Ar prigis „Šermukšnis“ piliavietėje?..
...Štai klausimas koksai, neramiai kirbėjęs tris audringas festivalio dienas ir galiausiai virtęs viltingu palinkėjimu – kad tik prigytų!
Atraktyvios prigimties
Birželio 7-9 dienomis Klaipėdoje praūžęs XIV tarptautinis teatrų festivalis „Šermukšnis“ daugeliui klaipėdiečių paliko neišdildomus įspūdžius. Šiemet kaip niekad anksčiau Klaipėdos pilies teatro ir jo režisieriaus Alvydo Vizgirdos rengiamas festivalis išsiskyrė iš vasaros renginių virtinės, miestelėnų buvo pastebėtas, įvertintas, jo spektakliai – gausiai lankomi.
Kur tik „Šermukšnis“ per tuos 14 metų neaugo! Ir ankštose miesto teatrų salėse, ir siaurose senamiesčio gatvelėse, ir alsiame Jūros šventės šurmulyje... Šiemet jau vešlus „Šermukšnio“ medis buvo ryžtingai „išrautas“ iš Jūros šventės glėbio ir „persodintas“ į piliavietę, nors savo šakomis dar siekė ir Atgimimo aikštę, klaipėdiečiams kasdien primindamas apie savo atraktyvią ir misterišką prigimtį.
Pilies muziejaus pašonėje įsitaisęs „Šermukšnis“ išdrįso savo grimerinėmis ir „Kvadratais“ išsikeroti ne tik ant neįkainojamos istorinės ir kultūrinės vertės pilies pamatų. Savo akcijomis ir atrakcijomis jis užsiropštė net ant muziejaus stogo, ten iškeldamas „Porcelianines vestuves“ ir surengdamas egzotiškų kaukių paradus.
Tris dienas minios klaipėdiečių plūdo į piliavietę, kurios aikštėje ganėsi žąsys ir ožka su ožiukais, televizorių dėžėse plaukiojo žuvys, o sutemus dubenyse efektingai liepsnojo didžiulės žvakės... Rodydamos kelią tarp medžių vėjyje plaikstėsi raudono ir balto audeklo juostos, mįslingos kaukės tiesė pra(at)eiviams festivalio programėles... Aplinkui žirgliojo ilgakojai kojūkininkai, savo kulinarinį paveldą aktyviai propagavo žemaičiai, ant kalno putojo teatrabario „Božegraika“ alus, skambėjo choro „Cantare“ dainos, žygiavo Pilies teatro artistų procesija, visaip gundydama, į savo pinkles viliodama ir linksmai gąsdindama publiką. Neatsiliko ir mimo Alekso Mažono „laisvo elgesio mergina“, – tokia organiška, kad jos vos „nesupakavo“ šventėje budėję policininkai. Nulipusi nuo „Paminklo raudančiai teatro Mūzai“ pjedestalo Atgimimo aikštėje, kitądien ji jau įsidarbino piliavietėje, – pasirodė jau kitame, proziškesniame, bet gyvenimo teatre ne mažiau įdomiame vaidmenyje.
Užderėjo spektaklių
O jeigu rimtai, tai ir tikrų spektaklių šiemet „Šermukšnyje“ užderėjo – atraktyvaus, konceptualaus ir buitinio teatro – visiems skoniams. Bene 10 sceninių projektų... Iš svečių bene solidžiausiai festivalyje pasirodė Kauno teatrai, parodę intelektualius T.Bernharto „Pietus su Liudviku“ (rež. A.Vizgirda), paradoksaliąją G.Adomaitytės „Baltą katę juodoje Aliaskoje“ (rež.A.Lebeliūnas) ir kontroversiškąją „Katytę P“ pagal E.Ensler „Vaginos monologus“ (rež. V.Balsys). Visuose spektakliuose – puikūs aktoriniai darbai. Tas atvejis, kai, A.Vizgirdos žodžiais, „geras režisierius ištirpsta aktoriuje“. „Katytei P“ galima papriekaištauti nebent dėl vulgarokos scenografijos ir populistinio režisieriaus sprendimo intymius moterų vaidmenis patikėti vyrams. Ne visa į spektaklį susirinkusi publika susitaikė su tokiu akibrokštu, kai kas išėjo. Taip pat ne visiems buvo įdomu žiūrėti itin buitinę Daugpilio rusų dramos teatro komediją „Lėlė nuotakai“ A.Korovkino kūrinio motyvais, – lyg atklydusią iš jau prisimirštančio sovietmečio gūdumos. Vilnietės aktorės Neringos Bulotaitės monospektaklis – Lee Hal „Šaukštaveidė Stainberg“, anot teatromanų, reikalauja ypatingo ir aktorės, ir publikos susikaupimo, – gal jis buvo pernelyg dramatiškas atvirai, laisvamaniškai šio festivalio erdvei... O štai Beno Šarkos „Skersai ir išilgai“, kaip ir jo tarsi iš nieko surengta finalinė festivalio ugnies fiesta čia visais aspektais pritiko. Puikiai įsikomponavo ir du lenkų šokio teatrai iš Varšuvos ir Poznanės, atvežę vizualiai efektingas, atraktyvias programas. „Chick-stick“ – lengvesnio pobūdžio, o „Gavėnios ir karnavalo kov@“ žavėjo konceptu ir šokio profesionalumu, kurį kartais vis dėlto gožė kostiumų šou.
Keista ir smagu, kad egzotiškiausi „Šermukšnyje“ buvo klaipėdiečiai. Festivalis sutelkė miesto teatro, šokio, muzikos kolektyvus ir jų vadovus, kone visas Žvejų rūmų inventorius (kėdės, stalai, kilimai) tomis dienomis atsidūrė piliavietėje. Ir niekam nieko nebuvo gaila dėl bendro tikslo. Ir muziejinės vertybės nenukentėjo. Ir žmonės tiek nemokamo džiaugsmo turėjo!.. Visi, kas tik norėjo.
Ne vienas kalbėjo, kad piliavietėje kas savaitgalį galėtų vykti kažkas tokio – teatrališko, gražaus. Kad ten užsuktų ne tik užsieniečiai, traukdami iš Kruizinių laivų terminalo ir atgal į savo lainerius. Kad klaipėdiečiai nepamirštų savo miesto ištakų. Kad jose karštai plaktų laisvo miesto širdis.
Daugiau apie „Šermukšnį“ – meno leidinyje „Durys“ birželio 27-ąją.
Naujausi komentarai