Lakmuso popierius, rodantis Rusijos masių padėtį, stebėtinai panašus į daugelio mūsų, laisvai gyvenančių, tikrovės situacijas, pradedant politika ir tęsiant buitine aplinka. Šiandienos piliečių galvose esminis lūžis įvyko pandemijos metais, kai suprato, jog beveik viską galima ir įmanoma įgyti nepasirodžius viešumoje. Lietuvoje ir ne tik joje tapo įmanoma gyventi ne tik taip, kad joks turinys žmogaus asmeniškai niekaip nepaveikia, bet net ir apskritai negirdėjus apie jokį turinį. Per pandemiją aukštintas virtualybės teikiamas darbinės veiklos efektyvumas naikina nuo seno įprastą personalizuotą požiūrį į žmogų ne kaip į instrumentą, o kaip į asmenybę, turinčią įvairių gebėjimų ir savitos patirties. Vėlyvosios modernybės technologinis pobūdis galutinai įteisino radikaliai priešingą nuostatą, pagal kurią atskiras ir individualus asmuo, iš dalies savo valia, bet ir dėl visuomeninio konteksto, nėra joks unikumas – jis tėra skaičius sąrašuose ir paslaugų gavėjas.

Socialinių tinklų kuriami papročiai ir bendravimo formos totaliai diktuoja bet kokio santykio pobūdį – turbūt niekas šiandien nenaršo socialiniame tinkle galvodamas, kad ši veikla yra darbas, todėl socialinio tinklo įtvirtintas požiūris į bendravimą yra šios veiklos suvokimas kaip tam tikro pramoginio, laisvo ir nevaržomo laiko leidimo. Dabartiniais laikais didžioji dalis visuomenės nusiteikusi ne rimtai dirbti, ne sužinoti ką nors naujo, ne lavinti savo gebėjimus, ne tobulinti savo įgūdžius, o tik gerai, pramogaujant praleisti laiką. Esminis daugelio žmonių požiūrio į veiklą kriterijus yra nuobodumo ir atraktyvumo santykis. Šiandien beveik niekas nebenori klausytis žodinės paskaitos arba megzti pokalbio rimtesne tema nei dienos orai ar asmeninio gyvenimo peripetijos – dabar iš gyvenimo tikimasi paveikslėlių šou. Šiandienos žmonės nežiūri į kitų asmenų akis ir veidus – žvilgsniai reikalauja ekranų. Virtualioji aplinka ir socialinių tinklų komunikacinis pobūdis lemia tendenciją, pagal kurią žmogui mūsų laikais nereikia ieškoti atsakymų, nes jis, visai kaip prieš miegą vakare, tikisi nuolat būti anestezuojamas medijų turiniu, o ne gilintis į kiek sudėtingesnes ir abstraktesnes problemas ir klausimus.

Netrukus plačiojoje visuomenėje ko nors klausti žmogaus greitai bus padoru vienintele fraze: „Ką galvojate?“ Jos kilmę kiekvienas, kuris naudojasi „Facebook“ tinklu, nesunkiai supranta. Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame dėl dirbtinio intelekto (DI) išradimo ir taikymo žmogus tuo pat metu nežino jokių atsakymų, bet apsimeta žinąs viską. Tų neribotų žinių šaltinis – DI ir internetinės paieškos programinės įrangos atsakymai į vartotojų užklausas. Dabartinėje tikrovėje žmogui užduoti klausimą yra kone prievartos veiksmas, ištraukiantis asmenį į mąstymo lauką.

Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame dėl dirbtinio intelekto išradimo ir taikymo žmogus tuo pat metu nežino jokių atsakymų, bet apsimeta žinąs viską.

Šiandienos talentingesni ir darbštesni žmonės iš inercijos dar ilgisi pokalbio, o masinei publikai puikiausiai tinka negalintys nustoti kalbėti įvairūs ekranų veikėjai – kol jie tauškia, galima ramiai snausti. Visgi vieno esminio veiksmo DI neįveiks turbūt niekada – tai gebėjimas ir poreikis klausti kito žmogaus tokių dalykų, kurių technologija dėl savo nežaboto pločio, tačiau menko gylio, pažadinti negalės: sąmoningumo, asmens laisvės, individualios patirties (tos, kuri nesugaunama algoritminei logikai) ir asmeninių, technologijų nediktuojamų pasirinkimų problematikos klausimai.

Antikos filosofas Platonas savąją akademiją seniau nei prieš 2 tūkst. metų įkūrė atokiau nuo Atėnų. Toks pasirinkimas buvo nulemtas poreikio į gyvenimą pažvelgti iš atstumo, nebūnant pačiame įvykių sūkuryje. Tai buvo galimybė palikti klaidinančios tamsos pripildytą olą ir išeiti į ten, kur daugelis dalykų apmąstomi ir matomi aiškiau ir tikriau. Šiandienos visuomenė puikiausiai tenkinasi buvimu ten, kur nėra kritinio atstumo nuo kasdienio gyvenimo, pačiame tos olos centre, viduryje, kuriame yra verčiama veikti pagal skaičiukų ir lentelių dėsnius, o ne tikrumo paieškų, prasmės klausimų vertes. Tai, kas yra anapus biurokratijos kaip buvimo pačiame platoniškosios olos centre, dabar domina nedaugelį, nors bendrąją slinktį daugelis tikrai mažų mažiausiai nujaučia, o dažniausiai ir aiškiai supranta. Pasyvumo, kurį palaiko technologinis progresas, formų dominavimą nulemia tai, kad visuomenės panašia kryptimi juda ne vien Lietuvoje, bet ir beveik visame pasaulyje. Revoliucijų vaikus pagaliau pražudo pačios revoliucijos.

Alternatyva yra – universitetų personalas vis dar gali, kad ir kaip tai nepatiktų valdžiai, į save žiūrėti ne kaip į skaičiais matuojamo efektyvumo subjektus, kurti mažąsias alternatyvas, kurios visada yra išėjimas iš mokslinės gamybos, produkcijos ir lentelių planetos į civilizacines šaknis siekiančią Platono akademijos atmintį, suprantant, kad šiandienos universiteto auditorijose paskaitų klausosi ne „krepšelių turėtojai“ ir ne skaitmeninio mąstymo humanoidai, o vis dar gyvi ir smalsūs, imlūs ir kritiški žmonės, nesitenkinantys tamsybe. Kai visuomenė galutinai nužudys akademinę laisvę (tai pastaraisiais dešimtmečiais sistemingai ir daro), nebeliks ilgiau nei du tūkstantmečius gyvavusios tradicijos, kuri kol kas dar reiškia vis trapesnę galimybę mąstyti laisvai ir, lyg intelektualiniame teatre, patirti minties kelionę nuo savaime suprantamų tiesų iki ten, kur vienareikšmiai atsakymai baigiasi ir prasideda tuo, ko žmonija ieškojo ir, tikėtina, ieškos, – savojo buvimo priežasties ir tikslo.