Svarbiausius nacionalinius renginius Lietuvoje visą kovą organizuoja praėjusių metų rudenį Prancūzijos ambasados Lietuvoje ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) įkurtas Frankofonijos šalių universitetinis centras.

„VDU Frankofonijos mėnesio 2017“ programa prasidėjo žymaus prancūzų lingvisto profesoriaus Claude Hagége viešąja paskaita, kurioje poliglotas, suprantantis apie 50 pasaulio kalbų ir tyrinėjantis daugiakalbystę, mažiau vartojamas ir nykstančias pasaulio kalbas diskutavo apie kalbą, kaip visų valstybės ir pasaulio sistemų pagrindą.

Anot C. Hagége, norint išmokti svetimų kalbų, būtina pamirši įprastus kalbų mokymosi metodus. „Kalbų mokymasis nesusijęs su jokiomis technologijomis – jis tiesiog paremtas meile kalboms ir žmonėms, tiesa, mano meilė kalboms trunka kur kas ilgiau nei meilė moterims“, – vaizdžiai pristatė poliglotas.

Tarptautinis dialogas

Kalbų mokymasis nesusijęs su jokiomis technologijomis – jis tiesiog paremtas meile kalboms ir žmonėms.

Profesorius C. Hagège garsėja neigiamu požiūriu į anglų kalbos dominavimą pasaulyje. Jos, kaip tarptautinės kalbos, paplitimą jis vertina priešiškai ir griežtai pasisako prieš tokį anglų kalbos statusą. „Lietuvoje ir apskritai Europos Sąjungoje, mokslo politika skatina mokslo rezultatų sklaidą, tarptautiškumą ir poveikį visuomenei ragindama skelbti publikacijas anglų kalba – tokia tendencija akademinei bendruomenei kelia nemažai klausimų, pvz., kokį vaidmenį vaidina valstybinė kalba akademiniame šalies gyvenime“, – teigia lingvistas. Sunku įvertinti ir tai, kad kartu su anglų kalbos invazija mokslininkai perima anglosaksiškajai tradicijai būdingą argumentavimo stilių bei teksto struktūrą.

Profesorius C. Hagège anglų kalbos vartojimą mokslo darbuose vertina kaip techninį įrankį, kuris neturėtų daryti didesnio poveikio akademiniam diskursui. „Tinkamą anglų kalbos vartojimą akademinėje srityje reikia prilyginti tekstų vertimo praktikai, kai tekstas perteikiamas kita kalba, bet mąstymo ir teksto struktūros nuo to nekinta“, – aiškina poliglotas C. Hagège.

Lingvisto teigimu, anglų kalbos vartojimas, kaip tarptautinio dialogo įrankis nėra tinkamas – tarptautinio vartojimo kalba turi būti aiški ir lengva, o ši kalba tokia nėra. „Nors anglų kalbos gramatikos taisyklės yra palyginti lengvos, joje gausu sustabarėjusių frazių, kurių reikšmės negalima numanyti iš sudedamųjų frazės dalių – tai primena esperanto kalbos kūrėjų ir jos propaguotojų siekį sukurti politiškai neutralią ir struktūriškai lengvą kalbą, kuri, deja, taip ir neprigijo“, – analizuoja lingvistas.

Paklaustas, kuri iš gyvųjų kalbų yra lengva ir galėtų tapti tarptautine kalba, C. Hagège įvardija vokiečių kalbą. „Taip, joje daug keblios struktūros sudurtinių žodžių, tačiau jų reikšmė gana aiški iš sudėtinių dalių“, – vokiečių kalbos aiškumą pabrėžia profesorius. Kiekvienam lingvistui yra visiškai aišku, kad kalbos tapimą dominuojančia kalba lemia ne loginiai argumentai, bet kur kas daugiau veiksnių, kurie netgi nėra susiję su kalbos ypatybėmis. Pasak poligloto, tai lemia tam tikra kalba kalbančių šalių politinė, ekonominė ir kultūrinė įtaka, gyventojų skaičius, istorinės tradicijos ir kt. Vargu, ar yra įmanoma šiuo metu iš esmės pakeisti anglų kalbos vartojimo tendencijas, bet, žinoma, reikia naujo požiūrio į kalbų, ypač gimtosios, reikšmę.

Globalus naratyvas ir nauji požiūriai į gimtąją kalbą „VDU Frankofonijos mėnesio 2017“ atidaryme dalyvavusio prancūzų lingvisto požiūris dar kartą parodo globalėjančiame pasaulyje vis labiau ryškėjančią konservatyviojo ir liberaliojo požiūrio į anglų kalbą priešpriešą ir jos poveikį valstybinėms kalboms. „Konservatyvusis požiūris skelbia anglų kalbos grėsmę kitoms kalboms, o liberalusis remiasi nuostata, kad anglų kalba yra galimybė, ji suvokiama kaip objektas, turintis didesnė pridėtinę vertę – šis kadaise įsižiebęs šių dviejų stovyklų ginčas, panašu, nesibaigė“, – skirtingus požiūrius į anglų kalbą pristato lingvistas C. Hagège.

Tapatybės formavimuisi svarbu ne tik kultūrines tradicijos, papročiai, religija, bet ir kalbos mokėjimas.

Svarbus tapatybės bruožas

Ar šiandien atrodo pagrįsti konservatyviosios lingvistų stovyklos nuogąstavimai? Amerikiečių tyrimų centro „Pew Research Centre“ apklausos, atliktos 14-oje pasaulio valstybių, rezultatai vienareikšmiškai rodo, kad visose tirtose šalyse svarbiausia tautinės tapatybės apraiška yra kalba. Kalbą kaip tautinio tapatumo dalį labiausiai suvokia Nyderlanduose, Vengrijoje ir Jungtinėje Karalystėje, kur net aštuoni iš dešimties respondentų kalbą įvardija kaip pagrindinį tautinės tapatybės bruožą. „Tapatybės formavimuisi svarbu ne tik kultūrines tradicijos, papročiai, religija, bet ir kalbos mokėjimas“, – naują požiūrį į kalbą pristato prancūzų poliglotas. Įdomu ir tai, jog kuo vyresni respondentai ir kuo aukštesnis jų išsilavinimas, tuo labiau kalbą jie sieja su tautine tapatybe.

Tyrimai Skandinavijos šalyse rodo, jog dauguma kalbininkų atsisako puristinio, konservatyvaus požiūrio į kalbą ir remiasi liberaliuoju požiūriu, jog visos kalbos suteikia galimybes, turi pridėtinę vertę ir suvoktinos kaip vertybė. Šiaurės šalyse anglų kalba laikoma skatintina, o jos mokėjimas tarsi parodo, kuriai socialinei visuomenės grupei priklausai – jei elitas Fareruose ar Norvegijoje rems puristinę kalbos politiką, tikėtina, kad šis politikos elitas ilgai neišsilaikys.

Panašių tendencijų galima įžvelgti ir Lietuvoje, kurioje požiūris į gimtąją kalbą ir kitų kalbų grėsmes neretai remiasi puristinėmis nuostatomis. VDU Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės tyrimų centro profesorės J. Ruzaitės tyrimas atskleidė, ką ir kaip apie anglų kalbą viešojoje elektroninėje erdvėje pasisako ne Lietuvos kalbininkai, o kalbos vartotojai. Buvo tirti pastarųjų penkerių metų naujienų portalų tekstai, tinklaraščių įrašai ir skaitytojų komentarai siekiant atskleisti, kokia vyrauja viešoji nuomonė apie anglų kalbą.

Portalų požiūris – liberalesnis

Tyrinėti diskursai, paplitę viešojoje elektroninėje erdvėje, atskleidė, jog kalbinės nuostatos priklauso nuo diskurso bendruomenės ir autoriaus rolės. Tinklaraščių, o ypač naujienų portalų autorių požiūris liberalesnis.

Jie paprastai anglų kalbą vertina kaip galimybę, sieja ją su vakarietiškomis vertybėmis, vertina kaip atsvarą Rusijos politinei ideologijai. Komentatoriai dažniau plėtoja profesionalų, kalbos planuotojų argumentacines schemas, paremtas nuostata, kad anglų kalba kelia grėsmę, o jos paveikta lietuvių kalba atrodo tarsi ligonis, tad dažnai išsakomas atgrasumas anglų kalbai.

Aktyvi liberalaus ir konservatyviojo požiūrio šalininkų konkurencija rodo, kad visuomenė aktyviai įsitraukia į kalbos planavimo procesus. Liberalesni diskurso dalyviai kvestionuoja pripažintas oficialiąsias ideologijas. Pasak prancūzų lingvisto profe. C. Hagége, aktyvus dalyvavimas viešojoje erdvėje keičia egzistuojančių naratyvų repertuarą – taip pasireiškia demokratėjimas ir visuomeniniai pokyčiai. „Kalbant apie kalbų kontaktus ir globalėjantį anglų kalbos vartojimą, norisi dialogo ir pusiausvyros – jei žiūrėtume į kalbas kaip galimybes, visas kalbas, neišskiriant nei vienos kaip priešiškos kalbos, gal rastųsi daugiau tolerancijos, dialogo ir kalbų įvairovės, kurią taip skatina konservatyvioji stovykla, – globalų dialogą aptaria ir anglų kalbą kvestionuoja poliglotas.

Po poros savaičių bus išleistos dvi naujos Claude Hagége knygos „Les religions, la parole et la violence“ ir „Les religions, la parole et la paix“, kurios papildys daugiau kaip 30 jo knygų sąrašą. Pavadinimai rodo, kad autorius keičia savo intelektinių diskusijų kryptį reflektuodamas ideologinius kalbų vartojimo ir kalbų politikos aspektus. Svarbu, kad kalbinės nuostatos netaptų nepajudinamais įsitikinimais, o iš ginčo kultūros, būtų prieinama prie darnios daugiakalbystės, darnios požiūrių įvairovės, dalijimosi idėjomis ir dialogo.