Ruth Ozeki „Knyga apie formą ir tuštumą“
Baltos lankos, 2024. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė.
Prieš pradėdama skaityti knygą maniau, kad ši istorija bus sklidina magiškojo realizmo, nes berniuko gebėjimas girdėti įvairių daiktų kalbą, kaip ir į pirkinių vežimėlį pačios įšokančios knygos, tai lyg ir žadėjo. Pradėjus skaityti paaiškėjo, kad magija čia santykinė, tiksliau, realistinį žanrą Ruth Ozeki meistriškai paverčia magišku, nes visa tai gali būti įžvelgiama ir mūsų kasdienybėje. Nelygu iš kieno perspektyvos žvelgsi. Tuomet aplinkiniams kaip psichozė atrodančios būsenos jį patiriančiam (kurio sąmonę skaitytojai stebi) gali išsiskleisti visiškai kitokiomis patirtimis.
Partnerio nuotr.
Skaitytojas gali stebėti Benio ir jo mamos Anabelės sąmonę. Abu jie, traumuoti atsitiktinės tragiškos vyro ir tėvo Kendži, mirties, skirtingais būdais išgyvena gedulą. Benis pradeda girdėti balsus, žalotis, jam nustatoma diagnozė ir jis paguldomas į ligoninę. Motina, praradusi ryšį su savo kūnu, tampa daiktų įkaite, ji – kaupikė. Atrodo, viskas po truputį rieda į bedugnę. Tada į pagalbą ateina knygos.
Šiame romane netrūksta ekscentriškų veikėjų, autorė užgriebia tokias temas kaip netektis, gedėjimas, meilė, požiūris į psichikos sveikatą, buvimas bendruomenėje, vienišumas, technologijos, knygos, bibliotekos, klimato kaita, aplinkosauga ir vartotojiškumas. Skaitymas ir knygos čia įgauna fizinį pavidalą, tampa prieglobsčiu ir paguoda, vienišumo nuodais. Sykiu tai meilės ir nuotykių istorija. Anabelės meilės Kendži ir sūnui. Benio – pirmosios meilės merginai.
Pagrindinis, vis cituojamas ir veikėjų skaitomas, autorius – Walteris Benjaminas, o kaip veikėja išnyra net ir pati R. Ozeki. Taip pat knygoje esama dzenbudizmo temos, atsiranda savipagalbos apie tvarkymąsi autorė (tarsi nuoroda į populiariąją japonę Marie Kondo), benamis slovėnas Slavojus (nuoroda į Žižeką). Romane tiršta intertekstų ir temų. Kartais atrodo, kad tekste jų galėtų būti saikingiau (nors tai rezonuoja su daiktais užgriozdintais Anabelės kambariais ir tvarkos siekiu). Bet kokiu atveju knyga įdomi, keista, o 600 puslapių skaitant neprailgsta.
Juhani Karila „Lydekaitės burtai“
Aukso žuvys, 2024. Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė.
Partnerio nuotr.
Laplandija pirmiausia, žinoma, asocijuojasi su baltu sniegu, elniais rudolfais ir Kalėdų Seneliu. J. Karilos romane veiksmas vyksta vasarą, tad skaudžiai geliantys uodai, monstrai ir pelkės kuria visai kitokią vietos poetiką. Rašytojas neneigia savo meilės estų autoriui Andrusui Kivirähkui, iš pradžių ir man buvo sunku atsiplėšti nuo esto įtakos, nes vis norėjosi lyginti. Lyginimas dažniausiai suveikdavo suomio nenaudai.
Mąstau, kodėl šis romanas mane iš pradžių erzino – gal dėl to, kad nebuvo toks juokingas (kaip tikėjausi), gal dėl to, kad prikaišiotas antgamtinių būtybių ir jos nebedarė tokio įspūdžio ir keistumo kaip knygoje „Jaujininkas“. Kotrynos Zylės knyga „Mylimi kaulai“ taip pat buvo sklidina keistumo, magiškų personažų, bet jie atrodė greitai prisijaukinami, be to, jų ne per daug, pakanka laiko kiekvieną jų įsivaizdinti. Štai tokios mintys lankė, kai skaičiau pirmąjį teksto ketvirtadalį.
Iriantis toliau per tekstą įspūdžiai keitėsi. Patiko, kad pagrindinė veikėja Elina Uilijako – tokia nestereotipiška, daugiabriaunė. Kiti personažai, nors, kai kurie smarkiai šaržuoti, taip pat sukurti kruopščiai, net mistinės būtybės turi mielumo ir savotiškumo jautrumo. Istorija nuotykinė – Elinai būtinai reikia kasmet sužvejoti lydeką, antraip nutiks kas nors labai blogo. Po truputį nukrinta uždangos ir tik knygos pabaigoje paaiškėja visa tiesa apie veikėjus, jų nuodėmes ir įsipareigojimus.
Knyga smagi, įsirašanti į tą etninių būtybių, kaimo ir magijos kokteilį, kurio banga atėjo tiek į lietuvių, tiek verstinės literatūros lauką ir, atrodo, greitai nenuslūgs (nekantrauju sulaukti Ievos Dumbrytės romano). Tad „Lydekaitės burtai“ – smagi istorija, talpinanti ir rimtesnių (tokių kaip žmogaus sukelta klimato kaita, meilė ir ištikimybė) temų.
Ieva Šidlaitė „Šikamiškio kronikos“
Gelmės, 2024.
Partnerio nuotr.
Socialiniuose tinkluose išnirdavę tekstai apie Ievos Šidlaitės gyvenimo būdą man visuomet keldavo svaigulį. Prasidėjo nuo to, kad iki pirmojo karantino taip ir neprisiruošiau atvykti į jos svečių sodybą, kur ji vesdavo ekskursijas po gamtą ieškant valgomųjų augalų, pasakojo apie rauginimo paslaptis ir t. t. Tada, taip pat iš socialinių tinklų, paaiškėjo, kad ji su šeima išvyko į gilų vienkiemį, kurio platybėse nėra nė vieno pašalinio žmogaus. Ir kad jie, kažin kelintos kartos miestiečiai, nusprendė ūkininkauti. Ir kad I. Šidlaitės tekstuose išnyrantis požiūris į miestą, maistą, vaikų auginimą man kartais atrodydavo labai radikalus, bet vis tiek kažkuo patrauklus. Tarsi atsineštas iš vaikystės svajonių, nes taip pat vasaromis išvažiuodavau į kaimą ir nesitraukdavau iš tvarto apžiūrinėdama tuos nuostabiuosius ūkio gyvūnus ir linksmai laksčiau po pievas karvašūdžiais aplipusiomis basutėmis.
Šioje knygoje (esama naujų tekstų, esama organiškai įrašytų dalių, jau publikuotų jos tinklaraštyje) ji atvirai pasakoja apie įsikūrimą kaime be patogumų su trimis vaikais, daržus, pirmuosius kartus, kai reikėjo paskersti savo augintus gyvūnus. Išsako mintis apie vietos pasaulyje ieškojimą ir nušvitimus. Ievos mintys jau ir anksčiau, dar iki šios knygos, man netikėtos tuo, kad persikraustymas į kaimą ir mėginimas atkartoti tokį gyvenimo būdą, kokį praktikavo mūsų žemdirbiai protėviai, pirmiausia siejasi su glaudžia kaimo bendruomene. Su naujųjų kaimiečių vienijimu panašių vertybių, užaugintų gėrybių ir kitokios bendrystės tinklu. Ji rašo: „Visą gyvenimą svajojau apie vienkiemį. Vietą, nutolusią nuo visų žmonių. Jokių kaimynų iš visų ar net iš vienos pusės. Jokių pravažiuojamų ar praeinamų kelių, kad nematyčiau nė vieno svetimo žmogaus ištisas savaites. Jokių vaikščiotojų gamtoje“ (137 p.).
I. Šidlaitė, taip pat retkarčiais palaikanti ryšius su artimiausiais kaimynais, išpažįsta vienatvę ir atsiribojimą nuo svetimų žmonių, nors daug skaito ir yra neabejinga kultūrai, šalinasi susibūrimo vietų, jos poilsis nuo buities ir rutinos – klaidžiojimas miške, reti susitikimai su artimiausiais bičiuliais ar tėvais. Žinau, kad pati negalėčiau ir nenorėčiau taip gyventi, tačiau jos rašymo stilius ir aiškus suvokimas, kas ir kodėl, suteikia šiems pasakojimams patrauklumo ir, manau, yra skirtas ne tik tiems, kurie jau pabėgo iš miesto ar planuoja mėginti pakeisti pasaulį į gerąją pusę atsisakę vartotojiško gyvenimo būdo. Knygą malonu skaityti ir penktame daugiabučio aukšte po sunkios darbo dienos, visą dieną švitinus akis priešais kompiuterio ekraną. Perskaitai kelis tekstus – ir jausmas toks, tarsi pasivaikščiojai po mišką ar keliolika minučių vaikštinėjai po seną kaimo sodybą. Pamėginkite!
Aleksandra Kasuba „Tiksintis vaikas“
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2023. Sudarytoja Elona Lubytė. Iš anglų kalbos vertė Aida Martinaitytė.
Partnerio nuotr.
Pernai buvo skulptorės Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės gimimo 100-metis. Nedideliu tiražu išleista jos prisiminimų knyga veikiausiai būtų praslydusi pro mano (ir kitų knygų apžvalgininkų) akis, jei ne literatūrologės Dalios Satkauskytės įrašas feisbuke, kuriame ji pagyrė knygą ir, tikriausiai savo pačios netikėtumui, padarė nemažą reklamą – knyga greitai buvo iššluota ir šiuo metu veikiausiai prieinama tik bibliotekose.
Net jei knygą susimedžioti nebus labai paprasta, rekomenduoju paskaityti stiprios asmenybės, ryškios menininkės (nuo 1947 m. ji gyveno JAV) tekstus. Kuo ši knyga ypatinga? Pirmiausia tuo, kad joje impresionistiškai, atvirai aprašomi jos, dvarininkaitės, vaikystės prisiminimai. Nors šiuose gyvenimo saulėlydyje rašytuose memuaruose įvykiai pateikiami iš vaiko perspektyvos, galima stebėti paskutinius aristokratų gyvenimo epizodus, mėgautis turtinga kalba, to meto buitimi, veikėjų tarpusavio santykių dinamika.
Menininkė pradeda nuo ankstyvųjų prisiminimų: „Matyti, kai Tėvas sustabdo Mamą, praeidamas pro šalį, suima jos veidą į delnus ir pabučiuoja į skruostą, reiškė matyti, kaip abipusiu atsidavimu išsiskleidžia meilė. Jei tik neskubėdavo, jie beveik nepraeidavo vienas pro kitą neprisilietę. Vis dėlto galiu įsivaizduoti Mamą vieną, be ne Tėvą be jos – jis buvo tarsi pievos upelio krantas, o ji – gyvenimo veržlumas ir spindesys. Jų atsidavimas vienas kitam buvo pirmaeilis. Mes, vaikai, buvome jų meilės vaisiai“ (1 p.). Tekste juntamas žavėjimasis pagarbiu tėvų santykiu vienas su kitu ir vaikais.
Skaitydama knygą vis gūglinau, nes magėjo pratęsti pažintį su šia Lietuvoje dar per mažai žinoma menininke. Tad būtų smagu, jeigu šie memuarai paskatintų tolesnį jos kūrinių ir asmenybės įvietinimą lietuviškame literatūros ir meno lauke.
Naujausi komentarai