Kaune pristatytas gastroliuojančio teatro judėjimo "NoTheatre" naujausias Vido Bareikio režisuotas spektaklis "Kaligula". Pagal egzistencialistinę Alberto Camus pjesę pastatytas vaidinimas dvelkia šiuolaikiškumu ir jaunatviškumu. Pagrindinį spektaklio herojų Kaligulą (Romos imperatorių Gajų Julijų Cezarį) įkūnijantis Ainis Storpirštis apnuogina savo personažą tiek išorę, tiek vidų.

Nuogas kūnu ir siela

A.Storpirščio Kaligula scenoje pasirodo visiškai nuogas. Kai kas iš žiūrovų pasijunta nejaukiai, kai kas šyptelėja, kai kam tai sukelia priešiškumą. Tačiau herojui prabilus apie jo ką tik gimusį norą turėti tai, kas neįmanoma, publika susikoncentruoja į veikėjo vidų ir aktoriaus kūno nuogumas užmirštamas.

Vėliau aktorius dėvi paraitotas kelnes, sportinius batelius, nors vaidinimo metu dar vilki į geišos kimono labai panašų Veneros kostiumą, marškinėlius, tačiau jo kūnas išlieka apnuogintas per visą spektaklį ir taip kontrastuoja su kitais personažais: vienintele moteriška veikėja Cezario meiluže Kesonija (Vilma Raubaitė), dėvinčią odinę suknelę ir odines kelnes, ir šiuolaikinius kasdienius drabužius vilkinčiais vyrais – poeziją mylinčiu Scipionu (Kęstutis Cicėnas), ištikimu draugu Helikonu (Rokas Petrauskas), imperatoriaus žudiku Herėja (Valentinas Novopolskis).

Anot istorinių šaltinių, imperatorius nebuvęs pernelyg išvaizdus, nors aukštas, tačiau stambaus neproporcingo, plaukuoto kūno, praplikęs. A.Storpirščio Cezaris – fiziškai patrauklus, gana seksualus. Apnuogintas kūnas traukia akį, kuria atviresnį, glaudesnį ryšį su žiūrovais, verčia labiau įtikėti personažo deklaruojama tiesa, kelia norą tapatintis. Taip pat galima stebėti, kaip personažo vidus keičia jo kūno suvokimą: žiaurūs poelgiai sutirpdo patrauklumo šydą ir atvirkščiai.

Paralelės su J.Cocteau

Tokia aktoriaus kūno traktuotė kelia asociacijų su senu, tačiau įdomiu nespalvotu siurrealistiniu Jeano Cocteau filmu "Poeto kraujas" (1932), kur pagrindinis veikėjas poetas atrodo panašiai – basos kojos apautos batais, ant veido krinta drėgni tamsūs plaukai, siauros žemiau kelių paraitotos kelnės apnuogina blauzdas, paryškina nuogos vyriškos figūros linijas ir suteikia geidžiamumo atspalvį. Padedamas veidrodžio poetas keliauja į anapusinį, sapnų pasaulį. Mistinė atmosfera žiūrovų ilgai neapleidžia net ir pasibaigus filmui.

Panaši nuotaika kuriama ir V.Bareikio spektaklyje – tik herojus nekeliauja tiesiogiai į kitą erdvę, veikiau jau čia vyksta atvirkštinis variantas: pasaulis atkeliauja per Kaligulą.
Atrodo, kad jį veikia kažkokios antgamtinės būtybės, nusiteikusios ne visai draugiškai. A.Storpirščiui pavyksta įbauginti ne tik kitus personažus, bet ir žiūrovus. O tai padaryti padeda netradicinis žiūrovų erdvės išplanavimas. Veiksmas vyksta ne ant scenos, o šalia jos, du mažesni stalai sujungiami į vieną ilgą, apstatytą kėdėmis, žiūrovų kėdės sustatomos lanku aplink, tad publika gali iš labai arti stebėti vaidinimą, pagauti Kaligulos žvilgsnį.

Vaizdų efektai

A.Camus "Kaliguloje", kaip ir minėtame J.Cocteau filme, labai svarbus yra veidrodžio simbolis. Veidrodis atspindi ne Cezario išorę, o sielą. Spektaklyje šis simbolis taip pat akcentuojamas, tik veidrodžiu tampa vaizdo kamera. Tiksliau, net kelios kameros, tiesiogiai filmuojančios veiksmą skirtingais rakursais, kurių vaizdai vėliau pateikiami ant kiekvienos sienos. Ne visi vaizdai yra filmuojami vienodai, pavyzdžiui, vienas jų – nespalvotas ir tai kelia asociacijų su nespalvotu kinu.

Vaizdo kameros spektakliui suteikia šiuolaikiškumo, kitokią suvokimo galimybę. Vaidinimą galima stebėti gyvai arba vaizdo įraše skirtingu rakursu. Tarkim, aktorius sėdi nugara į žiūrovą, bet šis gali pažvelgti į rodomą filmuojamą vaizdą ir pamatyti, kaip aktorius atrodo iš priekio. Pertraukose tarp veiksmų publikai pasiūloma pakeisti ir sėdimas vietas. Taip kuriama daugiamačio vaizdo iliuzija.

Pasaulis ir Kaligula

Patrauklus aktoriaus kūnas tampa personažo vidaus priešprieša. A.Storpirštis kuria pamišusio, žiauraus, ištvirkusio, tironiško valdovo paveikslą.

"Pasaulis toks, koks yra, – nepakenčiamas, man reikia mėnulio arba laimės, arba amžinybės, ko nors, galbūt ir beprotiško, bet ne iš šio pasaulio", – sako Kaligula spektaklio pradžioje. Jis ieško tiesos, nori žmonėms atverti akis, leisti suprasti, kad jie gyvena iliuzijose, griauna ir ardo esančią sistemą, nepaiso jokių draudimų.

Kaligula žudo, reikalauja, kad jam visi paklustų ir vykdytų kiekvieną jo užgaidą. Jis nori prilygti dievams. Žemiški dalykai jam nesuteikia laimės, arba – kaip teigia egzistencializmo filosofija – šis pasaulis jam yra svetimas, beprasmiai atrodo visi įstatymai, dievų garbinimas, "teisingos" tiesos, nes juk pats žmogus suteikia prasmę savo būčiai, sugalvoja įstatymus ir visas tiesas.

Čia, ko gero, ir slypi jo meilės teatrui priežastis. Kaligula gyvenimą supranta kaip teatrą, o savo paties gyvenimą – kaip tragediją: "Žmonių klaida – kad jie nepakankamai tiki teatru, antraip jie žinotų, kad kiekvienam leista vaidinti dangiškąsias tragedijas ir tapti dievu."

Daugelis šių Kaligulos minčių nesupranta, tad savo valdovą laiko pamišėliu. Visi paprasti kvaili mirtingieji – pilka masė, kurią spektaklyje atspindi patricijai – pilkos didelės medžiaginės lėlės, valdomos aktorių Vainiaus Sodeikos, Dovydo Stončiaus ir Petro Kuneikos. Aktoriams tenka nelengva užduotis lėlėms įpūsti gyvybę. Lėlių dydis (aktorių ūgio) kiek apriboja išraiškos galimybes, tad jas atgaivina aktorių balsai.

Lėlės puikiai pasitarnauja vaizduojant žmogžudysčių scenas, ir kai Kaligula žudo kitus, ir kai spektaklio pabaigoje jį patį nužudo sąmokslininkai, lėlę-Kaligulą subadydami peiliais.

Tikslas pasiektas

Spektaklyje atveriamas A.Camus pjesei būdingas absurdas ir beviltiškumas, kuriems pasipriešinti galima maištaujant.

Maištauja ne tik Kaligula, bet ir spektaklio kūrėjai, griaudami tradicinio teatro kanonus ir taip bandydami trinti ribą tarp teatro ir gyvenimo bei, kaip patys teigia, kuria greičiau kolektyvinį išgyvenimą nei tradicinį spektaklį.

Be jau minėtų vaizdo kamerų, fiziškai artimesnio ryšio su žiūrovais, apšvietimo, lėlių ir nuogo kūno motyvo spektaklio kūrėjai naudoja dar keletą efektų – gyvą muziką ir tiesioginį kreipimąsi į žiūrovus bei vienas į kitą, kurdami spektaklio spektaklyje įspūdį. Manto Zemlecko atliekama šiuolaikinė muzika sustiprina šiuolaikiškumo įspūdį.
Režisierius spektaklio pradžioje publikai pasiūlo vandens ir vynuogių, klausia, ko jie ateina į teatrą, paskirsto keletą nesudėtingų vaidmenų ir žiūrovams, vėliau įsiterpia į veiksmą prašydamas aktorių vieną sceną suvaidinti kitaip arba žiūrovų persėsti į kitas vietas.

Tokia komunikacija nėra naujas dalykas lietuviškojo teatro scenoje, o kartais šie intarpai atrodo ir kiek dirbtinai. Vis dėlto galima teigti: V.Bareikio "Kaligula" yra vienas originalesnių besibaigiančių 2014-ųjų spektaklis. Režisierius tiksliai žino, kokią funkciją nori suteikti savo kuriamam teatrui. Jis pasiekia tikslą – vaidinimas tampa kolektyviniu išgyvenimu ir spektaklio kūrėjams, ir žiūrovams.

A.Storpirščio Kaligula sukelia daugialypius jausmus – nuo baimės iki pagarbos. Aktoriui puikiai pavyksta atskleisti savąjį personažą per savo amžiaus prizmę – jam beveik tiek pat metų, kiek buvo Kaligulai jo paskutinėmis gyvenimo akimirkomis (29-eri). Spektaklis labiausiai turėtų patikti jaunesniam žiūrovui arba norinčiam patirti kitokį teatrą.