At­sa­kin­ga bo­he­ma - taip fi­lo­so­fas Ar­vy­das Šlio­ge­ris kaž­ka­da pa­krikš­ti­jo su pa­sau­lio lie­tu­vių kul­tū­ros or­ga­ni­za­ci­ja „San­ta­ra-Švie­sa" sa­ve ta­pa­ti­nan­čius Lie­tu­vos ir išei­vi­jos in­te­lek­tua­lus. Ir tik­rai - šios or­ga­ni­za­ci­jos su­va­žia­vi­me tvy­ro lais­va dva­sia, ku­ri net į ren­gi­nį at­vy­ku­sį Pre­zi­den­tą Val­dą Adam­kų pri­ver­tė nusirišti kak­la­raiš­tį, o stu­den­tus - dis­ku­tuo­ti su pro­fe­so­riais kaip su sau ly­giais.

At­sa­ko­my­bė už vals­ty­bę

Mo­lė­tų ra­jo­ne, Alan­to­je, ke­li šim­tai jau­nų žmo­nių ir so­li­džių aka­de­mi­nio pa­sau­lio at­sto­vų, po­li­ti­kų, ki­tų vi­suo­me­nė­je ži­no­mų žmo­nių pa­sku­ti­nio­sio­mis bir­že­lio die­no­mis rin­ko­si ap­tar­ti ša­lies po­li­ti­nio, vi­suo­me­ni­nio ir in­te­lek­tua­li­nio gy­ve­ni­mo ak­tua­li­jų. Pri­si­min­ta ir XVI am­žiaus Lie­tu­vos is­to­ri­ja, dis­ku­tuo­ta apie šian­die­nos eko­no­mi­nę pa­dė­tį, brėž­tos atei­ties per­spek­ty­vos. Trys die­nos už­da­ro­je pa­tal­po­je, kai vi­sai ša­lia vi­lio­ja Mo­lė­tų kraš­to eže­rai. Rim­tas iš­ban­dy­mas net in­te­lek­tua­lams. Kas su­bu­ria juos čia iš vi­sos Lie­tu­vos ir už­sie­nių?

„Gy­ven­da­mas sa­vo ša­ly­je, tu­ri tam tik­rų įsi­pa­rei­go­ji­mų vi­suo­me­nei, kul­tū­rai. Jei sa­vo ša­lį ger­bi, tai esi jai reik­lus, jau­ti at­sa­ko­my­bę už po­li­ti­nius spren­di­mus, vi­suo­me­ni­nę si­tua­ci­ją. In­te­lek­tua­lai tam­pa in­te­lek­tua­lais pir­miau­siai kri­ti­kuo­da­mi sa­vo ša­lies spren­di­mus ir jaus­da­mi at­sa­ko­my­bę už tai, ką da­ro jų vals­ty­bė. To­kia­me sam­bū­ry­je kaip šis ir ban­do­me tai da­ry­ti", - apie į Alan­tą jį at­ve­du­sius mo­ty­vus pa­sa­ko­jo fi­lo­so­fas Leo­ni­das Dons­kis.

Ats­to­vau­ti ne­po­pu­lia­rie­siems

Alan­to­je dis­ku­tuo­ta in­te­lek­tua­lų lais­vės, ne­prik­lau­sy­mo įvai­rioms struk­tū­roms pro­ble­ma. Klaus­ta, ar „San­ta­ra-Švie­sa" šian­dien dar yra to­kia, ko­kia vi­są lai­ką sie­kė bū­ti: at­sto­vau­ti ne­po­pu­lia­rie­siems, veng­ti in­for­ma­ci­nio ka­ro, bet tu­rė­ti ga­li­my­bę lais­vai svars­ty­ti įvai­rius klau­si­mus.

„Šios ga­li­my­bės Lie­tu­vo­je pa­sta­ruo­ju me­tu, de­ja, ge­ro­kai siau­rė­ja. Pas­te­bi­ma ten­den­ci­ja, kad ne­ma­žai in­te­lek­tua­lų pra­ran­da sa­va­ran­kiš­ku­mą, nuė­ję dirb­ti į ga­lios struk­tū­ras. Lie­tu­vo­je in­te­lek­tua­lai kar­tais tam­pa iš­nau­do­ja­mi in­for­ma­ci­niuo­se pro­pa­gan­di­niuo­se ka­ruo­se. Ne tiek jie gi­na au­ten­tiš­kas idė­jas ir ver­ty­bes, kiek tam­pa in­for­ma­ci­nio ka­ro ka­rei­viais. Tai jau ne­bė­ra in­te­lek­tua­lo vaid­muo, tai dva­ro tar­nau­to­jo vaid­muo, ku­ris Lie­tu­vo­je ryš­kė­ja", - apie iš­šū­kius šian­die­nos in­te­lek­tua­lams pa­sa­ko­jo vie­nas iš lie­tu­viš­ko­jo „San­ta­ros-Švie­sos" są­jū­džio ly­de­rių, Pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ins­ti­tu­to di­rek­to­rius Da­rius Kuo­lys.

Ar ei­ti į vie­šu­mą?

Su­va­žia­vi­me svars­ty­ta, ar in­te­lek­tua­las ap­skri­tai tu­rė­tų da­ly­vau­ti vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me. L.Dons­kis, ve­dan­tis te­le­vi­zi­jos lai­dą „Be pyk­čio", pri­si­pa­ži­no su­lau­kian­tis kri­ti­kos dėl ėji­mo į vie­šu­mą.

„Da­ly­va­vi­mas vi­suo­me­nės gy­ve­ni­me sti­mu­liuo­ja in­te­lek­tua­liai. Ži­no­ma, aš ne­si­ruo­šiu pra­dė­ti žmo­nes juo­kin­ti ar sma­gin­ti. Ves­da­mas lai­dą, aš ne­ko­ke­tuo­ju su pub­li­ka, ne­ta­pau ir ko­mer­ci­nės lai­dos ve­dė­ju. Šia pra­sme aš iš­sau­go­jau sa­vo re­pu­ta­ci­ją. Sa­ky­ti vie­šu­mo­je sa­vo po­zi­ci­ją, ku­ri ne­si­ski­ria nei man el­gian­tis pri­va­čiai, nei vie­šu­mo­je, man yra svar­bu", - tei­gė pro­fe­so­rius.

Ki­ta ver­tus, L.Dons­kis įsi­ti­ki­nęs, kad in­te­lek­tua­lai Lie­tu­vai neį­do­mūs. „Ša­lį už­val­džiu­sio­je te­le­vi­zi­nė­je kul­tū­ro­je įdo­mios tik TV žvaigž­dės, ži­niask­lai­do­je pe­rio­diš­kai pa­si­ro­dan­tys žmo­nės. In­te­lek­tua­lai bu­vo įdo­mūs, kai Lie­tu­va va­da­vo­si iš oku­pa­ci­jos, at­gi­mi­mo lai­ko­tar­piu. Da­bar šie žmo­nės lyg ir no­rė­tų ne­šti į vi­suo­me­nę ži­nias, dieg­ti iš­si­la­vi­nu­sio pi­lie­čio stan­dar­tą, bet tai jau nie­ko ne­be­do­mi­na", - įsi­ti­ki­nęs pro­fe­so­rius.

Moks­lo ir me­no sin­te­zė

„San­ta­ros-Švie­sos" ren­gi­niai neį­si­vaiz­duo­ja­mi be me­ni­nės da­lies. Čia skam­ba mu­zi­ka ir ei­lės, ro­do­mi spek­tak­liai, žiū­ri­mi fil­mai, pri­sta­to­mos pa­ro­dos. „Poe­zi­ja su­va­žia­vi­me at­lie­ka puo­šy­bos ele­men­tą. Leis­ki­te, mes jus pa­puo­ši­me", - šmaikš­ta­vo poe­tas Kęs­tu­tis Na­va­kas, ve­dęs poe­zi­jos va­ka­rą. „Pri­jau­čiu „San­ta­ros-Švie­sos" ideo­lo­gi­jai, jų sie­kiams. Te­ko da­ly­vau­ti ir or­ga­ni­za­ci­jos su­va­žia­vi­me JAV. Čia ge­ra vie­ta pa­klau­sy­ti moks­li­nių pra­ne­ši­mų ir su­tik­ti se­nus bi­čiu­lius", - pa­sa­ko­jo poe­zi­ją iš sa­vo nau­jau­sios kny­gos „Min­tis ir uo­la" skai­čiu­si Aust­ra­li­jos lie­tu­vė Li­di­ja Šim­ku­tė.

Daž­nai „San­ta­ros-Švie­sos" ren­gi­niuo­se da­ly­vau­jan­tis sa­ty­ri­kas Jur­gis Gim­be­ris, sa­vo ju­mo­res­ko­mis vai­ni­ka­vęs poe­ti­nį „San­ta­ros-Švie­sos" va­ka­rą, tei­gia, kad vie­šu­mo­je ku­ria­mas in­te­lek­tua­lų, kaip vi­sa­da rim­tų as­me­ny­bių, po­rtre­tas vi­siš­kai nea­ti­tin­ka tik­ro­vės.
„Hu­mo­ras bū­din­gas vi­so­kio iš­si­la­vi­ni­mo ir in­te­lek­to žmo­nėms, bet tik­rai fa­ta­liš­kai juo­kau­ja la­biau iš­si­la­vi­nę žmo­nės. Tiks­lių­jų moks­lų at­sto­vai - fi­zi­kai, ma­te­ma­ti­kai, che­mi­kai - la­bai „kie­tai" juo­kau­ja. Tik jų juo­kai ne vi­sa­da su­pran­ta­mi ki­tiems, nes bū­na su­si­ję ir su moks­li­ne ter­mi­no­lo­gi­ja. Be­je, Ed­var­do Mer­fio dės­nių rin­ki­nys, ga­li­ma sa­ky­ti, yra „iš­ban­dy­tas" moks­li­nių ty­ri­mų la­bo­ra­to­ri­jo­je, ku­rio­je E.Mer­fis dir­bo", - pa­sa­ko­jo hu­mo­ris­tas.