„Alfis“: nepaprasti makaronų kabinimo ypatumai

Džudui Lo žigolo etiketė tikriausiai prikibo jau po Styveno Spilbergo „Dirbtinio intelekto“. Prisimenate robotą – džentelmeną, tenkinusį slapčiausias moterų fantazijas? Tad net nepradėję žiūrėti „Alfio“ jau maždaug įtariate, su kuo kone dvi valandas turėsite reikalų.

Moterų numylėtinis ir visiška tuštybės mugė viduje. Vyrukas, kuris prie veidrodžio staiposi kaip panelė. Vyrukas, kuris išeina į merginų medžioklę ir jaučiasi labai prastai, jei bent tris sekundes yra nepastebėtas silpnosios lyties atstovių. Jo šūkis – visur, visaip, su visomis. Džudo Lo šūkis praėjusiais metais irgi buvo panašus. Visur, visaip, su visais. Vaidinti visuose filmuose, kurti visokiausius vaidmenis ir pabendrauti su visais garsiais kino pasaulio vardais. 2004-ieji buvo Džudo Lo metai. Tiksliau, turėjo būti. Kinuose pasirodė net šešios juostos su devyndarbiu britų aktoriumi. Trys tapo nemažais „hitais“, dvi – puikiai įvertintos specialistų. Viena truputėlį nuvylė ir publiką, ir kritikus. Ta viena kaip tik ir yra „Alfis“. Beje, lietuviai bene vieninteliai nekoregavo pavadinimo. Kitų šalių kino platintojai apsidraudė ir prieš Alfį dar porą epitetų prirašė. Nuo meilės iki detektyvo. Kad aklai sužadintų apetitą. Mes išlikome teisūs originalui.

Kokios bebūtų interpretacijos, filmo tai nei pablogins, nei pagerins. Ypač, jei jis nei ypatingai blogas, nei ypatingai geras. Praleisto laiko negaila. Bet po kurio laiko nieko neprisimeni. Na, nebent – kaip makaronus merginoms kabinti.

Čia reikėtų priminti, kad filmas nėra originalas, o tik šiuolaikinė 1966-ųjų juostos su Maiklu Keinu versija. Tuomet „Alfis“ sukėlė šiokį tokį skandaliuką, laimėjo specialų Kanų kino festivalio žiuri prizą ir buvo nominuotas penkiems „Oskarams“. Skandalingumas paaiškinamas paprastai – tai buvo seksualinės revoliucijos metai ir metai, kai publika pamilo talentingąjį Maiklą Keiną. Viskas šovė tiesiai į dešimtuką. Dabar į merginas kolekcionuojantį Alfį žiūri kaip į normalų reiškinį. Ir filmas labiau komedija, negu drama. Stilių diktuoja pats režisierius Čarlzas Šajeris. Pakanka mestelėti akį į jo biografiją, kad suprastum, jog tai patyręs filmų „remiksuotojas“. „Nuotakos tėvas“, „Spąstai tėvams“ ir panašiai. Gerai pažįstami filmai, kurie kino istorijos neapvertė. Nei montažo stebuklų, nei teksto revoliucijos „Alfyje“ nebus. Istorija gulasi po Džudu Lo, o ne Džudas Lo po istorija. Dėl ko nors priekaištauti aktoriui ir jį supančiai jaunųjų ir senųjų kino žvaigždžių komandai neapsiverstų liežuvis. Visi išmano reikalą ir negadina nei savo, nei filmo reputacijos. Teisingai subalansuoja žodžius ir išnyksta. Nes „Godzilos“ Alfio kelyje visi kiti yra tik baltos arba juodos katės. Susimąsto svajonių jaunikis tik vienišiausią viengungiui vakarą – per Kūčias. Arba kai senstelėjusi damelė išrėžia ponaičiui visą tiesą. Vargšeliui grįžta visi makaronai, kuriuos kada yra moterims užkabinęs. Susigūžia kaip ežys ir pradeda galvoti, kad kartais geriau nepradėti galvoti. „PH“ filosofija yra geriausia filosofija.

O tai, atrodo, kad ne merginos buvo tavo abejingumo aukos, o tu buvai apakintas jų apsimetimu, kad yra tavo aukos. Moralas, aišku, amerikietiškas, būtinai bus įsiūtas pabaigoje. Tačiau gerai vien jau tai, kad nepasiūlys laimingos pabaigos. Nes tokios „Alfyje“ nelabai ir galėtų būti...Visai smagu paganyti akis į naująją Džudo draugę – Sieną Miler, kuriai, karjeros atžvilgiu, šitas filmas ir romanas realybėje yra šuolis į viršų. Dar labai smagu girdėti, kaip sužavėtos merginos šnabžda meilės giganto vardą tartum užkeikimą. O smagiausia yra „Auksiniu gaubliu“ apdovanota seno gašlūno Miko Džiagerio daina. Nors filmui labiau tiktų ne Džiageris, o Žvagulis ir jo garsioji „Makaronų man nebekabink“...