Iš dalies apie tai, apie neadekvačiai didelę moterų nešamą naštą, ji kalba romane „Motinos“. Kieno dar motina turiu būti? – klausia knygos herojė. Autorė prisipažįsta, kad tas klausimas nuolat iškyla ir jos pačios gyvenime.
Lietuvos rašytojų sąjungos skelbiamame pirmosios prozos knygos konkurse G. Kelmelytė laimėjo pirmą vietą.
– Kadangi tai pirmoji Jūsų knyga, noriu paklausti apie pačią pradžią. Kaip atsitinka, kad padriki užrašai, gal tik padrikos mintys ima jungtis į visumą, į knygą? Tą pradžią planavote ar ji tiesiog Jus ištiko?
– Tiesą pasakius, tiesiog atsisėdau ir rašiau. Gerai atsimenu tą dieną daugiau nei prieš metus, rugsėjo mėnesį. Kaip tik ėjau pasiimti vaiko iš darželio, ir tas pasaulis, pati istorija ėmė dėliotis galvoje.
Visada labai domėjausi distopine literatūra, tais pasaulio pabaigos, kitoniškų pasaulių scenarijais. Dar bakalauro laikais, kai man buvo dvidešimt keleri metai, buvau pradėjusi distopinio pasaulio tekstą, tik neužbaigiau. Taigi sumanymas buvo senas, seniai virė viduje tas pasaulio vaizdinys, o tądien kilo impulsas rašyti. Atsisėdau ir per pusę metų parašiau.
Tuo metu žiūrėjau populiarų vokišką serialą „Dark“. Jaučiu, kad ir jis mane šiek tiek įkvėpė, bet tuo metu ir knygų skaičiau įvairiausių, tad daug detalių susidėjo. Galbūt svarbiausias elementas, kad tiesiog turėjau laiko. Kaip tik užbaigiau rašyti disertaciją, šiek tiek dėsčiau – atsivėrė laiko platybės. Tiesiog galėjau sau tai leisti – atsisėsti ir rašyti.
– Užvertus paskutinį knygos puslapį, ilgai neapleidžia joje tvyranti nuotaika, keista realybė – lyg pažįstama, bet kartu ir neįmanoma, nepatirta. Pasaulis, kuris neturi istorijos, atminties, kuriame viskas, kas sukurta iki šiol, paslėpta po storu užmaršties dulkių sluoksniu – šiurpu, kad jo nėra net knygose. Kaip gimė tas pasakojimo fonas?
– Norėjau papasakoti apie svetimą, neįprastą pasaulį, kaip aš jį įsivaizdavau: kaip jame žmonės bendrautų, kas jame būtų kitaip. Įkvėpė ir kitų distopinių tekstų autoriai. Taip ta pasaulio konstrukcija ir susidėliojo. Nors sąmoningai padaryti ką nors itin keisto nenorėjau, tokios intencijos neturėjau.
– Knygos veikėjos – ryškios, įsimintinos moterys, šalia jų – vos keli vyrai ir tie tarsi šešėlyje. Romanas „Moterys“ – tai moterų valdoma distopija. Atrodo, joms tai saugus ir teisingas pasaulis. Kokia yra realybė?
– Gyvename paradoksaliais laikais. Iš vienos pusės, feministinis judėjimas moterims tiek daug davė, tiek visko galime, tarsi nebėra skirtumo tarp mūsų ir vyrų teoriškai, bet praktiškai tas skirtumas labai juntamas.
Ypač tada, kai turi mažą vaiką, kai reikia mėginti suderinti darbą su vaiko priežiūra ir įvairius kitus socialinius scenarijus. Tada labiausiai pradedi jausti, kad vis dėlto reikėtų daugiau padirbėti, viešai pakalbėti apie tai, kad suderinti visus scenarijus labai sunku. Tikrai nėra taip, kad kai esi mama, turi lygiai tokias pat teises kaip ir visi kiti.
Kol neturėjau sūnaus, skirtumas tarp lyčių taip nesijautė. Aišku, žinojau, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vakarų šalių, vyrai uždirba daugiau nei moterys, bet apskritai tų skirtumų nelabai jaučiau.
Dabar labai gerai suvokiu, kad mano laiko išteklius yra kitoks. Juo labiau kad vaiką auginu viena, esu vieniša mama. Mano galimybės nėra tokios pat – negaliu dirbti savaitgaliais arba vakarais kaip mano kolegos, ypač sunku vaikui susirgus. Man daug sunkiau viską suderinti. Tada labai akivaizdu, kad jie gali daugiau padaryti.
Rašydama knygą ir jau parašiusi, ilgai galvojau, kokiam žanrui ją priskirti. Galima pavadinti distopija, bet pats tekstas prasideda kaip utopinis – toje visuomenėje viskas puiku, darbai suderinami su motinyste, vaikų auginimas, lavinimas yra visuomenės centre...
Kadangi tekstas distopinis, galiausiai ne viskas ten taip gerai baigiasi. Tame pasaulyje egzistuoja nelygybė, kurios nesinorėtų gyvenime.
Norėtųsi gyventi lygiaverčiame pasaulyje, kad abi lytys jame jaustųsi vienodai gerai.
– Kaip pati susidorojate su iššūkiais? Ką reiškia būti vieniša mama – to neslepiate – ir kartu neatsisakyti savo tikslų, svajonių, galų gale darbų? Kiek laiko lieka motinystei?
– Baigusi doktorantūrą pradėjau dėstyti studentams, ši veikla teikia labai daug džiaugsmo. Dėstau viską, ką pasiūlo, – įvadą į Naująjį Testamentą, lotynų kalbos įvadą, graikų kultūrą, ruošiuosi klasikinės kultūros įvado paskaitoms anglų kalba.
Dirbu nuo ryto iki vakaro, vaikui lieka kokios trys valandos prieš miegą. Turiu viską labai kruopščiai derinti. Kaip tik dabar važiavau į konferenciją Švedijoje, sūnelį palikau mamai, kuri gyvena Klaipėdoje. Jaučiu, kad turiu žongliruoti daugybe kamuoliukų vienu metu, aprėpti labai skirtingus dalykus – būti ir darželinuko mama, ir dėstytoja, ir vertėja...
– „Kas apskritai yra moters gyvenimas?“ Viena iš Jūsų herojų ieško atsakymo į šį klausimą. Pati sau esate į jį atsakiusi?
– Tai klausimas, su kuriuo vis iš naujo susiduri skirtingais gyvenimo etapais – kai darai karjerą, kai esi mama. Atlieki skirtingus vaidmenis visuomenėje, bandai sujungti skirtingas sritis, matyt, iš viso to ir susideda moters gyvenimas.
Vis dėlto kontekstas, kuriame knygos veikėja užduoda šį klausimą, yra labiau filosofinis.
Jai žodis „moteris“ lygus žodžiui „žmogus“. Tai buvo viena iš mano idėjų – labai sąmoningai stengiausi visur, kur rašytume žodį „žmogus“, rašyti „moteris“, vartoti jį kaip bendrinį. Labai dažnai atrodo, kad kai rašoma apie moteris, tai nėra apskritai apie žmones. Priešingai, nei rašant apie vyrus.
– Kodėl vis dėlto knygos pavadinimas – „Motinos“?
– Galima buvo pavadinti „Moterys“, turėjau ir tokią mintį. Tačiau motinystės aspektas man asmeniškai pasirodė labai svarbus, norėjau jį parodyti įvairiais rakursais. Iš kitos pusės, tekste daug kalbama apie kūrybą. Neatsimenu, koks kultūros veikėjas ar autorius yra pasakęs, kad visa kūryba yra iš motinų pasaulio. Ši citata man labai įstrigo. Pavadinimu „Motinos“ norėjau atspindėti motiniškumą ar moteriškumą, kaip pasaulio kūrimo principą.
Gyvename paradoksaliais laikais. Iš vienos pusės, feministinis judėjimas moterims tiek daug davė, tiek visko galime, tarsi nebėra skirtumo tarp mūsų ir vyrų teoriškai, bet praktiškai tas skirtumas labai juntamas.
– Kiek save atsimenate, visada rašėte – taip prisistatote paskutiniame knygos viršelyje. Koks buvo tas ankstyvasis rašymas?
– Nuo pat vaikystės kūriau istorijas, eilėraščius. Apskritai pasaulio suvokimas man buvo susijęs su rašymu, per rašymą. Tai buvo svarbi mano asmenybės dalis. Paskutinėse mokyklos klasėse, kai svarstėme kuo norime būti, sakiau sau: rašytoja! Gali pasirodyti šiek tiek banalu, bet iš paauglės perspektyvos tai buvo svajonių svajonė.
Rašymas manęs niekada nepaleido, lydėjo visais gyvenimo etapais. Tačiau iki šiol nejaučiau, kad būčiau parašiusi ką nors tokio, ką būtų galima pristatyti visuomenei.
– Rašydama, gindamasi daktaro darbą irgi nepaleidote plunksnos?
– Kai rašiau disertaciją, tik ją ir rašiau. Galiu sakyti, kad tam tikra prasme plunksnos nepaleidau, nes humanitariniuose moksluose disertacijos rašymas yra ir kūrybinis. Sėdi ir mąstai, kaip sujungti idėjas, kaip jas išdėstyti, formuoji labai ilgą tekstą ir visą laiką turi laikyti jį galvoje. Kaip ir rašant romaną – laikai vieną giją, kurios turi nepaleisti.
Aišku, akademinė kalba apriboja, turi rašyti pagal taisykles, bet pats procesas tikrai yra panašus.
– Kokia Jūsų disertacijos tema?
– Pavadinimas ilgas, paprastai sakant, nusikeliame į ankstyvosios krikščionybės laikus, maždaug II–III a., kai gyveno toks bažnyčios veikėjas vardu Origenas ir jis prieštaravo, polemizavo, diskutavo su, nevisiškai tiksliai pavadinant iš šiuolaikinės perspektyvos, eretikais, valentinininkais, kurie turėjo savitą krikščionybės interpretaciją.
Mano tikslas buvo iškelti ir parodyti, kaip Origenas diskutuoja, polemizuoja, ką jis siūlo vietoj valentinininkų doktrinos.
– Kokia kalba studijavote tekstus?
– Visomis senovinėmis kalbomis. Kai kurie Origeno tekstai yra išlikę graikiškai, kai kurie – lotyniškai, valentinininkų tekstai – koptų kalba.
Koptų kalba – tai senosios egiptiečių kalbos paskutinė stadija, užrašyta graikiškomis raidėmis su dar keliais papildomais ženklais. Jos pradėjau mokytis dar magistro laikais, esu išvertusi koptų tekstų į lietuvių kalbą. Kiek žinau, esu vienintelė vertėja iš koptų kalbos Lietuvoje.
Beje, tie vertimai buvo išleisti 2022 m. Būtent jie yra mano pirmoji knyga, romanas „Motinos“ – jau antroji.
– Kiek mokate kalbų?
– Turbūt kaip ir kiekvienas klasikinis filologas – anglų, vokiečių, italų, ispanų. Itališkai, ispaniškai moku ir kalbėti. Vokiškai sunkiai kalbu, bet tenka daug skaityti. Prancūziškai taip pat skaitau. Visos šios klasikinės kalbos reikalingos studijose. Žinoma, šiek tiek moku rusų. Kaip tik dabar atgaivinu žinias – su mano namą renovuojančiais santechnikais tenka kalbėti rusiškai. Žodžiu, esu klasikinė europietė, visų kalbų moku po truputį.
Šalia to mirusios kalbos – lotynų, senoji graikų ir koptų.
– Kodėl pasukote į klasikinės filologijos studijas? Iš pirmo žvilgsnio – sunkias, nešiuolaikiškas, nepritaikomas?
– Visą laiką norėjau studijuoti filologiją ir galvojau, kodėl gi nepradėjus nuo pačių šaknų. Nors tie pasauliai yra mirę, mūsų pasaulis yra sukonstruotas iš jų, ypač graikų ir romėnų. Iš šių kultūrų yra suformuotas mūsų abstraktus mąstymas, mūsų menas, architektūra... Jeigu nori tyrinėti kultūrą iš esmės, labiausiai padėti gali klasikinės filologijos studijos. Jos suteikia labai įvairų žinių spektrą – apie kultūrą, mąstymo procesus, politiką. Visa tai atėję iš anų pasaulių, mes be jų nebūtume Europa.
Šiuolaikiniame kontekste, kai vyksta karas su Rusija, ypač svarbu atsakyti į klausimą, kas mes esame, iš kur mes kilę, koks yra mūsų unikalumas. Vienas iš puikių atsakymų ir yra – esame iš tų senų pasaulių, mes esame Europa, būtent iš ten esame.
– Galima sakyti, kad išsipildė Jūsų svajonių svajonė? Ką jaučiate laikydama rankose taip puikiai startuojantį pirmąjį savo romaną – geriausią šiemet?
– Labai keistai jaučiuosi! Atsimenu, kai paskambino iš Rašytojų sąjungos ir pranešė, kad laimėjau konkursą, pradėjau tikrąja to žodžio prasme šokinėti. Man vis dar neįtikėtina, kad taip ilgai puoselėta svajonė išsipildė. Jausmas, tarsi pagimdžius dvasinį vaiką. Tai nepaprastai svarbus įvykis mano gyvenime.
Naujausi komentarai