Penktadienį Klaipėdoje, Baroti galerijoje, atidaroma vilnietės grafikės Eglės Vertelkaitės  darbų paroda, apglėbsianti įvairius dailininkės kūrybos laikotarpius.

Parodos autorė gimė 1967 m. Vilniuje, 1993 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių Lietuvos grafikių.

Neveltui menotyrininkė Laima Kreivytė E.Vertelkaitės grafiką vadina rašymu ir lygina ją su garsiuoju rusų poetu ir dailininku futuristu Vladimiru Majakovskiu, kuriam žodžio grafinė išraiška rūpėjo ne mažiau nei reikšmė. Jei poetas rūpinosi savo žodžio erdviškumu, tai grafikė kuria erdves taip, kad jos bylotų pačios ir aktyviai transliuotų nuorodas į pasaulio istorijoje šurmuliuojančias kitų kalbas, knygas, idėjas. Kaip ir kalboje, jos kūryboje itin svarbi struktūra. Todėl visokie struktūralistai, semiotikai, antropologai galėtų sėdėti smakrus parėmę ir su malonumu studijuoti E.Vertelkaitės grafinius rebusus, nes jie prisotinti labai apsiskaičiusio, linkusio į analitiką žmogaus minčių viražų. Galbūt todėl autorei pagrindine meno pasaulio figūra yra Cindy Sherman – fotografė, turinti tūkstančius tapatybių.

E.Vertelkaitė nesyk yra pabrėžusi, kad jai yra svarbu būti savame laike. Bandant apibūdinti grafikės kūrinių laiką, paaiškėja, kad tai nėra taip jau paprasta padaryti. Čia egzistuoja neapčiuopiama logika, kuri kaip koks neištirtas kosmoso reiškinys nenustatytu būdu sutalpina į pulsuojančią visumą pačius įvairiausius laikus. O gal tai Platono idėjų pasaulio laikas? Čia juk niekam nerūpi nei chronologija, nei kategorija. Nesvarbu, koks karas, svarbiau pati karo idėja. Daina yra tiesiog daina. Galbūt menininkė buvimą savame laike suvokia kaip šių dienų galimybes naudotis įvairiais pasaulio, kūrinių, idėjų laikais... Mums pasisekė, kad Eglė neemigruoja į minčių pasaulį, o savo kūrybą paverčia prieiga į jį žiūrovui.

Peržvelgus dominuojančias kūrybos linijas, galima būtų išskirti tris. Pirma – nutikimų (gal tik mintyse) papasakojimai, mizanscenos. Antra – darbai, kur dominuoja mitologinis laikas. Jie panašūs į kosmologijų juodraščius, žvaigždėlapius su mįslingais simboliais ir pastabomis. Ir galiausiai – minčių struktūrų išklotinės.

E.Vertelkaitės darbuose dažnas moters motyvas, autorė neretai pasirenka horizontalų, ištęstą lapo formatą ir turbūt yra pranokusi visas galimybes, ką tik įmanoma padaryti grupuojant linijas vieną šalia kitos. Horizontalios linijos kartais panašios į sąsiuvinio veidą, kartais virsta vos regimu šydu, aklina siena ar vėjuotu praėjimu, tirštu vandeniu, į kurį galima panerti, arba penkline nematomai dainai, virpančiu karštu oru ir beveik visuomet – laikmačiu. Užrašai padeda iššifruoti konkretaus kūrinio linijų vaidmenį, todėl verta juos perskaityti (Monika Krikštopaitytė).

Grafikės E.Vertelkaitės kūrybos vernisažas – kovo 9 d. 17 val. uostamiesčio Baroti galerijoje  (Aukštoji g. 1), kur jos paroda veiks iki kovo 28 d.