Knygos „Meno vagis. Tikra istorija apie meilę, nusikaltimus ir pavojingą maniją“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Darius Krasauskas, išleido leidykla „Alma littera“, autorius M. Finkelis – žurnalistas. Jo profesinis kelias pažymėtas ne tik kūrybinėmis sėkmėmis, bet ir audromis, – puikaus sudėtingų personažų tyrinėtojo karjera susvyravo po to, kai „The New York Times“ iškėlė skandalą ir apkaltino straipsnio autorių išgalvotomis detalėmis. Skandalas ne tik sukrėtė žurnalistikos pasaulį, bet ir privertė patį M. Finkelį permąstyti faktų tikrinimo svarbą. Po šios istorijos žurnalistas ir rašytojas savo darbuose siekia ypatingo tikslumo.

Knygos „Meno vagis. Tikra istorija apie meilę, nusikaltimus ir pavojingą maniją“ autorius, žurnalistas M. Finkelis davė interviu Lietuvos skaitytojams. Rašytoją kalbino Augustė Gittins.

Rašytojas Michaelas Finkelis. Partnerio nuotr.

– Jūsų karjera po „The New York Times“ skandalo buvo gana plačiai aptarinėjama. Kaip ši patirtis pakeitė požiūrį į rašymą ir tiesos supratimą?

– Po „New York Times“ skandalo, kuris įvyko beveik prieš 25 metus, tapau itin atsargus. Lyg apsėstas pradėjau tikrinti visus faktus. Rašydamas „Meno vagį“ maksimalų faktų tikrumą taip pat norėjau užtikrinti, – dirbau su profesionaliu faktų tikrintoju. Šiandien, jei nesu dėl kurios nors informacijos tikras 100 procentų, tiesiog jos atsisakau, pašalinu. Tokios unikalios istorijos kaip meno vagies Breitwieserio turi būti papasakotos itin atsakingai.

Jei kalbėsime apie tiesą pasakojime, esu linkęs manyti, kad ji nėra absoliuti – skirtingi žmonės tiesą gali suvokti skirtingai. Ši tema yra svarbi mano knygoje „Tikra istorija“, tam tikra prasme ji atsispindi ir „Meno vagies“ puslapiuose.

– Jūsų kūryboje galima atrasti personažų, kurių charakteriai pilni kraštutinumų. Atskleiskite, kas jus traukia prie tokių veikėjų kaip Breitwieseris? Ar matote panašumų tarp jų aistrų ir savo amato, kuriame giliai neriate į kitų žmonių gyvenimus?

– Mane visada domino išskirtinės asmenybės ir žmonės, laužantys taisykles. Ji žadina mano žurnalistinį smalsumą, o nusikaltėliai mėgsta su manimi kalbėtis. Tokių asmenybių aistra ir radikalumas neabejotinai rezonuoja su mano, rašytojo, požiūriu.

– Jūsų knygoje Breitwieseris meno kūrinius vagia ne dėl pinigų, labiau – iš meilės grožiui. Ar galite suprasti jo motyvą, net jei jis veda į nusikaltimą?

– Žinoma, kad jo nusikaltimai nėra pateisinami! Šis žmogus buvo tarsi vėžys visuomenėje. Jei daugiau žmonių elgtųsi kaip jis, pasaulis tiesiog nustotų funkcionuoti. Bet, tiesą sakant, jo nusikaltimai man pasirodė be galo įdomūs. Kiekvieną kartą lankydamasis muziejuje pagalvoju: argi šis kūrinys neatrodytų puikiai mano namuose? Breitwieseris išpildė slaptas mūsų fantazijas – gyventi lobių skrynioje.

– Praleidote daug laiko kalbėdamasis su Breitwieseriu. Koks jis pasirodė? Kaip šios įžvalgos paveikė jūsų rašymą?

– Mane nustebino visiškas atgailos nebuvimas. Breitwieseris nuoširdžiai manė, kad jis nėra vagis, o kolekcionierius, turintis savitą stilių įsigyti meną. Jo gebėjimas pateisinti savo veiksmus – neįtikėtinas. Rašydamas knygą, sąmoningai leidau Breitwieseriui atskleisti savo iškreiptą logiką, norėjau parodyti, kaip jis mato pasaulį.

Manija yra subtili tema, dažnai vedanti į tragedijas. Manau, kad tarp sveikos aistros ir pavojingo apsėdimo egzistuoja plonytė linija. Rašydamas visada stengiuosi išlikti saugesnėje ribos pusėje, bet mane tikrai intriguoja žmonės, kurie šią ribą peržengia.

– Esate lankęsis daugybėje tolimų, pavojingų pasaulio vietų, apie jas rašėte straipsnius. Kaip tokios patirtys formuoja jūsų pasaulėžiūrą ir jus – žmogų, žurnalistą, stebėtoją?

– Kiekviena kelionė praplečia pasaulio suvokimą. Kuo daugiau patiriu, tuo mažiau esu tikras dėl visko, kas vyksta. Gyvenimas susideda iš pilkos spalvos atspalvių. Žinau, kad visiškai neutraliam būti neįmanoma, todėl stengiuosi būti atviras ir nedaryti skubotų išvadų.

– Esate minėjęs, kad rašymas jums yra tarsi terapija. Kaip, metams bėgant, keitėsi jūsų santykis su kūryba?

– Rašymas man visada buvo sudėtingas procesas, kupinas sunkaus darbo ir savęs pažinimo. Tai – mano universitetas, mano terapija, mano proto mankšta ir kūrybinis iššūkis. Per rašymą mokausi ir pažįstu ne tik pasaulį, bet ir save.

– Siekiate stipriai įsitraukti į savo herojų gyvenimus. Kaip ši istorija paveikė jus asmeniškai?

– Nepaisant visų jo padarytų nusikaltimų, laikas, praleistas su Breitwieseriu, pripildė mane dėkingumo už pasaulio sukurtą grožį. Ir nors jame daug siaubo, pasaulio grožis yra neapsakomas. Labai norėčiau, kad tai suprastų ir mano skaitytojai.

Ištrauka iš amerikiečių rašytojo M. Finkelio knygos „Meno vagis”

Partnerio nuotr.

Artėdamas prie muziejaus – medžioklei pasiruošta – Stéphane’as Breitwieseris spusteli savo draugės Annos-Catherinos Kleinklaus ranką, jiedu kartu žengia kasos link ir pasisveikina – miela porelė. Tuomet nusiperka po bilietą, sumoka grynaisiais ir keliauja į vidų.

Pietų metas – pats tas laikas vogti. Sekmadienis, Antverpenas šurmuliuoja, dabar 1997-ųjų vasaris. Porelė įsimaišo tarp Rubenso namą lankančių turistų – jie į paveikslus ir skulptūras baksnoja pirštais arba rodo krypčiodami galvas. Anna-Catherina pasipuošusi skoningais „Chanel“ ir „Dior“ drabužiais, pirktais dėvėtų rūbų parduotuvėje, o jai ant peties didelė „Yves Saint Laurent“ rankinė. Breitwieseris vilki nuo viršaus iki apačios susagstomus marškinius, jie sukišti į stilingas kelnes, ant marškinių – paltas, jis jam kiek per didelis, o kišenėje guli Šveicarijos kariuomenės peiliukas.

Rubenso namas – elegantiškas muziejus, įkurdintas pastate, kuriame septynioliktame amžiuje gyveno didysis flamandų dailininkas Peteris Paulas Rubensas. Porelė prasmunka pro svečių priėmimo kambarį, virtuvę ir valgomąjį, Breitwieseris stengiasi įsiminti visas ten esančias duris ir stebi, kur stovi salių prižiūrėtojai. Galvoje nubraižo kelis maršrutus, jei prireiktų sprukti. Jų medžiojamas daiktas yra galinėje muziejaus dalyje – salėje pirmame aukšte, ten kabo žalvario kandeliabras, o langai siekia lubas, keli jų dabar pridengti langinėmis, kad vidudienio saulė nepakenktų meno kūriniams. Čia, ant raižiniais išpuoštos medinės spintelės, įtaisytas organinio stiklo gaubtas, jis pritvirtintas prie storoko pagrindo. Po gaubtu – Adomo ir Ievos skulptūrėlė iš dramblio kaulo.

Ją Breitwieseris pirmąsyk išvydo prieš kelias savaites, kai buvo atėjęs čia vienas tik apsižvalgyti. Išvydo ir pasijuto užkerėtas: prieš keturis šimtus metų išdrožtas kūrinys ir šiandien, sakytum, švyti iš vidaus – taip spindi tik dramblio kaulas, jo šviesoje Breitwieseris įžvelgia transcendenciją. Nuo tos dienos jis nebegalėjo skulptūros pamiršti: svajote svajojo apie ją, tad dabar sugrįžo į Rubenso namą su Anna-Catherina.

Visos apsaugos sistemos turi trūkumų. Iš organinio stiklo išlieto gaubto silpnoji vieta – ją jis pastebėjo per pirmąją apžiūrą – yra tvirtinimas: viršutinė dalis prie pagrindo prisukta viso labo dviem varžtais. Varžteliai ne bet kokie, tas tiesa, abu galinėje stendo dalyje, juos nelengva pasiekti, bet jie tik du. Muziejaus prižiūrėtojai irgi turi silpną vietą – jie žmonės, tad kartais užsimano pavalgyti. Breitwieseris spėjo pastebėti, kad kiekvienoje salėje beveik visą dieną budi tik po vieną prižiūrėtoją – sėdi ant kėdžių ir viską stebi. O per pietus jau kitaip, per pietus kėdės ištuštėja, nes prižiūrėtojai pasikeisdami valgo, o liekantieji muziejuje kyla iš savo vietų ir ima vaikštinėti po sales – pirmyn atgal, jų judėjimo greitį galima nuspėti.

Turistai nervina – jie nenuspėjami. Net vidudienį jų čia pernelyg gausu – vis šmižinėja aplink. Populiariausios salės tos, kur kabo paties Rubenso paveikslai. Jie per dideli – tykiai ramiai ne-nudžiausi, be to, religinėmis temomis ir per rimti, tokie Breitwieseriui ne prie širdies. „Adomo ir Ievos“ salėje eksponuojami paties Rubenso sukaupti meno kūriniai: Romos laikų marmuriniai filosofų biustai, terakotinė Heraklio skulptūrėlė ir keliolika aliejumi tapytų Nyderlandų bei Italijos meistrų paveikslų. Vokiečių meistro Georgo Petelio iš dramblio kaulo išskaptuotą „Adomą ir Ievą“ Rubensas, tikėtina, gavo dovanų.

Turistai sukinėjasi aplink, o Breitwieseris užsiima vietą priešais vieną iš paveikslų ir įsitaiso meno kūrinį tyrinėjančio piliečio poza. Rankos ilsisi ant šlaunų arba sukryžiuotos ant krūtinės, dar galima smakru remtis į abu delnus. Jo repertuare geras tuzinas pozų, reiškiančių gilų susimąstymą, nors tuo metu širdis spurdėte spurda iš jaudulio ir baimės. Anna-Catherina stengiasi laikytis netoli durų, kurios veda į šią salę – tai pastoviniuoja, tai prisėda ant suoliuko. Visuomet mėgina atrodyti taip, lyg jai niekas pasaulyje nerūpėtų, bet nuolat akylai seka visą aplinkinę erdvę. Apsaugos kamerų čia nėra. Ir visame muziejuje jų viso labo saujelė – išmėtytos šen bei ten, tačiau jis jau spėjo pastebėti, kad visos prijungtos tikrais laidais, ne taip, kaip mažuose muziejuose – ten kartais būna įtaisyti muliažai.

Netrukus ateina akimirka, kai porelė patalpoje lieka viena. Atsimainymas staigus it sprogimas, taip liepsna reaguoja į benziną: Breitwieseris pamiršta mąstytojo pozą ir, perlipęs lankytojus ribojančią juostą, šoka prie medinės spintelės. Iš kišenės išsitraukia Šveicarijos kariuomenės peiliuką, atlenkia atsuktuvėlį ir imasi sukti gaubtą laikančius varžtus.

Kiekvieną varžtelį reikia pasukti keturis kartus, gal penkis. Toji statulėlė – tikras šedevras, ji vos trisdešimties centimetrų aukščio, bet kiek joje nuostabiausių detalių! Pirmieji žmonės žvelgia vienas į kitą, nori vienas kitą apkabinti, už jų – pažinimo medį apsivijusi gyvatė, uždraustasis vaisius jau nuskintas, bet dar neragautas, žmonija ties nuodėmės praraja. Išgirdęs kažką kostelint – tai Anna-Catherina, – jis metasi šalin nuo spintelės, kojos lengvos, o kūnas paklusnus; dabar vėl įgauna meno kūrinį stebinčio piliečio pozą, nes pasirodo prižiūrėtojas. Peiliukas sugrįžta į kišenę, tik atsuktuvėlis lieka atlenktas.

Prižiūrėtojas įeina į salę ir sustoja, tuomet metodiškai nužvelgia visą patalpą. Breitwieseris stengiasi suvaldyti kvėpavimą. Darbuotojas apsisuka ir, jam dar nespėjus dingti iš salės, vagystė tęsiama. Breitwieseris stumiasi į priekį pamažu: dirba priešokiais, nes tenka it žiogui šokinėti po salę, kaskart pavyksta suktelėti tik porą kartų ir vos vieną varžtą, pasigirsta kostelėjimas, tada vėl pora suktelėjimų, vėl kostelėjimas.

Turistų srautas nesenka, prižiūrėtojai irgi vis apsižvalgo, tad atsukti pirmąjį varžtą užtrunka dešimt minučių – darbas reikalauja nepaprastos koncentracijos, neleistina nė menkiausia klaidelė. Breitwieseris dirba be pirštinių: liks pirštų atspaudai, užtat pirštai veikia mikliau ir tiksliau. Antrasis varžtas pasiduoda nė kiek ne lengviau, bet pasiduoda, tik dabar vėl eina lankytojai, tad Breitwieseris priverstas šokti atgal, abu varžtai jau kišenėje.

Jis žvelgia į kitą salės galą, akimis susitinka su Anna-Catherina ir priglaudžia delną prie širdies – rodo esąs pasirengęs paskutiniam žingsniui ir dar tai, kad jam neprireiks talpiosios jos rankinės. Ji suka išėjimo link. Jau tris sykius buvo pasirodęs apsaugos darbuotojas, ir nors tuomet jiedu abu kaskart atsidurdavo vis kitoje vietoje, Breitwieseriui neramu. Jam yra tekę dirbti prižiūrėtoju muziejuje, tai buvo vos jam baigus mokyklą, tad jis suvokia, kad tokių smulkmenų kaip išsukti varžtai tikriausiai niekas nepastebės, o štai lankytojus visi dori prižiūrėtojai stebi akylai. Nerekomenduojama du sykius leistis užtinkamam toje pat salėje ir vėliau dar mėginti pavogti eksponatą. Trys sykiai – taip neatsargu, kad net kvaila. O ketvirtojo būtina visomis išgalėmis vengti, tačiau jis, bent taip rodo ant riešo užsegtas laikrodis, laukia po minutės, gal vos vos vėliau. Reikia veikti arba dingti.

Bėda – į salę sugužėjusi lankytojų grupė. Breitwieseris apmeta juos akimis. Visi susigrūdę prie vieno paveikslo, klausosi, ką ausinėse pasakoja audiogidas. Jie atrodo pakankamai užsiėmę savo reikalais. Lemtinga akimirka: pakaks vienam vieninteliam turistui vos akies krašteliu žvilgtelėti, ir jo gyvenimas baigtas. Tad jis nedelsia. Ne veikdamas vagis atsiduria kalėjime, o dvejodamas, kartais sako sau.

Breitwieseris prieina prie spintelės, kilsteli organinio stiklo gaubtą ir atsargiai pastato šalia. Čiumpa dramblio kaulo skulptūrą, praskiria palto skvernus ir, kiek leidžia diržas, užkiša Adomą su Ieva už kelnių juosmens iš nugaros, tada pasitaiso jam per didelio palto skvernus, kad skulptūros nesimatytų. Vis tiek truputėlį matyti, bet toks menkas iškilimas kris į akis tik labai akylam stebėtojui.

Organinio stiklo gaubtą palieka šalia – nenori gaišti brangių akimirkų taikydamas jį į buvusią vietą, ir eina lauk. Specialiai žengia gana ramiai, kad neatrodytų skubantis. Supranta, kad tokia akivaizdi vagystė tuoj pat bus pastebėta ir kils aliarmas. Prisistatys policija. Muziejus bus užrakintas, visi lankytojai patikrinti.

Tačiau jis nepasileidžia tekinas. Bėga tik smulkūs kišenvagiai, nusitaikę į pinigines. Išėjęs iš salės kiek aprimsta ir slenka durų link – jos čia pat, jis jas įsidėmėjo anksčiau, jos skirtos darbuotojams, bet neužrakintos ir be signalizacijos, tad Breitwieseris atsiduria erdviame vidiniame muziejaus kieme. Žengia papilkėjusių akmenų grindiniu palei vynuogienojais apaugusią sieną, skulptūra bilsnoja jam į nugarą, tada prieina dar vienas duris, smunka pro jas, vėl atsiduria muziejuje, bet dabar jau šalia pagrindinio įėjimo. Praeina kasą, ir štai jis vėl Antverpeno gatvėse. Policija tikriausiai jau važiuoja, tad jis sąmoningai nespartina žingsnio, švarutėlių įsispiriamų batelių padais braukia grindinį, tuomet pastebi Anną-Catheriną, toliau jiedu eina jau kartu, suka į ramią gatvelę, kur paliktas automobilis.

Jis atrakina mažučio tamsiai mėlyno „Opel Tigra“ bagažinę ir paguldo statulėlę. Sėdasi prie vairo, Anna-Catherina įsitaiso keleivio sėdynėje, abu apimti euforijos, rodos, tuoj išsprogs. Norisi rauti, kiek leidžia variklis, bet jis žino, kad iš miesto reikia išvažiuoti lėtai, užsidegus raudonai būtina kaskart sustoti. Tik pasiekęs greitkelį jis kaip reikiant numygia akceleratorių, dabar saugotis nebėra ko, ir jiedu vėl it du vaikučiai – dvidešimt penkerių vaikučiai, porelė, linksmai lekianti namo.