40 metų – atviros durys dainai ir muzikai

Šį penktadienį, balandžio 29 d., 16 val. Aklųjų ir silpnaregių sąjungos kultūros centre – didelis šventinis koncertas. Centras minės savo veiklos 40 metų sukaktį.

Kultūros centras Mažajame Kaimelyje (Šviesos g. 3) klaipėdiškiams jau nuo seno tapo žinomas ir savas. Čia vyksta gero lygio kultūriniai renginiai, į kuriuos pakviečia Aklųjų ir silpnaregių sąjungos saviveiklininkai. Čia vyksta susitikimai su įvairiausiomis asmenybėmis, kurių laukia sąjungos nariai ir miesto visuomenė. Patalpomis pasinaudoja miesto kultūros įstaigų vadovai, kai renginiams reikia geros salės ir... malonių šeimininkų.

Jau 40 metų čia niekada neužsivėrė durys nei dainai, nei šokiui, nei muzikai. Visus keturis dešimtmečius centrui vadovauja Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos auklėtinė Aredna Jokubauskienė.

Gyvenantiems garsais

Šis kultūros centras visų pirma buvo ir tebėra gyvenimo šviesa tiems, kam likimas davė išbandymą nematyti nei tekančios, nei besileidžiančios saulės, nežinoti, kokiomis spalvomis dabar žydi darželių gėlės. Aklieji ir silpnaregiai, turintys dar jautresnę širdį ir visada įtemptą klausą, jaučia ir gyvena garsais. Kad jų dvasia neskurstų, kad širdys turėtų daugiau džiaugsmo nei nuoskaudų, tam ir įsteigtas šis kultūros centras, gyvuojantis simbolinio pavadinimo – Šviesos gatvėje.

Pirmasis karžygys, dešimtmečius žygiavęs aklųjų ir silpnaregių bendruomenės priekyje, Juozas Marcinkus paliko didelį įdirbį įvairiausiose gyvenimo srityse. Jis vadovavo ne tik vadinamajam aklųjų kombinatui su jo gamybiniais laimėjimais, kultūrine veikla, bet ir miesto literatams, jauniems saviveiklininkams. Jis nebuvo abejingas jokiam kultūrinio gyvenimo reiškiniui, ypač muzikai. Jo kvietimu ne kartą mūsų mieste yra koncertavusi Lietuvos lakštingala Beatričė Grincevičiūtė. Šviesaus atminimo Juozas Marcinkus turėjo puikų balsą, mėgo dainuoti.

Šis visiškas neregys (nuo jaunų metų) mūsų dvasios šviesai ir ypač savo likimo brolių neregių labui yra nuveikęs labai daug. „Tada dar tik mokiausi dabartinėje S. Šimkaus konservatorijoje. Atėjo Juozas Marcinkus ir paprašė direktoriaus surasti ką nors tinkamo į jo vadovaujamą įmonę klubinei veiklai. Pasiuntė mane. Per pirmą vakarą po koncerto įsikalbėjau pati sau ateitį. Pasakiau, kad man čia taip patinka, kad esu pasirengusi likti iki pat pensijos... Ir štai jau 41 metai tebesu čia. Tuomet buvau jauna, maniau tik „pamandravoti“,- prisimena kultūros centro direktorė Aredna Jokubauskienė.

Griūtis aplenkė

Šiuo metu kultūros įstaiga Šviesos gatvėje turi ilgą pavadinimą: Klaipėdos ir Telšių apskričių aklųjų ir silpnaregių tarybos kultūros centras. Galima tik pasidžiaugti, kad klaipėdiečių žinoma ir pamėgta salė tebetarnauja pagal paskirtį – aklųjų ir silpnaregių laisvalaikiui, miesto visuomenės renginiams. Čia ant puikaus parketo kas savaitę sukasi gražios šokėjų poros, nuo scenos skamba ir folkloriškos, ir lyrinės estradinės dainos, ir šauni kapelos muzika. Dabar tai prilygsta žygdarbiui.

Puikiai prisimename nesenus metus, kai kultūros centro patalpos buvo nešildomos. Salės langai buvo užkalti storu polietilenu, kad šiek tiek sulaikytų žiemos vėjus. Tačiau ir tokiu metu, kad ir su kailinukais ant pečių, čia rinkosi žmonės, šventė rudens, žiemos, pavasario šventes, kokių niekas kitas taip šauniai nesuorganizuoja. Šildė širdys ir dainos, sukosi poros. Nepraleista nė viena tradicinė šventė, kurių šie kultūros namai turi ne vieną.

Pasišventusių, kantrių ir sumanių sąjungos bei klubo vadovų dėka ši kultūros salelė nebuvo paskandinta, išliko nesugriauta. O suskaičiuokime, kiek puikių kultūros įstaigų neliko nė kvapo: statybininkų, celiuliozės ir kartono kombinato, mokytojų namų, komunalininkų klubo, „Trinyčių“ klubo, prekybos uosto, prekybos valdybos, bandomosios laivų remonto įmonės, faneros fabriko – ir dar daugiau. Bet vadinamieji aklųjų kombinato kultūros namai išliko!

Seniausia – kapela

Šiame kultūros židinyje gyvuoja viena geriausių šalyje liaudiška kapela. Ji įkurta anksčiau nei šie kultūros namai - 1959 metais! Kai šaunūs vyrai užgrojo, prisišaukė dar didelį būrį saviveiklininkų - dainų ir šokių mėgėjų. Dabar ji turi žemaitišką pavadinimą „Vyra“ ir vyriškai laikosi (vadovas Juozas Staniulis).

Gana toli siekia 15 metų gyvuojančio folkloro ansamblio „Spingsulė“ šviesa (vadovė Sigita Mačernienė).

Jau dešimtį metų šimtams miesto ir šalies klausytojų širdis šventiškai graudina senųjų romansų ir estradinių dainų ansamblis „Prisiminimas“ (vadovas Pranas Mačernis). „Prisiminimo“ dainininkai Jonas Tarasevičius, Irena Prankevičienė ir kiti pirmieji į sceną grąžino švelnaus balso lyrines jaunystės melodijas. Jono pastangomis šis ansamblis ir įkurtas. Tarp vyresnio amžiaus žmonių iki šiol populiarumu nepralenkiamas. Šio ansamblio koncertus žmonės vadina „balzamu širdžiai“, „sveikatos versme“, „gydančia balso šviesa“.

Centre gyvuoja ir pagyvenusių žmonių šokių ansamblis. Niekur neteko matyti taip šauniai šokamą senąjį kadrilį, kaip tai daro šio centro poros, vadovaujamos Vilijos Juozėnienės.

Padeda parapijai

Paprastų žmonių širdžiai artimiausias yra folkloro ansamblis. Niekas nepapasakos, kad „Spingsulė“ neatstūmė būrelio pagyvenusių žmonių, kurie kitame ansamblyje pasirodė per seni ir nebetinkami. Išvarė. O čia ir toliau jie šypsosi, dainuoja, smagiai šoka, o „pirmas vaikis“ Pranas vis gardžių bandelių ansambliui „cementuoti“ prikepa, Antanas ropinikę, kai reikia, ir atkemša. Oi, kaip pravertė ji kadaise Dainų šventėje Vilniuje, kai organizatorių nesėkmės visus įpykdė! Šviesi kaip saulės tekėjimas Stefanija daugybę metų skleidžia gražiausią senovės išmintį, šventas tradicijas, puikius rankdarbius – iš jos „kraičio skrynios“ tiek grožio iškelta, kad jo dešimtmečiams užteko. Ir iki šiol užtenka. Kiekvienai šventei, ypač kalendorinei, ji turi savo asmeninį „scenarijų“ ir šneka tik puikia žemaitiška kalba. Statyk ją šalia aktoriaus žemaičio A. Šimanskio – nurungtų ir jį.

Šiame kultūros centre dabar „prieglaudą“ bei visokeriopą pagalbą rado ir šv. Kazimiero parapija, rengianti čia daugelio švenčių linksmąsias dalis.

Kultūros centro direktorė Aredna Jokubauskienė prisiminė pradžią: „Lietuvos aklųjų draugija buvo stipri ir veikli. 1965 metais visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose įsteigė kultūros namus. Ir tuomet, ir dabar mūsų tikslas – sudaryti sąlygas regėjimo neįgaliesiems turiningai leisti laisvalaikį”.