Būsimasis popiežius Pranciškus (76 m.) paauglystėje piršosi savo kaimynei, planavo tapti chemiku, o žengęs į pilnametystę neteko vieno plaučio, bet nei gyvenimiški ieškojimai, nei sveikata durų į Vatikaną jam neužvėrė.

Meilė be atsako

Kai Buenos Airių arkivyskupas Mario Bergoglio tapo popiežiumi ir pasirinko Pranciškaus vardą, jo vaikystės draugė Amalia Damonte viešai prisistatė buvusi pirmąja jo meile. Apie „romaną" su būsimuoju popiežiumi pasipasakojusi moteris informaciją pateikė taip, esą tai ji, neatsakiusi į jo dėmesį, Pranciškų pastūmėjo eiti Dievo keliu.

Būsimasis argentiniečių arkivyskupas ir popiežius gyveno bei mokėsi Buenos Airėse, De la Misericordia mokykloje, o bendraamžė A.Damonte buvo jo kaimynė. „Jis buvo mane įsimylėjęs, kartu žaisdavome„, - pasakojo moteris ir prisiminė, jog tuomet dvylikametis Mario į mylimojo vaidmenį įsijautė taip, jog netgi siūlė mergaitei tekėti, dovanojo piešinius su įsivaizduojamu jų bendru šeimos namu. Tačiau pajutęs, jog yra atstumtas, ėmė šnekėti apie dvasininko ateitį. „Jei nebūsi mano žmona, tada tapsiu kunigu“, - tokius žodžius prisimena jo „meilė".

Moteris taip pat prisimena, jog draugystei su būsimuoju popiežiumi nepritarė jos tėvai. M.Bergoglio buvo atkaklus ir A.Damonte dar bandė rašyti laišką, į kurį atsakymo taip ir nesulaukė. Kai sužinojo, kad ją atakavęs berniūkštis tapo popiežiumi, A.Damonte buvo šokiruota. „Tiesiog suakmenėjau. Gerai, kad tuomet jam atsakiau. Aš tikrai nieko neslepiu – tai buvo tik tyra vaikiška meilė", - žurnalistams sakė ji.

Kalbama ir apie galimai kitą buvusią Pranciškaus meilę, kurios vardas neatskleistas. Kaip pasakoja popiežių pažįstantys žmonės ir jo šeimos nariai, argentinietis mėgsta klausytis tradicinės krašto muzikos - tango, o jaunystėje su viena „ meile" lankė šokių pamokas. Tačiau tai lieka tik spėlionėmis, nes pats Pranciškus sako, jog tai buvo tik šokių partnerė, o jaunesnė jo sesuo, 65 metų Maria Elena Bergoglio, tikina neprisimenanti nė vieno brolio romano.

Tik ne tai...

A.Damonte pasakojimą, kad jau dvylikamečiui M.Bergoglio sukosi mintys apie atsidavimą bažnyčiai, jo sesuo neigia. Jos teigimu, tokiame amžiuje brolis ateities tikrai nesiejo su katalikų bažnyčia, kunigyste, juo labiau neplanavo tapti popiežiumi. „Kada apie tai kalbėjomės asmeniškai, prisiminėme praeitį, juokavome, jog jeigu tuo metu Mario būtų kas pasakęs, kad tapsi popiežiumi, jis ko gero būtų atsakęs; „Ne, prašau, tik ne tai".

Sesuo tikina, jog dabar popiežiumi tapusio brolio veide įžvelgia pilnatvę: „Jį stebėdama per televiziją, veide matau ramybės ir pilnatvės atspindį.„ Pats popiežius Pranciškus yra pasakojęs, jog būtent tuo metu, kai paauglystėje mokėsi šokti tango, suprato, jog ateitį nori sieti su bažnyčia ir į Jėzuitų ordiną įstojo būdamas dvidešimt vienerių, nors prieš tai mokėsi technikos mokykloje, įgijo chemiko diplomą ir dar kurį laiką dirbo laboratorijoje. Kad M.Bergoglio taps daugiau nei šiaip rimtu žmogumi, neįtarė ir jį mokiusios katalikiškosios mokyklos - Gailestingumo kolegijos - mokytojos. Mokyklos vadovė Martha Rabino prisimena jau mirusios mokytojos, sesers Rose, pasakojimus apie nepaklusnų mokinį. Būsimasis popiežius kartais užsukdavo aplankyti mokytojos. Sesuo Rose pasakojo, jog M.Bergoglio buvo gabus tiksliesiems mokslams, o prisimindama jo išdykusios vaikystės metus, vadindavo jį „tikru velniūkščiu“.

Itališkos tradicijos

Popiežiaus tėvas Jorge Mario Bergoglio Buenos Airėse buvo geležinkelio darbuotojas, imigrantas iš Italijos, o motina Regina Maria Sivori gimė Buenos Airėse, tačiau taip pat turi itališko kraujo, todėl vaikystėje M.Bergoglio ir keturis jo jaunesnius brolius ir seseris supo itališka kultūra. Pranciškaus sūnėnas žurnalistams papasakojo, jog popiežiui iki šiol labai svarbios šeimos tradicijos. Sūnėnas atskleidė, jog visa šeima, kai susirenka prie bendro stalo, mėgaujasi įdarytais kalmarais, tradiciniais itališkais koldūnais ir makaronais. Popiežius taip pat mėgsta klausytis tango muzikos, o vietoje automobilio visuomet rinkdavosi pasivaikščiojimą pėsčiomis arba visuomeninį transportą.

Penkiasdešimt metų – be vieno plaučio

Svarbiu popiežiaus biografijos faktu tapo ir plaučių uždegimas, kuriuo jis sirgo būdamas dvidešimt vienerių. Dar prieš M.Bergoglio išrenkant popiežiumi buvo narstoma kiekviena jo gyvenimo detalė. Kalbų objektu tapo faktas, kad jau daugiau nei penkiasdešimt metų dvasininkas gyvena be vieno plaučio. Tik spėliojama, kodėl medikai buvo priversti jį pašalinti. Skelbiama, kad be labai stipraus plaučių uždegimo, dvidešimt vienerių M.Bergoglio kentėjo ir nuo cistų - tai galėjo tapti priežastimi, dėl kurios teko pašalinti plautį. Dar prieš paskelbiant popiežiaus rinkimų rezultatus, Vatikano atstovas visuomenę užtikrino, jog faktas, kad popiežius neturi plaučio, jo sveikatos būklei neturi įtakos. „Taip, jam išoperuota dalis vieno plaučio, bet jo sveikata yra puiki ir visi tai žino", - užtikrino Vatikano atstovas Federikas Lombardis.

Popiežiaus sveikatos būklė pasauliui ir Vatikano atstovams buvo labai aktualus klausimas, kadangi dėl senkančios sveikatos atsistatydino popiežius Benediktas XVI.