Tačiau tuo antrą kartą džiaugsimės tik savo šeimos rate – jokių draugų ar giminių. Tokias sąlygas pateikė besitęsiantis karantinas. Tačiau šventinėmis dienomis mintimis ar technologijų pagalba pabūti su tais, kurie mums brangūs, virtualiai dalyvauti pamaldose niekas neuždraudė.

Jeigu elgsimės atsakingai, kitąmet galės būti taip, kaip būdavo prieš keletą metų ar anksčiau. O būdavo taip...

Nuo ankstaus ryto tikintieji rinkdavosi į Velykų pamaldas, kuriose pasauliui skelbiama džiaugsminga Kristaus prisikėlimo žinia.

D. Labučio / Eltos nuotr.

Tradiciškai sekmadienį aplink bažnyčią einama iškilminga procesija, simbolizuojanti ėjimą kartu su prisikėlusiu Kristumi. Didžiausioje pagarboje nešamas Švenčiausiasis sakramentas, juo laiminami tikintieji, skamba bažnyčių varpai ir gražiausios Velykų giesmės. Po pamaldų – šventinami velykiniai valgiai.

Sekmadienį Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežius aukoja Mišias ir po jų suteikia palaiminimą miestui ir pasauliui, sveikina žmones visame pasaulyje, ragina juos su džiaugsmu ir viltimi žvelgti į ateitį.

Senovėje buvo manoma, kad tas, kuris pirmas parvažiuos Velykų rytą iš bažnyčios namo, tas pirmas tais metais ir lauko darbus nudirbs.

Velykų pusryčiai būtinai turi prasidėti nuo kiaušinių. Kai kur yra paprotys pirmą kiaušinį visiems po truputėlį išsidalyti, kitur – kiekvienas ima po kiaušinį ir su kitu šeimos nariu susidaužia, bando lukšto stiprumą.

Pirmąją Velykų dieną žmonės vieni pas kitus į svečius nevaikščiodavo, tik vaikai po pietų pradėdavo velykauti.

Velykų rytą kartais vaikai prie savo lovyčių randa dažytų kiaušinių. Jiems sakoma, kad mažiesiems bemiegant Velykų bobutė ar Velykė juos atvežusi. Kai kur, kaime, dažyti kiaušiniai išdėstomi lauke ir nubudusiems vaikams paaiškinama, kad Velykė pilnus ratus margučių vežėsi ir juos išbarstė.

Senovėje tikėta, jog Velykų rytą patekėdama saulė šokanti iš džiaugsmo, kad Kristus prisikėlė.