Klaipėdos dramos teatras vasario 12-ąją uostamiesčio Žvejų rūmuose žiūrovams pristatys premjerą - Erico Emmanuelio Schmitto dviejų dalių vaidinimą „Jausmų tektonika“.

Visi vaidmenys - benefisiniai

Spektaklį režisuoja Klaipėdos dramos teatro meno vadovas režisierius Povilas Gaidys. Jį drąsiai galima vadinti prancūzų dramaturgo E.E.Schmitto kūrybos ekspertu - pradėjęs sceninę pažintį jo komedija „Paleistuvis“, pastatęs elegiją pagal E.E.Schmitto knygą „Oskaras ir ponia Rožė“, jis ir toliau sėkmingai gilinasi į prancūziškos dramaturgijos subtilybes.

 Naujajame spektaklyje vaidins puikūs aktoriai - Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Regina Šaltenytė, Regina Arbačiauskaitė, Toma Gailiutė.

„Jausmų tektonika“ -  nauja Erico Emmanuelio Schmitto  pjesė. Anot teatro literatūrinės dalies vedėjo Gintaro Grajausko, joje, kaip ir ankstesnėse, akivaizdus tobulas autoriaus teatrinių subtilybių išmanymas: visi iki vieno vaidmenys - benefisiniai. Vienintelį vyrą pjesėse supa keturios skirtingo amžiaus moterys - nuo žavingosios senosios  ponios Pomerė, Dianos mamos, penkiasdešimtmetės „paprastuolės“ - rumunės  Danielos, Balzako amžiaus pagrindinės herojės Dianos iki jaunutės egzotiškosios gražuolės, puslaukinės rumunaitės Ankos. Vėlgi puikūs pjesės dialogai - E.E.Schmitto „firminis ženklas“. Jie tiesiog meistriški, šmaikštūs ir subtilūs.

Kaip pastebėjo G.Grajauskas, eilinį kartą dedikuodamas pjesę savo numylėtiniui filosofui Diderot, E.E.Schmittas liko ištikimas klasikiniam teatriniam modeliui - pjesės siužete galima nesunkiai nugirsti sąskambius su prancūzų dramaturgijos klasiko Alfredo de Musset kūryba.

Su meile nejuokaujama

Pagrindinė spektaklio herojė Diana, pamiršusi klasiko persergėjimus, jog su meile nejuokaujama, imasi rizikingo žaidimo...

Protinga, graži, aistringa ir įtakinga - atrodo, ko daugiau reikia moteriai? Juolab kad ir jos mylimasis Rišaras ne iš kelmo spirtas - jautrus ir mylintis, patikimas ir ištikimas. Ko gi daugiau? Tačiau Diana nusprendžia, jog ir didelės meilės gali būti per mažai, ji nerimsta, kad, anot kito garsaus prancūzo, meilė tetrunka trejus metus... Diana bijo, kad jausmai nėra amžini, viskas keičiasi - kad ir ji pati rytoj gal jau nebemylės taip aistringai, kaip myli šiandien. Ir Diana sugalvoja grandiozinę provokaciją: nieko nelaukdama pati ima ir pareiškia savo mylimajam, kad jos jausmai vėsta - tikėdamasi audringos reakcijos ir pasipriešinimo. Tačiau reakcija, jos didžiausiam siaubui, visiškai ne tokia, kokios tikėtasi: Rišaras staiga prisipažįsta, jog jaučia lygiai tą patį - jų meilė silpsta...

Štai čia ir prasideda didysis žaidimas - jau net nebe žaidimas, o tiesiog negailestingas ambicijų karas, kuriame leistinos visos priemonės ir išdidumo vardan aukojama tai, kas svarbiausia, - tikrieji jausmai. Įžeistas Dianos išdidumas perauga į atvirą kerštą ir neapykantą - ir Diana sukuria šėtonišką planą...

Jos vidinis pasaulis suskilęs ir palaidotas po nepasitikėjimo ir įsivaizduojamos nemeilės griuvėsiais. Abu herojai per daug tiesmuki ir pernelyg išdidūs. Ir pasekmės pernelyg rimtos. Meilės santykių tyrinėjimas, atsparumo išbandymai - šitą vis žiaurėjantį ir nebevaldomą žaidimą sustabdyti gali tik vienintelė jėga - dviejų žmonių meilė, tikroji meilė, kupina ne vien geismo, bet ir žmogiškos užuojautos bei švelnumo vienas kitam.

Per dykumą - miražo link

Tektonika (gr.  τεκτονικός, „statybinis“) - geologijos mokslo skyrius, nagrinėjantis Žemės kietąjį apvalkalą - žemės plutą, jos sandarą ir požeminius judesius, keičiančius šią struktūrą.  Žodį „tektonika“ dažniausiai girdime, kai kalbama apie Žemės plutos deformacijas, žemės drebėjimus ir katastrofas.

Panašūs procesai kartais vyksta ir žmogiškųjų jausmų sferoje - neretai taip pat katastrofiški, prilygstantys stipriausiam žemės drebėjimui, griaunantys ir naikinantys visa, kas gyva žmogaus sieloje. Tik šį kataklizmą išmatuoti Richterio skale vargu ar įmanoma.

Kas lieka po tos katastrofos? Ko išmoksta ir ką sužino pjesės herojai? Tiesiog patiria - ne iš knygų ar kino filmų, o savo pačių kailiu - seną kaip pasaulis tiesą: gyvenimas be meilės tėra begalinė dykra, kur absoliučioje tuštumoje grėsmingai gaudžia varis ir sarkastiškai žvanga cimbolai. Klajūnų karavanai, ieškantys meilės, keliauja dykumomis, nerasdami šešėlio atokvėpiui nuo plieskiančios saulės, iki kaulų baltumo apnuoginančios varganus kūnus ir nukankintas sielas. Vienintelis išsigelbėjimas - kažkur dykumoje tebeesanti trapi meilės oazė. Net ir slapčiomis įtariant, kad  ji viso labo tėra tolimas ir nepasiekiamas miražas...