A.Sutkus: „Gražiausios nuotraukos – jaunystėje“
Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta žymaus Lietuvos fotografo, ilgamečio Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovo Antano Sutkaus fotografijų paroda „Kasdienybės archyvai: 1959-1993“, apkeliavusi 16 Europos miestų, tokio dydžio pirmąkart rodoma Lietuvoje.
Pagarba kartai
Pristatydamas parodą klaipėdiečiams, A.Sutkus sakė: „Tai mano atsisveikinimas su praėjusiu amžiumi, pagarba mano kartai“.
Ekspozicijoje – per 100 fotografijų. Jos gana plačiai aprėpia ir paties autoriaus ilgametę kūrybą, ir praėjusio amžiaus septintojo – devintojo dešimtmečių Lietuvos žmogaus gyvenimo kasdienybę.
Iš A.Sutkaus fotografijų žvelgia Aukštaitijos artojas ir Vilniaus senamiesčio gyventojas, žymus grafikas ir kiemsargis, pirmieji baikeriai ir aklas pionierius... Jose įamžinta sostinės Lazdynų mikrorajono pradžia, 1961-ųjų pavasaris Vilniuje, jo gatvės, Užupis 1966-aisiais, dainų šventės, lietus Palangoj, Ž.P.Sartras Nidoje, tarybinės turistės Vokietijoje, aklųjų mokyklos vaikai...
„A.Sutkus gyvenimo apdovanotas talentu. Jis sugebėjo pačiupti kas akimirką kintančią, gyvybe pulsuojančią tikrovę. Jo fotografijose – teisybė. Be pagražinimų. Ir ji atsirado tais senais, sunkiais sovietmečio laikais...“, - pastebėjo klaipėdietis fotomenininkas Vaclovas Straukas.
„Sovietmečiu šios fotografijos atrodė sovietinės, dabar atrodo daug subtiliau, - dalinosi parodos įspūdžiais kitas Klaipėdos fotomenininkas Arvydas Stubra. - Lyg pompastika, lyg reportažas – dvilypis įspūdis. Bet aštraus to laikmečio pjūvio kaip ir nėra... Tačiau yra savitas požiūris, labai daug gerumo, švelnumo, nuoširdumo. A.Sutkus – labai kiekybiškas ir išlaiko aukštą meninį lygį. Parodoje – tikrai stipraus fotografo pojūtis.“
„A.Sutkaus kūryba – svarbi Lietuvos fotomeno istorijos dalis“, - pridūrė fotomenininkas Artūras Šeštokas.
„Čia nėra fotografijos, kur nebūtų žmogaus veido. Į jį, ugnį ir vandenį niekada nenusibosta žiūrėti... Šiose nuotraukose – lietuviškas pasaulis. Jos daugelį iš mūsų lydi nuo vaikystės, tapo mūsų pasaulio dalimi, - per vernisažą kalbėjo parodos autoriaus bičiulis, Lietuvos kultūros atašė Kaliningrade filosofas Arvydas Juozaitis. - Dabar daug diskutuojama, kas atstovauja kartai ir Lietuvai. Mano giliu įsitikinimu, karta – tai žmonės, kurie gyvena vienu metu. Ties šia fotografija susitinkam mes visi. Ačiū Maestro už tai.“
Svarbu atsilaikyt
- Pirmąkart tokia didelė Lietuvoj. Dalimis daug kas buvo eksponuota Vilniuje, bet tokios apimties – pirmoji, - paprašytas pasidalinti mintimis apie parodą ir savo kūrybą su „Klaipėdos“ dienraščio skaitytojais sakė A.Sutkus. - Ž.P.Sartro ciklą normalioje parodų salėje rodau tikrai pirmąsyk. Kažkada buvo eksponuotas Vilniuje, Prancūzų kultūros centro rūsyje. Lietuvoje niekam nerūpi, kad Nidoje būta ne tik Tomo Mano, bet ir kito Nobelio premijos laureato – Žano Polio Sartro.
-Kurios fotografijos Jums pačiam atrodo geriausios, arčiausiai širdies?
- Tos, kurias padariau jaunystėje. Pirmieji kadrai – 1959-aisiais, pirmaisiais studijų metais. Tada atsirado gražiausios mano nuotraukos.
- Betgi Lietuvos fotomene esate kone pusšimtį metų?!.
- Na ir kas?! Patirtis man čia nieko nereiškia. Ji kažką gali reikšti amatininkui, bet ne kūrėjui, ne menininkui. Jam reikia Dievo dovanos ir laiko susikaupimui.
- O kas reikšminga Jums?
- Jaunystė. Ir lietuviškas charakteris. O dabar svarbu atsilaikyt prieš vartojimo spaudimą, įsigijimo, kaupimo spaudimą...
- O anuomet prieš ką reikėjo atsispirti?
- Prieš Rusijos imperiją. Ir įrodinėti Lietuvos tapatybę. Nieko naujo. Tai, ką dabar matom ir atrandam. Tai, kad lietuviai – savotiški, kitokie. Ir kad ne viskas tada pas mus jau taip buvo visai degradavę, kaip kartais bandoma vaizduoti. Turiu omeny ne tik meną, bet ir viską. Labai dažnai Vakarai įsivaizduodavo, kad ten, už geležinės uždangos, viskas taip baisu...
- Ką manote apie kasdienybę?
- Visuomet mėgau ją stebėti. Ji – universali. Ji niekam nepaklūsta. Dabar nebemokam fantazuot apie gyvenimą už tų langų. Dažnai klausiu savęs, ar moku gyvent čia ir dabar, ar suvokiu, kad tik laikas gali viską...
Turi sentimentų
- Dabar dar fotografuojate?
- Jau nebe. Fotografavau nuo 1958-ųjų iki maždaug 2000-ųjų. Nustojau po truputį. Kai pajutau, kad savo archyvo jau nebesutvarkysiu. Jis mano namelyje Naujininkuose užima apie 70 kvadratinių metrų – visas pirmas aukštas ir dar antro pusė. Ten negatyvų bus arti milijono. Tvarkydamas archyvą, vis pagalvoju, koks aš blogas fotografas – šitiek prastų kadrų, tiek negatyvų reikia peržiūrėti, kad atrasčiau ką nors vertingo.
- Kas Jums pačiam tame, ką turite savo fotografijų archyve, yra brangiausia?
- Žmogus. Tai, ką ir matote šioje parodoje. Tai mano atsisveikinimas su personažu ir dvasinėmis vertybėmis, kurios dabar nevertinamos. Dabar, kaip tame R.Granausko romane, po klevu stovim visi...
- Jūs taip pesimistiškai nusiteikęs?
- Tikrovė dar pesimistiškesnė. Todėl ir nefotografuoju. Baisu!
- Gal ir ne taip jau baisu? Juk toks gražus pavasaris. Ir Jūsų paroda Klaipėdoje – tokiu metu. Kas Jus čia pagaliau atvedė? Berods mūsų mieste savo fotografijas rodėte tik paraėjusio amžiaus antroje pusėje?..
- Taip, labai seniai. Dabar vėl mane pakvietė. Be to, traukė sentimentai. Labai smagu sugrįžti į mano jaunystės miestą. Čia 1964-aisiais, kai man buvo 25-eri, tuokėmės su mano vaikų motina Aukse. Vestuvės buvo Girulių pliaže. Tiesiog atvažiavom, čia turėjom draugų ir pabėgom pas juos iš Vilniaus.
Dabar kartais atvažiuoju į Palangą. Kai pradėjau rūkyt keturis pakelius cigarečių per parą, atvažiavau į pajūrį pas pažįstamą daktarę, – ji akupunktūra mane atbaidė nuo rūkymo.
- Be fotografijos, kas Jums dar teikia džiaugsmo?
- Pavasaris. Žmonių stebėjimas. Bičiulių draugija. Gera knyga. Literatūrą mėgau nuo jaunystės. Kiti sako, kam reikia knygų, juk yra internetas. Atkertu, kad bifšteksų internete irgi nėra. Kam reikia žmogui valgyt? Kad būtų gyvas. Kam reikia jam knygos? Kad dvasia būtų gyva. Reikia savo dvasią irgi maitinti. Juk žmogus turi pasikraut kaip akumuliatorius.
Naujausi komentarai