„Žmonės, kurie laužo taisykles, visų pirma turi jas žinoti – tam, kad sukurtum naują darinį, santrauką ar kitaip išreikštum savo mintis, turi žinoti, kaip taisyklingai tuos dalykus išreikšti. Taigi [...] vyksta žaidimas su kalba, kuris yra sveikintinas, nes kalba vystosi ir atsiranda naujų kalbos formų (pvz., internetinė kalba)“, – pabrėžia mokslininkė.

– Ar mes gyvename skaitymo kultūroje?

– Manau, kad gyvename skaitymo kultūroje, nes skaitome daug daugiau negu anksčiau, tik skaitymo būdas yra kitoks. XIX a. buvo knygos kultūros amžius, XX a. – jau kino kultūros amžius, o XXI a. gali būti žmogaus ir kompiuterio sąsajos amžius. Tai reiškia, kad mes skaitome jau ne knygas, o ekrane esantį tekstą ir skaitome jį kitaip.

– Kaip skiriasi skaitymas ekrane nuo skaitymo puslapyje?

– Puslapis diktuoja labai nuoseklų skaitymo būdą: žmogus susikaupia, skaito ilgai, nuosekliai, išlaiko eiliškumą, paprastai skaito nuo pradžios iki galo. O ekrane labai sunku ilgai išlaikyti dėmesį, nes blaško ž aplink vykstantys dalykai, tad skaitymas yra fragmentiškas. Kitas dalykas, kompiuterio ekrane skaitoma laikantis F modelio. Jakobas Nielsonas Amerikoje atliko tyrimus ir analizavo, kaip skaitant akis keliauja ekranu.

Pastebėta, kad pirmiausia ra skaitoma pirma pastraipa, pirma eilutė, toliau keliaujama šiek tiek žemyn, tada vertikaliai – antra pastraipa ir tada vėl slenkama žemyn. Susidaro F raidės modelis, tik F reiškia ne vien formą, kaip skaitome ekrane, bet ir greitį – fast. Skaitome galbūt greičiau, nes norime greitesnio rezultato, bet ne viską įsisąmoniname. Taigi skaitydami ekrane tiesiog fragmentiškai šuoliuojame nuo vienos pastraipos iki kitos, o dažniausiai iš viso skaitomos tik antraštės arba tik pirmos pastraipos pirmas sakinys, antros pastraipos antras sakinys ir keliaujama toliau.

Galbūt išmaniuosiuose įrenginiuose skaitome kitaip, nes ten vyrauja vaizdas ir mažame ekrane nėra tiek vietos, kad būtų įmanoma skaityti ilgą tekstą. Ten dažniausiai ta pati žinia perduodama grafiniais vaizdais, vaizdo įrašais ar paveikslėliais. Turinys perduodamas visai kitais būdais, todėl žmogus greituoju būdu stengiasi surasti dominančią žinutę ir tada jau galbūt šiek tiek pasigilinti į turinį. Taigi žmonės skaito labai daug, bet kitaip.

– Informacija perduodama kitais būdais, ko gero, kitais būdais ir suvokiama. Kaip tai keičia mūsų mąstymą, gebėjimą suvokti tekstą?

Šiuolaikinis žmogus dažnai nueina lengviausiu keliu, o tai gali paaiškinti, kodėl kartais sunkūs tekstai, prie kurių reikia pasėdėti ir pamąstyti, nėra populiarūs.

– Atitinkamai keičiasi ir pasaulio suvokimas, pasaulėžiūra. Šiuolaikinis žmogus nebesugeba sutelkti dėmesio ir gilintis į kažką labai ilgai. Jis nori viską gauti čia ir dabar, labai greitai. Fragmentiškumas prie to ir veda. Taigi šiais laikais tikrai labai trūksta giluminių studijų. Žmogus negaišta laiko skaitydamas sudėtingus kūrinius, jei tai nėra jo konkretus darbas. Jis tiesiog stengiasi sugauti informaciją, bet ji paviršutiniška. Dėl to ir galime sakyti, kad šiuolaikinis žmogus dažnai nueina lengviausiu keliu, o tai gali paaiškinti, kodėl kartais sunkūs tekstai, prie kurių reikia pasėdėti ir pamąstyti, nėra populiarūs.

Kitas dalykas – ne tik skaitome, bet ir rašome daugiau. Praktiškai kiekvienas vartotojas dabar yra ir rašytojas: kiekvienas žmogus, ypač jaunas, prisijungęs prie socialinio tinklo, ne tik skaito, kas yra parašyta ar kas bandoma perteikti kitomis priemonėmis, bet ir komentuoja, atsako, pats kuria ir dalijasi kažkokia medžiaga. Viena vertus, tai labai gerai, nes skatina kūrybiškumą, bendruomeniškumą. Kita vertus, tie tekstai dažnai nėra apmąstyti, netgi rišlūs, kartais netgi tokie, kurių  ir skaityti nesinori.

– Esate rašiusi, kad nors ir skaitome, ir rašome daugiau, raštingesni netampame. Kas yra raštingumas šiandien ir kuo jis skiriasi nuo tradicinio raštingumo?

– Sakyčiau, kad, be tradicinio raštingumo sampratos, žmogus įgyja dar labai daug įvairių gebėjimų, kuriuos galime pavadinti skaitmeninio (arba informacinio) raštingumo gebėjimais. Be tradicinių gebėjimų, žmogus dar įgyja gebėjimą skaityti, interpretuoti vaizdus, paveikslėlius,  grafinę medžiagą, netgi garsus, muziką – visas papildomas priemones, kurias galime vadinti paralingvistinėmis priemonėmis. Šie papildomi dalykai šiais laikais vyrauja visoje aplinkoje.

Taigi atsiranda gebėjimas ne tik skaityti prasmes, perteikiamas per vaizdus ar garsus, bet ir gebėjimas kritiškai vertinti visą informaciją, kurią gauname alternatyviomis priemonėmis. Taip pat yra gebėjimas kurti informaciją ir ja dalintis, bendruomeniškumas, gebėjimas daugelį dalykų atlikti vienu metu, derinti įvairius raiškos būdus, tapti tinklo dalimi. Visi šie bruožai sudaro skaitmeninį raštingumą, kuris šiais laikais ypač svarbus tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms.

– Akivaizdu, kad į raštingumo sąvoką patenka gerokai daugiau sričių negu iki šiol. Viena vertus, tai praplečia galimybes, kita vertus, gal čia yra ir pavojų?

– Sakykim, yra lingvistų, kurie teigia, kad šiais laikais kalba prastėja, žmonės yra mažiau raštingi, negeba sklandžiai reikšti minčių ir raštu, ir žodžiu, o tai jau didžiulis pavojus. Bet drįsčiau abejoti, nes, kaip teigia britų lingvistas Davidas Crystalas, kalba iš tikrųjų keičiasi labai mažai ir gerai, kad kalba keičiasi pagal tai, kaip keičiasi aplinka. Iš tiesų tie žmonės, kurie laužo taisykles, visų pirma turi jas žinoti – tam, kad sukurtum naują darinį, santrauką ar kažkaip kitaip išreikštum savo mintis, pirmiausia turi žinoti, kaip taisyklingai tuos dalykus išreikšti.

Taigi čia, kaip teigia D. Crystalas, vyksta žaidimas su kalba, kuris yra sveikintinas, nes kalba vystosi ir atsiranda naujų kalbos formų (pvz., internetinė kalba). Taip, ji kitokia, bet tai – kitoks kalbos variantas, kitas registras. O kai grįžtame į įprastą kasdienę veiklą, vartojame norminę kalbą. Tik reikia skirti, kur yra norminė kalba, o kur – galimybė pažaisti su kalba. Gebėjimas atskirti skirtingus kalbos variantus taip pat yra skaitmeninio raštingumo dalis.

– Ko gero, problemų kyla, kai skirtingi kalbų registrai yra painiojami?

– Taip. Painiojimas ir sukelia didžiausią sumaištį. Be abejo, paaugliai painioja, nes jie mokosi. Bet vėliau žmonės puikiai žino, kada ir kokį registrą vartoti.

– Kaip vertinate pasigirstančius lingvistų nuogąstavimus, kad kalbą reikia saugoti ir pažaidimai ne visada sveikintini?

– Pritariu, kad kalbą reikia saugoti ir tausoti. Bet tikrai neuždrauskime žmonėms žaisti – be žaidimo bus nuobodu, nebus kūrybos, niekada neturėsime naujos terminijos, kurią reikia kurti nuolat. Tai labai sunkus uždavinys, nes begalės įvairių naujų žodžių mus pasiekia tiek per anglų, tiek per kitas kalbas. Tos šalys, kuriose kuriamos naujos technologijos, atneša ir naują terminiją – ją reikia kurti, lietuvinti. Tai irgi savotiškas žaidimas.

– Kaip kuriami nauji terminai?

– Nemanau, kad naujų terminų kūryba yra tik kalbininkų reikalas – reikia pasitelkti visą bendruomenę, ypač profesionalus, kurie tą sritį išmano. Tada jie diskutuodami sugalvotų ir nutartų, koks terminas taikliausiai atitinka originalų terminą. Sutelktinis darbas yra vienas iš gebėjimų, labai reikalingų ir būdingų naujajam informaciniam raštingumui, skaitmeninei kultūrai. Be to, dabar yra žodynų, kurie tokiu principu ir sudaromi: bet kas gali siūlyti naują terminą, tik reikia parašyti, kur jis buvo pavartotas ir kur pirmą kartą aptiktas. Tokiu būdu tas terminas gali išpopuliarėti arba nunykti.

– Kokių tyrimų savo darbe vykdote jūs?

– Šiais metais prisijungėme prie Europos Komisijos inicijuojamos tyrimų programos – tiriame, koks 0–8 metų vaikų santykis su skaitmeninėmis technologijomis (kaip maži vaikai į jas reaguoja ir geba jomis naudotis). Tyrimai jau atliekami 20 Europos Sąjungos šalių. Tikiuosi, kad po pusmečio jau galėsiu pakomentuoti rezultatus ir papasakoti, kuo mes skiriamės nuo kitų šalių.

Dažnai matome, kad jauni tėvai įkiša vaikui į rankas išmanųjį įrenginį ir vaikas būna ramus valandą, dvi ar tris. Bet iš tikrųjų tai yra tas pats, kaip įmesti vaiką į vandenyną ir liepti jam pačiam plaukti. Ten tikrai labai daug įvairių pavojų, tad skaitmeninį raštingumą tėveliai turi ugdti iškart, nelaukti, kol vaikai pradės lankyti mokyklą.

Visi nauji žaislai (vadinamasis žaislų internetas), kurie dar tik ateina į mūsų rinką, kelia labai daug pavojų – jie kaupia duomenis apie vaikus, įrašo, ką vaikai kalba, įmontuotos kameros filmuoja vaikus, o tie duomenys, jei nebus apsaugos, gali laisvai keliauti visur. Tai, be abejo, vaikus gali labai stipriai pažeisti. Taigi dabar imamasi labai daug įvairių priemonių, kad vaikai būtų apsaugoti, kad žaidimų duomenys neiškeliautų į interneto platybes, kur jų nebesugaudysi, todėl šis tyrimas toks svarbus.

– Ar yra kokių duomenų, rezultatų iš kitų šalių?

– Duomenys rodo, kad tėvai nesusimąsto apie tykančius pavojus ir patys skatina aktyvų vaikų dalyvavimą. Kad ir toks faktas: užuot susitarę su vaiku, kada laikas eiti miegoti arba valytis dantukus, tėvai per išmanųjį įrenginį duoda komandą žaisliukui, kuris vaikui sako „laikas valytis dantukus“ arba „laikas eiti miegoti“. Taigi, užuot tiesiogiai bendravęs su mama ar tėčiu, vaikas bendrauja su meškiuku. Apie kokią komunikaciją galime kalbėti, jei vaikas nuo mažumės pasitiki meškiuku, bet ne tėvais? Čia didelės problemos, kurias reikia spręsti.

– Regis, dalyvavimo kultūros, interaktyvumo tendencija persikelia ir į kitas sritis. Paminėjote, kad neužtenka tik pažaisti su žaislais – norisi ir atgalinio ryšio.

– Mes gyvename kultūroje, kurioje jau įsivyrauja daiktų ir kartu žaislų internetas. Vieni įrenginiai kalbasi su kitais, susikalba, kartais mums nežinant. Visa tai yra puiku – naujos technologijos yra labai gerai, jos palengvina gyvenimą. Bet mes turime tuos procesus žinoti, atpažinti ir būti pasirengę juos kontroliuoti patys, o ne leisti, kad tie daiktai pradėtų kontroliuoti mus.

Pagrindinis dalykas – šviesti visuomenę, kad ji suvoktų, kokie pavojai kartais tyko tuose nekaltuose žaidimuose, ir kontrolės nepaleistų iš savo rankų. Taigi prisideda begalė įvairių gebėjimų, kuriuos mums būtina ugdyti, jei norime išgyventi skaitmeninėje kultūroje.