„Našlės ir našliai yra tarsi neegzistuojantys žmonės – jų dvasiniai ir fiziniai poreikiai nerūpi net tyrėjams„, – teigia Marija Aušrinė Pavilionienė. Prieš šešerius metus vyrą – buvusį Vilniaus universiteto rektorių, Europos Parlamento narį Rolandą Pavilionį palaidojusi moteris išgyveno ypatingų skausmo akimirkų. Žvelgti pirmyn jai padėjo suvokimas, kad praeitį būtina užrakinti praeityje. “Ėmiau gyventi šia diena, kurti naujas gyvenimo prasmes", – sako M.A.Pavilionienė, našlystės tema ketinanti rašyti knygą.

„Mano vyras sirgo vienuolika metų. Apie ligą sužinojome tuomet, kai jis buvo daug pasiekęs, pripažintas profesiniame, universitetiniame, visuomeniniame gyvenime, gerbiamas ir mylimas žmonių už protą, talentus, jautrumą, subtilumą, administravimo ir vadovavimo gebėjimus. Kai mūsų buitis palengvėjo, kai pastatėme namą nuostabioje Labanoro girioje, kai sūnūs buvo išauginti ir sukūrę savo šeimas", -sako ji.

– Žinia apie artimą žmogų užklupusią klastingą ligą yra išbandymas jam pačiam ir artimiesiems, ženklas, pakeičiantis visos šeimos požiūrį į patį gyvenimą, o sykiu – ir į artimuosius. Kasdienybės erzelis atrodo beprasmis, daugybė problemų – tik pseudoproblemos, nevertos dėmesio. Kaip jūsų vyro liga pakeitė jūsų šeimos santykius, jūsų požiūrį į gyvenimą?

– Žinia mus pakirto kaip perkūnas iš giedro dangaus. Aptemo gyvenimas, dingo gyvenimo džiaugsmas. Neliko ateities. Vis dėlto vyro ligos nelaikau nei likimo smūgiu, nei kažkokia išbandymo dovana. Įvairūs gydytojai, pas kuriuos ieškojome pagalbos ir vilties, aiškiai pasakė: kiekviename žmoguje tūno ligų galimybės. Reikia tik tam tikrų aplinkybių, kurios pažadintų ligas. Tos aplinkybės buvo didžiulis Rolando aukojimasis universitetui. Jis norėjo prikelti Vilniaus universitetą, reformuoti fakultetų ir katedrų, ūkinę veiklą, užmegzti tarptautinius akademinius ryšius, grąžinti universitetą pasauliui ir Europai, atsisakyti ideologinių mokslų, atkurti Filosofijos fakultetą, įkurti Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, Užsienio kalbų institutą ir įvairius centrus – Rytų, Moterų, Skandinavistikos, Religijos studijų ir t.t., Odontologijos kliniką. Sugrąžinti universitetui Šv.Jonų bažnyčią ir ją restauruoti, suplanuoti naująją universiteto biblioteką, įstatyti puošnias universiteto bibliotekos duris. Jis visa tai įvykdė bendraminčių padedamas, iškelta galva, kilniai, nepaisydamas apkalbų, šmeižto, sufabrikuotos bylos. Deja, didelė atsakomybė pakirto jo sveikatą.

Žmogaus mirtį, žmogaus laikinumą giliai suvokiau skaitydama užsienio rašytojų, filosofų, psichologų veikalus, dėstydama universiteto studentams. Vis dėlto, susirgus vyrui, tai išgyvenau vidiniu skausmu, kurio nerodžiau, stengiausi būti stipri, kad nežeisčiau artimo žmogaus. Mes visada stengėmės gyventi prasmingai. Atėjus ligai, dar labiau supratome vienas kitą ir padėjome vienas kitam. Niekada nesiskundėme vienas kitam ir neraudojome. Atvirkščiai, Rolandas mėgino įveikti ligą valios pastangomis – dirbo Europos Parlamente, sukūrė poezijos knygą, paskutinę filosofinę knygą „Prasmė ir tapatumas, arba Kelionė į save“, 2005 . Visas knygas skyrė man. Tokio gilaus jausmo, dvasinio ir intelektinio artumo mano gyvenime daugiau niekada nebus. Nes kito tokio žmogaus būti negali.

– Tuštumą, kurią palieka sutuoktinio išėjimas, kiekvienas bando užpildyti savaip. Daugiau laiko skirdamas anūkams, visuomeninei veiklai, atranda naujų užsiėmimų – dažnai mechaniškų, tokių, kurių vienintelė prasmė ir yra užsimiršti, užpildyti laiko ir minčių vakuumą. Kiti – atvirkščiai: po netekties nepajėgia atsikratyti sąžinės graužaties – kad per mažai bendrauta, pasakyta per daug šiurkščių žodžių. Kaip elgėtės jūs, kas padėjo bent šiek tiek užsimiršti?

– Kaip gyvenau po vyro mirties? Dvejus metus gyvenau netekties skausme ir skausmu. Negalėjau klausytis jokios muzikos – Rolandas puikiai skambino. Mokiausi gyventi viena. Tačiau niekada negyvenau mechaniškai, norėdama užmiršti praeitį ar užsimiršti. Atvirkščiai, praeitį tvirtai užsklendžiau praeityje, nes suvokiau, kad skausmas mane sunaikins, kad turiu teisę gyventi. Ir ėmiau gyventi šia diena, kurti naujas savo gyvenimo prasmes.

– Iš šalies jūs atrodėte ne tik viena kryptimi žvelgiantys sutuoktiniai, bet ir artimiausi draugai, partneriai, kolegos. Ar atradote žmogų/žmonių, kurie kompensuotų bent dalį šios netekties?

– 37 metus gyvenau su labai gražia ir tauria asmenybe, kuri savo valia, protu ir jautrumu netiesiogiai mokė mane gyvenimo meno. Mylėjau ir gerbiau jį. Atidaviau jam viską, ką galėjau, – savo jėgas, jausmus, stengiausi jį suprasti. Padėjau jam visada ir visur, todėl sau priekaištų neturiu. Sūnūs, anūkai, marčios, darbas, rūpestis mamos sveikata buvo, yra ir bus mano gyvenimo dalis. Vis dėlto man visada rūpėjo ir savo pačios dvasios pasaulis, nes šis pasaulis padėjo ir padeda man išlikti kaip asmenybei. Todėl turėjau save išsaugoti bet kuriomis aplinkybėmis. Likusi viena dar ryškiau pamačiau žmonių santykių dirbtinumą ir lėkštumą. Kovą dėl vietos po saule, kuri man nepriimtina. Stiprybės teikė ir teikia laisvės pojūtis – atlikusi visas pareigas, galiu daryti ką noriu, keliauti kur noriu, bendrauti su kuo noriu ir atsiriboti nuo tų, kurie man yra svetimi ir atgrasūs. Tai – nuostabus atradimas.

– Nuo jūsų vyro mirties praėjo jau šešeri metai. Ar laikas užgydo netekties žaizdas?

– Kompensuoti žmogaus netekties neįmanoma. Vis dėlto gyventi netektimi ir prisiminimais yra neprotinga. Šiandien esu kitas žmogus, nes pasikeičiau ir kūriau save iš naujo. Netektis mane užgrūdino. Todėl konfliktiškas žmonių pasaulis manęs daugiau nestebina. Niekas mano valios negali įveikti, todėl leidžiu savo gyvenimo karavanui eiti toliau ir į lojančius šunis nekreipiu dėmesio. Žinau, kas esu, kokia esu, pagarbos sau neprarandu. Būdama vieniša, pažįstu tai, ko anksčiau negalėjau pažinti: naujus žmones, naujus kraštus, meno pasaulio įvairovę. Esu tikra, kad kiekvienas iš mūsų, anksčiau ar vėliau, turi teisę gyventi taip, kaip nori.

– Žmogus išeina ne tik iš sutuoktinio gyvenimo, bet ir iš namų, palikdamas daug savo pėdsakų. Kaip elgtis su jais – jo drabužiais, daiktais, jo darbo kambariu – tai dilema, kurios neišvengia nė vienas našlys ir našlė, nepriklausomai nuo socialinio statuso, išsilavinimo, buvusių santykių. Deginti drabužius? Pakeisti namus taip, kad būtų kuo mažiau detalių, primenančių ankstesnį gyvenimą? Kitiems atvirkščiai – išėjusiojo inicijuotos tvarkos pakeitimas atrodo tarsi išdavystė. Kaip elgėtės jūs?

– Po vyro mirties labai skaudino mintis, kad Rolandas daugiau niekada nepareis. Vis dėlto namai netapo man svetimi. Atvirkščiai, jie yra mano saugi šventovė. Vyro drabužius iš karto išdalijau. Su jo biblioteka, rankraščiais išsiskyriau tik po penkerių metų – atidaviau VU bibliotekai. Ant sienų liko jo nuotraukos. Jų nejudinu, tik kai kurias nukabinau. Jos manęs jau neskaudina.

Našlės vidinė būsena priklauso ir nuo jos pačios. Siekis būti stipriai verčia suvokti, kad tu niekam nerūpi, kad visi turi savo gyvenimą, todėl privalai kiekvieną dieną pradėti nedejuodama. Viską daryti pati, nelaukti pagalbos ar paramos. Kai reikia, jos paprašyti. Gyvenamosios vietos keisti tikrai nereikia. Reikia mokytis įveikti dvasinį skausmą ir vienatvę, kurie tampa ir ištikimais draugais.

– Ar jūsų vyro paskutinio poilsio vieta yra ta vieta, kur randate nusiraminimą?

–  Dar kartą pabrėžiu – nuolat ieškoti mirusio vyro šalia ar paguodos prie kapo yra savęs kankinimas. Mirusiuosius turime palikti ramybėje. Praeitis mano pasaulyje užima garbingą vietą, tačiau jos sąmoningai nežadinu ir neapraudu. Praeities, kaip ir jaunystės, nesugrąžinsi. Kam tuščiai save skaudinti? Vyro kapą sąžiningai prižiūriu. Kai noriu, prikeliu Rolandą savo prisiminimais. Štai, greitai išleisiu jo paskutiniąją knygą rusų kalba. To norėjo Rolandas.

– Esate surinkusi informacijos knygai, kurioje savo išgyvenimus komponuotumėte su psichologine, sociologine medžiaga. Kodėl ėmėtės šio darbo? Kokių galbūt jums netikėtų žinių, atradimų, šia tema radote rinkdama medžiagą?

– Noriu parašyti knygą apie našles, apie vyresnio amžiaus moteris, nes Lietuvoje beveik nėra našlių tyrimų medžiagos: apie našlių fizinę, psichinę būklę, socialinę padėtį; apie našlių pensijas, žeminančias žmogaus orumą; apie tradicinio pasaulio požiūrį į našles ir to požiūrio neigimą. Mane labiausiai domina psichologinis našlystės suvokimas, vyro ir moters socialinių vaidmenų kitimas senatvėje. Noriu parašyti apie moters senatvę, kuri yra negailestinga ir man nepriimtina. Renkant medžiagą mane nustebino tai, kad Lietuvoje visai neištirta našlių socialinė grupė, našlių fiziniai ir dvasiniai poreikiai. Našlės ir našliai yra tarsi nematomi ir neegzistuojantys žmonės. Tačiau jiems labai reikia visuomenės dėmesio ir paramos. Pasaulyje ir Lietuvoje daug parašyta apie mergaites, jaunas ir vidutinio amžiaus moteris ir jų teises, tačiau apie našles ir brandaus amžiaus moteris mokslinių tyrimų nedaug.

– Kažkas, skaitydamas šį pokalbį, gerte geria kiekvieną žodį, ieškodamas recepto, kaip išgyventi savąją netektį.

– Ką pasakyčiau našliams ir našlėms? Galiu tik pasidalyti savo patirtimi, nes kiekvieno žmogaus išgyvenimai yra skirtingi, kadangi sutuoktinių ar partnerių santykiai yra skirtingi. Patarčiau priimti gyvenimą tokį, koks yra. Pripažinti gyvenimą kaip prieštarų vienovę – tikrovė yra sudėtinga, skausminga, alinanti, tačiau kartais labai graži ir laiminga. Patarčiau neprimesti savo skausmo kitiems. Mėginti iš naujo kurti savo gyvenimą, nes žmogus turi teisę gyventi pagal savo, o ne kitų sukurtus dėsnius. Ieškoti savyje kūrybiškumo, neprarasti vilties ir planuoti savo gyvenimą.