Šiemet „Meistrų“ programoje pristatoma jo nauja komedija „Rūkymas sukelia kosulį“ (2022), pasakojanti apie kiek kitokius superherojus. Būtent šiam nuo misijų pavargusiam penketukui, pasivadinusiam „Tabako pajėgomis“, reikės išgelbėti pasaulį nuo baisaus Driežinsko. Tačiau pirmiausia herojai pasidalys siaubo istorijomis, kurios viena už kita absurdiškesnės.

Apie filmo idėją ir įkvėpimą su režisieriumi Q. Dupieux kalbėjomės sausio mėnesį Paryžiuje.

– Pastarąjį dešimtmetį daugelis pasinėrė į superherojų, dažniausiai „Marvel“ ir DC filmus. Kodėl nusprendėte sukurti komediją apie superherojus?

– Nežinau, kokia priežastis. Nežiūriu naujų superherojų filmų. Jie – ne man, o žymiai jaunesnei auditorijai. Net negalvojau apie šios kartos filmus. Kai rašiau scenarijų, prisiminiau savo vaikystės televizijos serialus. Buvo kvailų laidų, kuriose susipindavo animacija ir lėlių šou. Rodė serialą, kuris, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „Katės TV“. Jį sukūrė garsus prancūzų animatorius ir iliustratorius Rolandas Toporas. Tai buvo keistas ir juokingas serialas su lėlėmis. Tad mane labiau įkvėpė šie vaikystėje matyti kūriniai.

Nematau savo filmo kaip parodijos. Norėjome sukurti truputį seksualų, kinematografišką veikėjų įvaizdį.

– Ar jie buvo tik prancūziški?

– Taip. Žinoma, ir tų laikų japonų animacija. Pavyzdžiui, tuo metu „Sen Kukai“ buvo labai populiarus animacinis serialas Prancūzijoje. Arba „Biožmogus“ („Choudenshi Bioman“). Nežinau, ar rasite šių pavyzdžių internete, kadangi pavadinimai kiekvienoje šalyje skirtingi. Kai kuriuos žiūrėjau, nors ir nebuvau didelis jų gerbėjas. Tuo metu buvau dešimties metų berniukas. Tada televizija buvo visai kitokia. Buvo penki kanalai, mes žiūrėdavome viską, ką rodydavo. Nieko kito daugiau nerasdavome.

– Žvelgiant į jūsų superherojų kostiumus, atrodo, jie buvo įkvėpti ir „Galingųjų reindžerių“.

– Truputį. Tačiau jei pažvelgsite atidžiau, pamatysite, kad siekėme aukštesnės kokybės. „Galingieji reindžeriai“ iki šiol egzistuoja. Studijos prodiusuoja daugybę TV serialų, filmų skirtingoms kartoms. Kai pažvelgi atidžiau, pamatai, kokie prasti ir pigūs ankstesniais laikais buvo jų kostiumai. Jie kūrė turinį vaikams. Mes norėjome sukurti kostiumų iš odos, panašių į kurtus 8-ajame dešimtmetyje. Jeigu nori pigesnių, kyla grėsmė, kad šaipaisi iš veikėjų ir tada viskas atrodo tarsi parodija. Nematau savo filmo kaip parodijos. Norėjome sukurti truputį seksualų, kinematografišką veikėjų įvaizdį. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet jeigu pažvelgsi į tuos baisius amerikiečių arba japonų serialus, pamatysi skirtumą.

– Prisimenant ankstesnių laikų televizijos serialus, atrodo, kad ėmėtės iš jų vizualinio, estetinio įkvėpimo.

–  Ką turite omenyje?

–  Nežinau, kaip tai pasakyti, bet galbūt tiktų apibūdinimas „vintažinė estetika“.?

– Taip, tinka. Vintažas – neblogas žodis. Mano žmona yra kino aikštelės dailininkė ir rūpinasi viskuo, ką matote mano filmuose. Mes negalvojome apie vintažą, bet tai yra paprastas ir gražus žodis apibūdinti. Paprastai sakant, mums patinka daiktai, kurie mums primena vaikystę.

– Jūsų filme susipina dabartiniai  ir ankstesni laikai. Tarkime, superherojai su savo vadovu susisiekia per senų laikų ekraną, tačiau kartu matome, kaip filme veikėjai naudoja išmaniuosius telefonus.

– Tai technologijų ir skirtingų įvaizdžių mišinys, pavadinčiau oldschool estetika. Grįžtant prie jau minėtų kostiumų, mes juos kūrėme tokius lyg iš senų mokslinės fantastikos filmų. Iš tiesų didžiąją filmo biudžeto dalį išleidome tokiems dalykams, nes norėjome, kad jie atrodytų tobulai šioje vintažinėje atmosferoje. Mano filmai – ne vien tik dialogai ir scenarijus. Jie taip pat yra vizualūs. Jie turėtų kur nors nuskraidinti ir priversti mąstyti kitaip.

– Jūsų filmas iš tiesų mane nuskraidino.

– Kur?

–  Kažkur aukštai į dangų... Kaip sugalvojote savo superherojų komandą pavadinti „Tabako pajėgomis“?

Mes niekada nematome taip besielgiančių superherojų, atvirai rodančių savo trūkumus. Žinoma, visa tai yra šiame filme.

– Nežinau. Kiekvienas komandos superherojus pavadintas pagal cigarečių sudedamąją dalį kaip, pavyzdžiui, Nikotinė. Tikriausiai juos taip pavadinau, nes šie vardai nėra kieti. Tikriausiai norėjau šiuos siaubingus vardus paversti tokiais kietais kaip kokiuose „Keršytojuose“. Užuot naudojęs tipinius superherojų vardus, pagalvojau, kodėl nepadarius šitaip. Beje, jie nėra kažkokie nuostabūs herojai. „Tabako pajėgos“ naudoja šūdiną furgoną. Jie nėra galingi. Galbūt todėl ir parinkau tokius vardus.

– Nors šioje komedijoje daug absurdo, jeigu pažvelgsime giliau, paliečiate rimtas temas kaip gamtos tarša. Ar to ir siekėte?

– Visi šie dalykai  atėjo natūraliai. Gyvenu šioje eroje, todėl beveik neįmanoma ignoruoti to, kas vyksta pasaulyje, net kai rašai kvailą komediją. Rašydamas scenarijų suprantu, kad tai privalo atsidurti filme. Tai netgi nėra pasirinkimas. Kai rašiau dialogus, visą informaciją gavau iš to, kokios būklės yra mūsų pasaulis. Mano nuomone, filmas turi turėti ryšį su tuo laikotarpiu, kuriame jis yra kuriamas.

– „Rūkymas sukelia kosulį“ prasideda kaip superherojų filmas, tačiau viduryje visiškai pakeičia kryptį, kai į siužetą įterpiamos veikėjų pasakojamos siaubo istorijos. Ar ši mintis kilo pasąmoningai rašant scenarijų, ar jau žinojote nuo pradžių, kad eisite šia linkme?

– Juo nuo pat pradžių žinojau, kad norėsiu sukurti visiškai kitokį filmą nei tie, kokius kūriau anksčiau. Pasakodamas ne vieną, bet daugiau skirtingų istorijų, norėjau sugriauti filmo tempą. Visos jos yra susijusios. Gan sudėtinga paaiškinti, kaip. Galbūt galėtume sakyti, kad jas sieja tas pats dramatiškas tonas, mirtis ir neviltis pasaulio pabaigos akivaizdoje. Žinoma, reikėtų nepamiršti šių visų siaubingų žmonių. Visa tai sudėjus išėjo gera komedija.

– Jeigu pažvelgsime plačiau, superherojai visada buvo idealūs žmonės, gelbėjantys pasaulį. Jūsų veikėjai, susidūrę su sunkumais, pradeda rūkyti, nors garsiai reklamuojasi esantys prieš rūkymą.

– Tiesa. Jie yra silpni. Mes niekada nematome taip besielgiančių superherojų, atvirai rodančių savo trūkumus. Žinoma, visa tai yra šiame filme. Galiausiai, mano tikslas yra pralinksminti žiūrovus. Gyvename labai sudėtingu laikotarpiu. Mano, kaip kino kūrėjo, tikslas yra pasiūlyti bent trumpam nuo visko atitrūkti ir pasilinksminti.

– Žvelgiant į pastaruosius metus, kino teatrus pasiekė mažai komedijų. Jūsų filmas verčia juoktis iš pačių blogiausių situacijų.

– Taip, manau, kad mums reikia pasijuokti iš savęs.

– Kokia buvo aktorių reakcija, kai jie perskaitė scenarijų?

– Perskaitęs scenarijų matai tik tai, kas parašyta popieriuje. Gali suprasti, kad tai kvaila ir smagi komedija. Viską, ką jau aptarėme, pamatome tik galutiniame filmo variante. Tada suprantame, kad taip, ši komedija yra gana juoda. Nepaisant to, vien jau scenarijus buvo juokingas – aktoriai sakė, kad jiems buvo smagu skaityti. Pačioje pradžioje jie matė tik juodo humoro komediją ir nesuprato joje esant potekstę. Tai išryškėjo tik jau viską nufilmavus ir sumontavus.