių - Lietuvoje dažnai atsitinka, kad tuo pačiu metu objekte dirba ir restauratoriai, ir statybininkai, niekas nesivargina restauruojamą meno kūrinį apsaugoti nuo greitai nusėdančių ir vėl tam kūriniui kenkiančių dulkių", - stebėjosi pašnekovas.

Kartais restauruojami darbai sugadinami per neatsargumą. "Dirbdamas visada kažkiek rizikuoji. Būna, kad ir nepavyksta. O atsakomybė didžiulė. Esu girdėjęs istorijų, kad kolegoms rankos drebėdavo, paėmus mažytę olandų drobę. Kiek neapskaičiuosi, žiūrėk ir plaukia visa drobė nuo skiediklio", - vieno netikslaus judesio kainą prisimena aukščiausios kategorijos restauratorius.

Vis dėlto, anot K.Andziulio, kur kas dažniau vertybės sugadinamos dėl plintančio atsainaus požiūrio į jas. "Atsirado daug privačių firmelių, kuriose dirba kažkur pasistažavę, bet nelabai aukštos kategorijos restauratoriai. Kultūros paveldo departamentas lyg ir prižiūri restauratorių darbą, bet ta priežiūra kartais kelia labai rimtų abejonių. Net Vilniuje, Aušros vartuose, departamento panosėje, buvo sugadinti šventovės laiptai. Ko nenori, to valdininkai nemato", - įsitikinęs vyras.

Jo teigimu, restauratoriams trukdo dirbti ir Kultūros paveldo departamento (KPD) valdininkai, neįsigilinę diktuojantys darbų sąlygas. "Būna, kad niekas neklauso restauratoriaus nuomonės. Dažnai valdininkai ateina, pareiškia: tą - palikit, o aną - uždažykit. Nors taip elgtis su meno kūriniu - nusikaltimas. Būna, kad prastai padarytus darbus giria, iškelia, o gerai padarytus - ignoruoja. Šioje srityje, kaip ir visur Lietuvoje, veikia draugų, pažįstamų sistema", - pastebėjo kaunietis.

Tačiau didžiausia blogybe freskų restauravime K.Andziulis vadina šios darbo srities prilyginimą gamybai. Tokia tradicija prasidėjo sovietmečiu, planinės ekonomikos sąlygomis. "Vakaruose dar tebegyvuoja tikrassis restauravimas - ne gamyba, ne planai ir terminai. O pas mus dirbama gaisrų gesinimo būdu - pirmiausia reikalaujama, kad darbas būtų padarytas greitai. Toli gražu ne visada įmanoma suderinti, kad darbas būtų atliktas ir, greitai ir gerai. Užsakovams rūpi pinigai, o ne tai, kad darbas būtų atliktas tinkamai", - K.Andziulis prisimena per beveik 40 darbo metų tik keletu atveju dirbęs nespaudžiamas terminų.

Įtemptus darbo grafikus dažnai diktuoja lėšų stygius. "Jei nėra pinigų - sprendžiama taip: to - nedarysim, to - nedarysim, tą - uždažysim. Dažnai tiesiog nudažoma, kad būtų gražu, o juk reikėtų ir hidroizoliaciją atlikti, kad druskos toliau tam kūriniui nekenktų", - vardijo pašnekovas. Siekiant sutaupyti lėšas, dirbama ir netinkamomis oro sąlygomis - žiemą, naudojamos prastos kokybės medžiagos, samdomi žemiausios kvalifikacijos specialistai.

Daugybė naujų Madonų
Restauratorių darbas - griežtai specializuotas. Tik jiems skirtų darbų paprastai imasi tapybos, grafikos, medžio, skulptūros, sienų tapybos restauratoriai. Dėl to, kad ilgus metus daug darbo rankų reikėjo Pažaislyje, daugiausiai sienų tapybos restauratorių yra Kaune.

Žmonės, norėję prisiliesti prie sienų, ištapytų šedevrais vadinamomis biblinėmis scenomis, amato paslapčių mokėsi vieni iš kitų. Vietinė restauratorių kalvė - Kauno kolegijos Vienožinskio menų fakultetas - šios siauros srities specialistų neruošia. Amato paslapčių galima mokytis bendrojoje tapybos restauravimo programoje. Tuo tarpu Vilniaus dailės akademijoje freskų, plačiau apibūdinamų kaip sienų tapyba, restauravimo programa siūloma tik magistrantūroje.

Kilnojamųjų muziejinių vertybių restauratoriai telkiasi Vilniuje. Čia veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centras, o solidžiausios pajėgos sutelktos P.Gudyno restauravimo centre, kur dirba apie 70 restauratorių.

Šio centro specialistai antrajam gyvenimui prikėlė daugelį Mikalojaus Konstantinio Čiurlionio šedevrų, tarp jų - prieš metus į Lietuvą sugrįžusį tapybos darbą "Andante" iš nebaigto "Piramidžių sonatos" ciklo. "M.K.Čiurlionio darbus visada restauravo aukščiausios kategorijos, labiausiai patyrę restauratoriai. Juk šis dailininkas daugiausiai tapė ant popieriaus ir labai sudėtinga, jautria aplinkai technika - tempera, akvarele, pastele", - motyvus, kodėl lietuvių genijaus darbai restauruojami ne Kauno muziejaus specialistų, o vežami į Vilnių, aiškino P.Gudyno restauravimo centro direktorė Jūratė Senvaitienė.

"Andante" restauravimas truko neilgai - du mėnesius, tačiau vien už atliktus paveikslo tyrimus sumokėta 19 tūkst. litų. "Ne visada darbų kaina priklauso nuo jų trukmės. Šiam darbui atlikome labai daug tyrimų ir jie buvo atliekami ne tik pas mus - sudėtingus tyrimus buvome užsakę atlikti Vilniaus universitete, kitose mokslo įstaigose, todėl tyrimų kaina didelė", - centro direktorė apgailestavo, kad centras dar neturi tyrimams atlikti reikalingos technikos.

Grupė P.Gudyno restauravimo centro specialistų garsųjį Šiluvos bazilikos altoriaus paveikslą "Dievo Motina su Kūdikiu" restauravo dvejus metus. Darbų kaina - 64 tūkst. litų.

"Darbai užsitęsė, nes "Šiluvos Madona" buvo daug kartų iki mūsų restauruota, ir kiekvieną kartą neprofesionaliai - daugybę kartų pertapyta, pakeičiant bruožus, bendrą paveikslo nuotaiką. Reikėjo pašalinti tas naujas madonas, netinkamas restauruojant naudotas medžiagas ir atidengti autentišką tapybą", - pasakojo J.Senvaitienė. Ji apskaičiavo, kad meno kūrinius prireikia restauruoti kas 70-100 metų, kartais ir dažniau. Toks periodiškumas nustatytas suskaičiavus, kiek kartų pertapyti juos pasiekia senieji šedevrai.

"XVII a. "Palangos Madona" buvo pertapyta keliolika kartų. Mat iki XIX a. vidurio restauracijoje laikyta, kad taip ir reikia restauruoti - ant autentiško kūrinio nutapyti jį atitinkantį naują. Ankstesni restauratoriai stengdavosi nekeisti kompozicijos, bet visada išeidavo naujas kūrinys. Dabar restauruojant nebe pertapoma, o, atidengus autentišką dažų sluoksnį, trūkstamos kūrinio dalys retušuojamos taip, kad restauratoriaus darbas skirtųsi - naudojama speciali retušavimo technika, paliekamas nedidelis spalvinis skirtumas", - pasikeitusius restauravimo etinius principus aiškino centro vadovė. Anot jos, dabar restauruojant kurti ne tik negalima - netgi draudžiama. Čia prasideda restauratoriaus etika, apibrėžta Restauratoriaus etikos kodeksu. Kuriame, be kita ko, rašoma, kad restauratorius negali kaupti meno kūrinių ir gyventi kaip kolekcininkas.

Sulaukia darbų iš užsienio
Didžioji dauguma centre restauruojamų darbų yra iš Lietuvos muziejų, tačiau neretai čia atkeliauja ir meno kūriniai iš užsienio. "Dirbame pigiau nei vakariečiai, tačiau užsienio muziejai ir kolekcininkai savo darbus mums patiki veža ne dėl pigumo. Gerai dirbame ir esame užsitarnavę gerą vardą ir Lietuvoje, ir užsienyje. Centre nuolatos turime stažuotojų iš užsienio, kurie mokosi iš mūsų restauratorių", - pasakojo J.Senvaitienė.

Šiuo metu čia restauruojamas XVII a. flamandų dailininko Peterio Snayerso tapybos darbas "Salaspilio mūšyje", atkeliavęs iš privačios kolekcijos Prancūzijoje. Vasarą šis kūrinys bus eksponuojamas parodoje Vilniaus paveikslų galerijoje, Chodkevičių rūmuose. Kolekcijos savininkai darbą parodai paskolino su sąlyga, kad jis bus restauruotas. Pasak centro vadovės, tokios prastos būklės, kokios pasiekė Lietuvą, darbas parodoje nebūtų buvęs eksponuojamas.

Didžiausias dėmesys P.Gudyno restauravimo centre skiriamas muziejinėms vertybėms. Nors Lietuvos bažnyčiose yra daugybė apverktinos būklės meno kūrinių, vos vienas kitas iš jų kasmet pasiekia centrą - bažnyčia nepajėgi finansuoti restauravimo darbų. Imdamiesi muziejinių vertybių, restauratoriai gali elgtis laisviau.

"Elgiamės kaip gydytojai, suteikiantys ligoniui pagalbą ir tik tuomet galvojantys, ar "Sodra" padengs gydymo išlaidas. Gydome labiausiai pagalbos reikalaujančius meno kūrinius, nesusimąstydami, kiek tai kainuos, - vaizdžiai pasakojo centro vadovė. - Restauruojame labai daug. Ir ne dėl grožio, o tam, kad vertybes išgelbėtume. Kartais tiesiog nebegalime laukti. Nes jei nubyra autentiškas dažų sluoksnis, meno kūrinio atstatyti neįmanoma."

Tam tikrą veiksmų laisvę restauruojant muziejines vertybes centro restauratoriams suteikia dalinis finansinis savarankiškumas. Dalį lėšų veiklai centras gauna iš valstybės, dalį - užsidirba už suteiktas paslaugas. Tačiau atlyginimai kenksmingomis sąlygomis dirbantiems restauratoriams mokami valstybės nustatyta tvarka. Tik įsidarbinęs valstybinėje įstaigoje restauratorius gali tikėtis 700 litų atlyginimo. Aukščiausios kategorijos, kuri nusipelnoma per dvidešimt metų, specialistas "ant popieriaus" gauna 1,7 tūkst. litų atlyginimą.

Kariškiai išsaugojo vertybes
Restauravimo darbų Kauno centre, Gedimino gatvėje, įsikūrusiame Karinių oro pajėgų (KOP) štabe imtasi po to, kai nuo dekoratyvios laiptinės lubų ėmė kristi tinkas. Carinės Rusijos laikais statyti Kauno tvirtovės komendanto rūmai išsiskiria prabangiais interjerais.

Vestibiulio, kabinetų sienos ir lubos puoštos gipsatūromis, vadinamąja polichromija - skirtingų spalvų apvadais, ornamentais, kai kuriose patalpose išlikusios puošnios koklinės krosnys. Vestibiuliui, laiptinei ir vienam kabinetui per dvejus metus restauratoriai grąžino pirminį vaizdą - atkūrė šviesesnes ir subtilesnes spalvas, nei tos, kuriomis dažyta eilinių remontų metu.

Čia dirbančius įmonės "Kauno restauratoriai" specialistus nustebino pastato interjero dekoro įvairovė. Atidengus autentišką sluoksnį paaiškėjo, kad skirtingose patalpose nei sienų, lubų puošybos ornamentai, nei spalvos nesikartoja.

Vienas pastato sieninės tapybos, lipdybos ir apdailos restauravimo darbų etapas jau eina į pabaigą. Keletas restauratorių dar dirba viename iš kabinetų.
Pastatas visą laiką priklausė kariškiams - tarpukariu čia veikė Kariuomenės generalinis štabas, karo metu šeimininkavo vokiečiai, sovietmečiu - desantininkai. Įžengus restauratoriams, pastato lubos, sienos buvo smarkiai nubėgusios, nutrupėjusiu tinku, pažeistos druskų, pelėsio.

Tačiau, anot restauratorės Nijolės Būraitės, buvo matyti, kad kariškiai pastate elgėsi atsargiai - remontuojant nebuvo nudaužytos dekoro detalės, lipdiniai, kas kitur dažnai pasitaikydavo.

"Svarbiausia, kad pastatas nebuvo nuniokotas, čia nebuvo atliekami jokie generaliniai pertvarkymai. Naujų dažo sluoksnių užtepta daug - jų atidengėme 6-9, kur nutrupėjęs tinkas - dar daugiau. Tačiau buvę šeimininkai, nors tepdami nekokybiškus dažus, siekė išsaugoti net buvusią sienų dekoro ornamentiką. Sovietmečiu patalpas dailindavo, matyt, kariuomenėje tarnavę dailės specialybių studentai", - pasakojo restauratorė, rodydama palubėje esančią ventiliacinę angą. Vidinėje angos pusėje restauratoriai rado užrašą, kad šias sienas dažė šauktinis iš Jerevano.

Vieną po kito atidengiant dažų sluoksnius, restauratoriams prireikė ne tik skalpelių - sukepę dažai valyti pagal chemikų rekomendacijas pagamintais tirpikliais. "Naudojame medžiagas, artimiausias autentiškoms: specialų tapybinį glaistą, dažus, jei riekia - ir tinką, pagamintą pagal senąsias technologijas. Siekiame išsaugoti kuo daugiau senovės. Ne tiek daug Lietuvoje turime vertingos autentikos, kad galėtume ją naikinti", - tikino restauratorė.

Skirtingi šeimininkai pastato interjerą dailino savaip: Smetonos laikais ant sienų, lubų atsirado anuomet madingų stilizuotų tautinių motyvų, sovietmečiu sienų ornamentus "papildė" Sovietų sąjungos herbai. Vienoje patalpų restauratoriai nustebo, atidengę caro laikų dažų sluoksnį ir išvydę lubų kampuose ištapytus Gedimino stulpus. "Keista, kad caro laikais čia buvo nutapyti Gedimino stulpai. Matyt, čia dirbo Lietuvos patriotas", - pastebėjo moteris.

Kada KOP štabo restauravimo darbai baigsis - retorinis klausimas. Pasak kariškių, jei šiame pastate restauruoti viską, darbo keliems dešimtmečiams užtektų.

Bendrovės "Restauravimo projektai" direktorius Stasys Pocius:

"Mūsų restauratoriai šiuo metu dirba KOP štabe, Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje.
Minimaliai skiriamos lėšos - viena iš restauravimo problemų. Viena problemų yra tai, kad mūsų šalyje restauravimo mokslo, technologijų pasiekimai yra ženkliai mažesni nei Vakaruose. Šioje srityje atsiliekame kaip ir kitos Rytų bloko šalys. Tačiau restauravimo darbe svarbiausios ne technologijos. Svarbiausia - restauratoriaus ranka ir širdis. Jei restauratorius dirba be meilės, rezultatas - nekoks.

Restauratoriais negimstama. Jais tampama po 25-30 darbo metų. Dirbame laisvos rinkos sąlygomis - dėl užsakymų konkuruojame su kitomis restauratorių firmomis. Firmelių daug, bet kas jose dirba? Tikrai ne visi atestuoti, turintys įdirbį restauratoriai. O kai dirba neprofesionalai, paveldas nukenčia."

Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėja Irena Vaškelienė:

"Restauratorių įstaigą samdosi savininkas, KPD prižiūri, kad restauratoriai turėtų atitinkamus atestatus, kategorijas, jų atstovaujama įstaiga - licenziją veiklai.
Kalbant apie pastatus, šiuo metu restauruojamas Kauno bernardinų vienuolynas ir Šv. Jurgio kankinio bažnyčia, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Kauno pilis, Maironio gimnazija ir kiti objektai. Restauruojami pastatai, interjerai, jų priklausiniai, bet čia nėra meninių elementų - čia turime tik vertingus architektūrinius elementus. Pavyzdžiui, Bernardinų vienuolyne yra freskos, bet jos buvo sutvarkytos dar prieš 7-8 metus.
Netrukus prasidės darbai Pažaislio vienuolyno svečių namuose - bus tvarkomi išlikę freskų fragmentai. O vienuolyno bažnyčios freskos prižiūrimos normaliai - jos nėra avarinės būklės."