Kinas

“Alkani kūnai’’ - alkaniems realybės

Amerikiečių kinu sotus nebūsi. Kartais Lietuvos kino platintojai pamalonina mus vienu kitu “perliuku’’ iš kitų šalių, kurios, beje, irgi kuria filmus. Ir turi žymiai sąžiningesnius ir objektyvesnius įvertinimus nei senukai “Oskarai’’.

Bet mūsų žiūrovams, ir kaip bebūtų gaila - ypač klaipėdiečiams, tai nė motais, duokit garsių pavardžių ir lengvos pramogos. Ir kino platintojai duoda, nes reikia pinigų, vien geru kinu gyvas nebūsi. Todėl didis džiaugsmas, o kažkam prabanga pamatyti dideliame ekrane prancūzišką filmą. Nors jį prieš pusmetį ir matei DVD’ disko pavidalu.

“Alkani kūnai’’ rodyti prestižiškiausiuose festivaliuose - nuo Tokijo iki Toronto. Ir visur atrasdavo gerbėjų, kurie palikdavo salę apsipylę ašaromis. Ir visur atrasdavo skeptikų, kurie filmą išvanodavo už troškimą sukelti emocijas. Tačiau emocijos savaime jau yra gerai. Kinas be emocijų skirtas robotams arba 25-ojo amžiaus vidurinės lyties biomechanizmams.

Kai žiūri filmą apie vėžį, iš karto nusiteiki, jog tave bandys pravirkdyti. Bet nežinai kaip, ir ar tai pavyks. Jaunas režisierius Ksavjeras Džianolis nieko nedaro dirbtinai. Kai reikia - geriau patyli ir taupo vaizdus. Stebi - ką darys aktoriai ir kaip juos stebi žiūrovai. Teko matyti kelis Holivudo filmus apie mirtinas ligas. Ten daug pakilių dialogų, tragiška muzika, nepaprastai estetiški peizažai ir išgryninti herojai. Puikiai nuspėji, kad bus kankinamasi iki mirties, nors veikėją tu jau palaidojai mintyse vos prasidėjus siužetui. Ksavjeras įteikia kitokią veiksmo sferą - meilės trikampį. Be jokios išeities. Be jokių kaltinimų. Viskas natūralu ir žmogiška. Vėžio ardomai Šarlotei jos mylimasis Polas ima jausti nebe meilę, o užuojautą. O vėliau tolsta nuo jos kaip nuo radiacija užkrėstos salos.Taip mes sukurti - mylime širdimi, grožimės akimis, o mylimės kūnais. Fizika yra svarbiausia. Iksas pavaldus ygrekui, o kai formulė nebeišsprendžiama, išnyra Z. Šarlotės pusseserė Ninona. Suveikia traukos dėsniai ir lova sukasi visu greičiu. Ligonė kenčia, bet bijo vienatvės. Ir pasiduoda pasyvios žiūrovės vaidmeniui. Panašiai kaip Larso fon Tryro juostoje “Prieš bangas’’.

Meilės trikampis skrodžia dangų kaip paraplanas. Aistros, pavydas ir kartu - bandymas būti kartu. Bet kartu būti nebeįmanoma, kai aistros objektais tampa ne tik kūnai, bet ir sielos.

Filmas nėra tobulas, tačiau režisieriui pavyksta sėdinčius anapus ekrano įvesti į sadomazocistinį transą. O tuomet nebemąstai, ar siužetas teisingas ir lygiagretus, eini ten, kur tave veda. Susitapatini ir klausinėji savęs - o kas jei taip nutiktų tau arba tavo draugams. Žodžiu, lemia temos artumo faktorius.

Itin svarbu tai, jog “Alkani kūnai’’ niekur neskuba. Ir tuo pat metu sparčiai iriasi į priekį. Tikroviškumo dėlei, pro pirštus nepraleidžiama nei viena tokiose ekstremaliose situacijose galima frazė ar poelgis. Jaunieji aktoriai dirba visa koja, viskas vyksta juose ir aplink juos, o nė gražiai mistiniuose šešėliuose, kaip tai daroma Amerikos kine, kur kontekstas dažniau svarbesnis už esmę. Ne veltui aktoriukai nominuoti “Cezariams’’ kaip perspektyviausi jaunieji kūrėjai.

Pavargusiems nuo skaitmeninių biudžetų ir nerealių padarų “Alkanus kūnus’’ rekomenduoju be didelių vilčių būti išgirstas. Savaitgalį startuoja “Diena po rytojaus’’. Griausim Niujorką...