Kasmet taip: knygiai metus laukia Vilniaus knygų mugės, o po to kelis mėnesius ją keikia. Vėl ten buvo minių minios, vėl visi pavargo, skaitytojai vėl negalėjo prisigrūsti prie stendų, o prisigrūdę nusipirko nebūtinai tai, ką norėjo. Na, mugės tokios ir yra, ypač lietuviškos, kurių kiekvienoje rasime Kaziuko mugės elementų.

Visgi leidėjai kasmet pasidžiaugia skaitytoją tapus dar geriau besiorientuojančiu visame poligrafinių spalvų chaose, vis dažniau ateinančiu konkrečiai žinant savus poreikius, su sąrašėliais rankose, kartais net pykstančiu negavus kurios nors seniau leistos knygos. Knygynams mugė nėra itin pageidaujama, nes ten nupirktos knygos nurėžia knygynų uždarbio dalį. Vis dėlto tai ir informacijos šaltinis patiems knygynams – šios savaitės užsakymai rodė, kad knygynai labiau linkę domėtis tomis knygomis, kurių pristatymai mugėje buvo labiausiai vykę.

Dar viena šios mugės tendencija – knygų dingimas iš stendų, kurį pajuto visos didžiosios leidyklos. Atrodo, kad kai kas bando pelnytis ir tokiu abejotinu būdu, tačiau čia irgi reikia nors truputį išmanyti knygų rinką, tad gal jau egzistuoja ir intelektualių vagių sluoksnis. Kurioziškiausia vagystė įvyko „Vagos“ stende – ten dingo Karlo Marxo „Kapitalo“ pirmieji du tomai. Proletariatas nesnaudžia.

Iš mugės renginių minėtina prezidentų Valdo Adamkaus ir Aleksandro Kwasniewskio diskusija, daugiausia skirta, žinoma, knygoms. Po diskusijos abu prezidentai apsilankė vaikų literatūros salėje, kur kruopščiai užpildė jiems išduodamus vaikų knygiaus pasus. Tokius galėjo gauti ir kiekvienas vaikas. Toje salėje turbūt ir buvo smagiausia bei gyviausia – pakako žaidimų, vaikiškos knygleidybos iš serijos „pasidaryk pats“, o tėvai čia vaikščiojo kaip būrys įkaitų, net nesistengiančių suvaldyti įsisiautėjusius mažuosius skaitytojus.

Knygų pristatymai irgi buvo itin lankomi, pavėlavęs išvysdavai tik nugarų prigrūstą tarpdurį, be jokios galimybės patekti į vidų. Keisčiausia, kad taip buvo beveik visuose renginiuose, ne tik pačiuose pačiausiuose, ir ne tik užsienio svečių. Pastaruosius akivaizdžiai stebino lietuviškas muginis entuziazmas, vienas jų po mugės į leidyklą „Tyto alba“ atsiuntė didžiulę puokštę gėlių, atsidėkodamas už nepamirštamas emocijas.
Štai keletas leidyklų naujienų, parsineštų iš mugės.

Sigitas Geda „Freskos“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 120 p.
Tam tikra prasme – skandalingiausia mugės knyga. Įsivaizduoju, kokią reakciją ji sukels kukliųjų poezijos skaitytojų sluoksniuose. Autorius čia papylęs tokio atvirumo erotikos (kai kas ją neišvengiamai pavadins pornografija), kad kvapą gniaužia. Tai nėra pigūs rašinėjimai, mėgaujantis „nepadoria“ leksika ar fiziologija. Tai tikro poeto tekstai, nors ir itin tolimi maironinei tradicijai. Ką gi, poetas ir po mirties neleidžia nurimti, verčia persvarstyti kai kurias konvencijas, moralines ir estetines ribas. Šiaip ar taip, apie mylimąją dar niekas nerašė „Tu pirsčiojai tarytum kumelaitė“, kaip ir daug ko, ką šioje knygoje rasime.

Rolandas Rastauskas „Bermudų trikampis“, Kultūros meniu, 322 p.
Dar viena svari plyta į lietuviško teatro sieną. Autorius yra ne teatro kritikas, o tiesioginis teatrinių reiškinių dalyvis, dažniausiai į veiksmų epicentrą patenkantis per tarnybinę įeigą. Tad ir žiūros taškas čia dažniausiai ne kur nors ketvirtojoje žiūrovų salės eilėje. Tai ir teatrinė archeologija, nes daugelio aprašomų reiškinių nebelikę ne tik pačių (spektakliams tai būdinga), bet ir liudijimų apie juos. Gerai, kad nors RoRa savo plunksnos skalpeliu išraižė savo ornamentuotas runas. Be to, knygoje rasite ir autoriaus pjesę „Bermudų trikampis“ – unikalią lietuvių dramaturgijos kontekste.

Marius Ivaškevičius „Išvarymas“, Apostrofa, 164 p.
Ši populiariausio mūsų dramaturgo pjesė jau pastatyta Nacionaliniame dramos teatre, atrodo, kad didelė dalis knygos tiražo ir bus parduota spektaklio lankytojams. Šis tekstas vertingas ne tik scenine prasme. Galima skaityti, galima inscenizuoti savoje vaizduotėje. Sunku rasti kitą tekstą, kur tiek daug rusiškų keiksmažodžių, bet jei jau rašai apie lietuvių emigrantus Londone, be jų, deja, neišsiversi. Ir tas gyvenimas už Lamanšo aprašomas be jokių romantizmo priemaišų ar nutylėjimų. Kartais įspūdis, lyg kas smeigė šakute į akį. Manyčiau, vienas svarbiausių kūrinių apie šiandieną.
Lena Eltang „Akmeniniai klevai“ (vertė V.Braziūnas), Vaga, 372 p.
Tirštas ir intensyvus Vilniuje gyvenančios rusakalbės autorės romanas – neįsivaizduoju, kaip jį buvo įmanoma išversti. Tikrai vertas dėmesio modernistinis kūrinys, sudėliotas iš laiškų, dienoraščių fragmentų, asociatyvios prozos pasažų, trumpai tariant, įkvėpta ir įkvepianti knyga, mugėje buvusi viena perkamiausių.

Etgar Keret „Ilgintis Kisindžerio“ (vertė O.Lempertaitė), Baltos lankos, 192 p.
Žydų prozai mums atstovauja dažniausiai jų egzilio autoriai – nuo Woody Alleno iki Grigorijaus Kanovičiaus. O štai rašytojas iš Izraelio, kas skaitant knygą išsyk krinta į akis. Neilgi, koncentruoti apsakymai. Dažniausiai su humoru, nes žydai be jo rašyti turbūt nesugeba. Tik humoras čia ne buitinis, kaip pas tą patį W.Alleną, o savaip metafizinis, net siurrealistinis. Buitinių detalių irgi daug, žydai ir be jų rašyti nesugeba, tačiau situacijos neretai virsta parabolėmis ar metaforomis, suteikdamos pasakojimui beveik biblinio (jei įsivaizduotume kokią kasdienybės Bibliją) universalumo. Smagu, išradinga, kūrybinga.

„Čia priėjo Gorbulskis“, Versus aureus, 136 p.
O štai viena maloniausių prisiminimų knygų. Argi gali būti nuobodu skaityti apie žymiausią mūsų estrados kompozitorių, garsėjusį savo nepranokstamais pokštais, didžiuliais honorarais ir gebėjimu kuo ekstravagantiškiausiai laidyti pinigus. Sudarytoja Audra Baranauskaitė sugebėjo surankioti itin išsamius liudininkų parodymus, fiksuojančius ir Benkos Gorbulskio kūrybinius polėkius, ir neįtikimus pokštus, krėstus kam nors meilinantis, ir itin drąsias replikas koncertuose, ir pakabą Nr.13 kavinėje „Neringa“, ant kurios buvo kabinamas vien šio asmens lietpaltis. Knyga apie auksinius lietuviškos bohemos laikus, sklidina humoro ir kažkokios vargu ar atkuriamos šviesos.

Baigiant lieka pasveikinti Kauno guru Donaldą Kajoką, kurio knygą „Kurčiam asiliukui“ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pripažino kūrybingiausia. Štai kaip, pasirodo, būna – parašo žmogus kurčiam asiliukui, o išgirsta visas institutas. Išgirskite ir jūs.