Lapkričio 21-ąją prasidėjo savaitė, skirta E.Nekrošiui atminti, kurios renginiuose nagrinėjamas jo fenomenas ir atveriamas kūrybinis testamentas. Nacionalinėje dailės galerijoje sostinėje atidaroma dokumentinė istorinė paroda "Eimunto Nekrošiaus meno fortas", kurioje per scenovaizdžių, kostiumų eskizus, piešinius, fotografijas iš asmeninių archyvų, režisieriaus užrašus bus pristatomi jau neberodomi spektakliai: "Hamletas", "Makbetas", "Otelas", "Metai", "Giesmių giesmė", "Faustas", "Idiotas", "Dieviškoji komedija". Iki pat lapkričio 30-osios teatras "Meno fortas" ir Valstybinis jaunimo teatras Vilniuje pristatys režisieriaus kūrybai skirtą tarptautinę konferenciją, dokumentinius filmus, žiūrovai pamatys šešis paskutiniuosius Lietuvoje sukurtus E.Nekrošiaus spektaklius.

Vienas iš šio "Paskutiniųjų" ciklo spektaklių yra "Bado meistras" (prodiuseris – teatras "Meno fortas"), kurio meninė forma ir kalba nukreipia mūsų žvilgsnį ne tik į autobiografiškumą, bet ir į daug universalesnę kūrėjo, menininko gyvenimo metaforą.

Kūrinio kontekstai

Spektaklis sukurtas pagal to paties pavadinimo austrų rašytojo Franzo Kafkos apsakymą. Tai irgi vienas paskutiniųjų rašytojo kūrinių, publikuotas dar autoriui esant gyvam (1922 m.) ir vienas iš nedaugelio, kurių rašytojas neįtraukė į savo kūrybos sunaikinimo testamentą. Trumpas, aštuonis knygos puslapius užimantis "Bado meistras" – pasakojimas trečiuoju asmeniu apie skirtinguose Europos miestuose savo pasirodymus rengiantį badautoją, jo veiklą pasakotojas pristato kaip nykstančią meno rūšį.

F.Kafkos pasakojimas pradedamas nenusakomais "šiais laikais", kai "domėjimasis badavimo meistrais smarkiai smuko" ir šiandien "rengti tokius savos režisūros spektaklius" tapo visiškai neįmanoma. Toliau istorija pasakojama retrospektyviai, būtuoju, neapibrėžtu laiku.

Sužinome apie šio badavimo menininko šlovės laikus, kai jis užsidarydavo į narvą, kurį dieną naktį galėdavo apžiūrinėti visi norintys, jį stebėdavo sargyba, kad bado meistras slapta ko nors neįsidėtų į burną. Tai ypač pykdydavo badautoją, nes: "Bado meistras badavimo laiku niekuomet, jokiomis aplinkybėmis, net verčiamas, nė trupinio nebūtų suvalgęs" (F.Kafka "Procesas. Pilis. Novelės"). Bado meistro pasirodymus kuruodavo impresarijus, jis pats savo pasirodymo niekada nebūtų norėjęs nutraukti, iš narvo jis išeidavo ne savo noru.

Bado meistro šlovė po kurio laiko staiga išblėso, jo veikla tapo niekam neįdomi. Jis įstoja į cirką, net nepasidomėjęs sutarties sąlygomis, kad tik galėtų tęsti savo veiklą. Bado meistras ilgainiui yra visai pamirštamas cirko pakraštyje, netoli žvėryno stovinčiame narve. Vieną dieną, kai meistrą pusgyvį atranda prižiūrėtojai ir paklausia, kodėl jis vis dar nesiliauja badauti, šis suspėja sušnibždėti: nebadauti jis negali, nes jis niekada negalėjo rasti maisto, kuris jam būtų patikęs. Po mirties jo narvą užima laukinė pantera, kurią gausiai lanko žiūrovai.

Kaip ne kartą yra atskleidusi E.Nekrošiaus kūryba, teatro, kaip meno, gyvybingumas ir aktualumas negali egzistuoti be visiškos kūrėjo laisvės.

Kaip ir visai F.Kafkos kūrybai, novelei būdinga alegorinė prasmė ir tam tikri autobiografiniai motyvai. Rašydamas "Bado meistrą" F.Kafka sunkiai sirgęs, jis pats negalėjo ryti maisto, buvo smarkiai sulysęs. Pragyvenimui priverstas verstis tarnautojo darbu, jis nieko kito nenorėjęs, tik visiškai atsidėti rašymui, nors ir neturėdamas nė kruopelytės tokio pripažinimo, kokio sulaukė po mirties. Bado meistras novelėje yra kiekvienas visiškai savo kūrybai atsidėjęs menininkas. F.Kafka rašė iki pat gyvenimo pabaigos, net ir kęsdamas baisius skausmus. Apie tai šiandien atskleidžia išlikę jo dienoraščiai, laiškai, viename kurių jis rašė: "Visa mano esybė nukreipta į literatūrą. Jeigu kada nors jos netekčiau, tai reikštų, kad daugiau nebegyvenu."

Netradiciniai sprendimai

Retuose režisieriaus interviu (tik užsienio spaudoje) apie šį spektaklį E.Nekrošius teigia, kad pirmiausia F.Kafkos kūrinyje jį patraukė tobula, meistriškai parašyta istorija. Režisierius atkreipė dėmesį, kad teatre iki šiol nebuvo daug bandymų perkelti į sceną šio rašytojo kūrinius. Tad, ko gero, kaip ir anksčiau, E.Nekrošių patraukė ne tik įprasti pasirinkimo faktoriai – tema ir kūrinio tobulumas / aktualumas, bet ir tam tikras – sunkiai teatriškai įveikiamos medžiagos keliamas kūrybinis stimulas: padaryti tai, kas atrodo neįmanoma, pastatyti nepastatoma. Pats režisierius ne kartą anksčiau yra kalbėjęs apie tam tikrą "pasipriešinimo jausmą", "savęs patikrinimą pagal dramaturgijos, literatūros sudėtingumą" ("ar sugebėsi šią medžiagą suvaldyti, ar ne?").

Interviu Italijos teatro spaudai, režisierius kalbėjo, kad "Bado meistras" yra alegorija, o F.Kafka kūrinyje kalba apie menininką. Pasak E.Nekrošiaus, "visa ši auka yra dėl aplodismentų. Iš tikrųjų šiandien mes visi norime ir siekiame sėkmės. Kiekvienas svajoja sužavėti, nustebinti kitus savo gyvenimu ir savo veiksmais. Tai yra pagrindas, iš kurio kyla meno esmė – jei nebūtų auditorijos, nebūtų ir menininkų" ("Proscenio web giornale", 2017).

Nedidelės apimties spektaklyje "Bado meistras" pagrindinį vaidmenį atlieka aktorė Viktorija Kuodytė, E.Nekrošiaus spektakliuose svarbius vaidmenis kurianti jau nuo 1994 m. (A.Puškino "Mažosiose tragedijose", A.Čechovo "Trijose seseryse", W.Shakespeare'o "Hamlete" ir kt.). "Bado meistre" vaidina ir kiti nuolatiniai "Meno forto" aktoriai: Genadijus Virkovskis, Vygandas Vadeiša ir Vaidas Vilius (kostiumus sukūrė – Nadežda Gultiajeva, scenografija – Mariaus Nekrošiaus).

Tai, kad šiame spektaklyje daug teksto ir būtinybė pagrindiniam aktoriui nė akimirkos nepalikti scenos reikalauja nepaprastų jėgų ir energijos. Sakoma, kad režisieriui sprendimas bado meistro vaidmeniui pasirinkti moterį aktorę kilo repeticijų metu, suvokus, kad niekas geriau už V.Kuodytę to nesuvaidins. Tokiame, iš pirmo žvilgsnio neįprastame pasirinkime ne mažiau svarbiu motyvu yra ir kūrinio temos bei pagrindinio veikėjo universalumas. Čia galima prisiminti, kaip režisierius yra sakęs, kad Hamletą gali vaidinti moteris, nes "Hamletas neturi lyties (...) tai ką jaučia Hamletas gali jausti ir mergina.(...). Lytis čia niekuo dėta" ("Eimunto Nekrošiaus teatras. Pokalbiai, recenzijos, straipsniai. 1991–2010". Sudarytoja Rasa Vasinauskaitė, 2012).

V.Kuodytei spektaklyje asistuojantys G.Virkovskis, V.Vadeiša ir V.Vilius – režisieriaus įvesti tipažai, pavirsta tai įsivaizduojamą narvą apspitusiais žiopliais, tai "meno ekspertais", tai "reikalus tvarkančiais" impresarijais, lakstančiais (taip pat įsivaizduojamu) taksi automobiliu po Europos didmiesčius. Nors šių veikėjų trio novelėje ir nėra, tokių – tipizuotų minios atstovų F.Kafkos kūryboje apstu. Spektaklyje ši veikėjų grupė sujungiama apranga: senamadiškais tamsiais kostiumais ir identiškomis skrybėlėmis. V.Kuodytė apsirengusi juoda suknele, ji vien vaidyba persikūnija į kitus vaidmenis. Pvz., spektaklio pabaigoje aktorė iš bado meistro pavirsta į panterą, kuri E.Nekrošiaus teatre, kaip ir daugelis dalykų, tampa metafora: tai savo gerbėjus aukštakulniais traiškanti femme fatale.

Autobiografinės paralelės

Spektaklio muzikinis leitmotyvas – didesnėje jo dalyje skambanti elegiška styginių kvarteto melodija, kuri vis dėlto skirtingais lygiais specialiai disonuoja su V.Kuodytės saviironišku pasakojimo tonu, čiapliniškais jos skrybėliuotų asistentų judesiais ar kartkartėmis įsiveržiančiu staigiu, dinamišku fortepijono čiurlenimu. Visai kitą atmosferą kuria vingiuojanti džiazo melodija, labai primenanti fatališką Miles‘o Davis‘o leitmotyvą iš filmo "Liftas į ešafotą" ir kartą nuskambanti Dmitrijaus Šostakovičiaus "Sonata, op. 134", kurios nerami, permaininga nuotaika yra itin kafkiška.

F.Kafkos novelėje viską apie bado meistrą sužinome iš anoniminio pasakotojo. E.Nekrošiaus spektaklyje pasakotojas ir bado meistras yra tas pats asmuo, įkūnijamas tą patį vaidmenį atliekančios tos pačios aktorės. Nuojauta novelėje, kad veikėjas ir pasakotojas yra vienas asmuo, spektaklyje materializuojama.

F.Kafkos kūryboje dėl minėto autobiografiškumo tiek pasakotoją, tiek bado meistrą neišvengiamai tapatini su pačiu autoriumi, t.y. savo talentui ir pašaukimui atsidavusiu menininku. Spektaklyje ant scenos viename asmenyje įkūnijamoje universalioje pasakotojo, veikėjo ir autoriaus trejybėje imi matyti ir patį spektaklio autorių – režisierių E.Nekrošių.

Nors F.Kafkos pasakojimas V.Kuodytės lūpose skamba bemaž nepakitęs, režisierius įtraukia nemažai naujų vaizdinių ir iš jų kylančių temų. Pvz., scenoje bado meistro išdėliojami įvairūs teatriniai apdovanojimai ir diplomai: iš pradžių tarsi parodai, netrukus kaip kryžius (ant kurio veikėja atsigula), galiausiai – kaip natos (kurias čia pat badautojas paskambina pianinu). Kaip interviu spaudoje patvirtina pats E.Nekrošius, tai asmeniniai režisieriaus daiktai, kuriais konstruojamas spektaklio autobiografiškumas.

Bado meistras savo meną, "savos režisūros spektaklį" kuria tik savo kūnu (atsisakydamas maisto), o narvas, kuriame jis užsidaro, yra jo scena. Jo menas gimsta iš šių ir iš dar kelių šalutinių kartu su juo esančių dalykų (šiaudai, ant kurių jis leidžia savo dienas, bokšto laikrodis šalia narvo). Atsižvelgdamas į tai E.Nekrošius spektaklyje naudoja itin minimalią scenografiją. Scenos priekyje, netoli žiūrovų pastatytoje lentoje, spektaklio pradžioje V.Kuodytė staigiais judesiais užrašo šios dienos meniu (ir manifestą) – "badas". Scenos gilumoje matome išgeltusią knygos iliustraciją primenančią kambario sienos dekoraciją. Pačioje scenoje režisierius palieka vos keletą daiktų: keturios medinės kėdės, beveik už scenos atremtos kopėčios, medinis stelažas, savo forma kiek primenantis išdidintą smėlio laikrodį. Netikėtai iš šių dalykų, t.y. beveik iš nieko, kaip ir bado meistro atveju, – iš to, kas scenoje papuola po ranka, gimsta magiški E.Nekrošiaus teatro momentai.

Laisvi nelaisvėje

Viena ryškiausių spektaklio mizanscenų, kai ištirpsta santykinumai, nebelieka nei pasakotojo, nei pasakojimo proceso, tik čia ir dabar, – tai staigus momentas, kai iš kėdžių ir kopėčių greitomis sukonstruotas statybinį kraną primenantis įrenginys su virve pagauna bado meistrės koją. Šią mizansceną režisierius suderina su energingais D.Šostakovičiaus sonatos kirčiais. V.Kuodytė šokčiodama tarsi bando ištrūkti, bet ji kartu ir įsikabinusi virvės, kad nepargriūtų. Sunku neįžvelgti šioje choreografijoje metaforos perteikiančios menininko laisvės ir jo priklausomybės konfliktą, aukos ir pasiaukojimo, artisto šokio ir sugauto, įsiutusio žvėries dichotomiją. Simboliškai galima vertinti ir D.Šostokovičiaus pasirinkimą šiai mizanscenai – avangardisto kompozitoriaus, kuris savo kūrybą, o taip pat ir gyvenimą turėjo skaudžiai derinti prie stalinistinio teroro ir sovietinio absurdo.

Nors tam, kad realizuotų savo ekstremalų pašaukimą bado meistrui daugiau tarsi nieko ir nereikia, tačiau jo pasirodymas negali egzistuoti be žiūrovų. Tiek F.Kafka, tiek E.Nekrošius iškeldami menininko laisvės temą, kartu akcentuoja ir šios laisvės ribas, ir jos kainą. Kaip ne kartą yra atskleidusi E.Nekrošiaus kūryba, teatro, kaip meno gyvybingumas ir aktualumas negali egzistuoti be visiškos kūrėjo laisvės. Bet teatras, kaip ir bet kuris kitas menas, negali egzistuoti be grįžtamojo ryšio. Menininko laisvė net ir labiausiai išvystyta forma (nesiimant to, kas nepatinka) niekada nėra absoliuti.

E.Nekrošius, kaip ir dažnas menininkas yra išgyvenęs kūrinyje aprašytą bado meistro situaciją: "Mūsų profesija yra tokia, kad mus žiūrėtų, kad mus stebėtų. Slaptai, bet šiek tiek mes vis dėlto orientuojamės į publikos reakciją. Nes be publikos mes tučtuojau mirtume. Jeigu dvidešimtą minutę salė būtų tuščia, tai spektaklis tiesiog sustotų, natūraliai pradėtų retėti žodžiai... Būtų galima atlikti eksperimentą – kas įvyktų, jei paskelbtum spektaklį, o pakėlus uždangą – tuščia."