Fiodoro Dostojevskio "Idiotą" gaubia savotiškas simbolinio / religinio atpirkimo šešėlis. Emmanuelis Lewinas knygoje "Etika ir begalybė" teigė: "Aš galiu pakeisti visus, bet niekas negali pakeisti manęs. Tokia yra mano kaip subjekto neatsiejama tapatybė. Kaip tik šia prasme Dostojevskis sako: "Visi esame kalti dėl visko, už visus ir visiems, ir aš daugiau negu kiti." (E.Lewinas "Etika ir begalybė", "Baltos lankos", 1994 m., p. 105. Vertė A.Sverdiolas). Tam atliepia "Idiotas": "Ak, taip, aš kaltas! Visų veikiausiai aš visa kuo kaltas! Aš dar nežinau, kuo būtent, bet aš kaltas..." (F.Dostojevskis "Idiotas", t. 2., "Vaga", 1971 m., p. 343. Vertė P.Povilaitis).

Kunigaikštis Myškinas – to / šio / buvusio / esamo ir būsimo laiko atpirkėjas – nesulaukęs pasaulio skaistumo ir išprotėjęs materialaus, negebančio mylėti pasaulio beprotybėje. Užmojis perskaityti, interpretuoti ir atrasti F.Dostojevskio kūrinio kelią į nūdienos sceną mane visada kiek stebina ir baugina. Kaip kūrinio, tapusio jau chrestomatiniu veikalu, nepaversti banalia perpasakota istorija? Kokiu būdu romano jautriausias gijas perduoti žiūrovams?

Anželika Cholina, kurdama naujausią spektaklį "Idiotas", teigė, kad šiuo atveju pasirenkama nesenstanti žmogiškumo arba buvimo savimi tema. Kaip kad XIX a., taip ir XXI a. (turbūt ir visais kitais amžiais), tema "ką reiškia būti žmogumi" šiandien (kaip ir gyvenimo prasmės paieškos) bus neišsemiamas diskusijų, filosofų, menininkų įkvėpimo šaltinis.

Spektaklio "Idiotas" choreografė teigia: "Dabartinis laikas atėmė iš žmogaus savojo aš pojūtį, dėmesį ir pagarbą savo individualumui. Mes dažnai nesugebame pamatyti šviesos nei savyje, nei kitame. O jei ir pavyksta tai padaryti, šiandien tai greitai yra įvardijama kaip keistumo apraiška. Žmogus tarsi neteko savo teisių, nebegali būti kitoks."

Didysis klausimas turbūt prasideda nuo to, ką mes vadiname kitoniškumu: nepritapimą prie šiandienos standartų ar šiandienos standartų ribų išsiplėtimą iki tiek, kad buvimas kitokiam tampa tarsi normos atributu. Juk šiandien yra susikuriamos ir perkeičiamos tapatybės, kai svarbiausia savęs kūrimo priemonė – viešųjų ryšių skyrius, kurį gali sudaryti tik tu ir tavo paskyra feisbuke (arba visa ryšių su visuomene kampanija – čia jau pagal kiekvieno svarbą ir nuopelnus).

Taigi, kas yra savasis aš ir kas yra kitoniškumas būtent šiandien? Kaip į šiuos klausimus gali atsakyti kunigaikštis Myškinas?

Nežinia, ar po spektaklio atsakymo į šiuos klausimus sulauksime. Net nežinia, ar prasidės diskusija ir giliaminčiai pasvarstymai. Rodos, susižavėjimas F.Dostojevskiu (su visa pagarba, nes pati esu aistringa šio autoriaus gerbėja), nuvedė keliu, kuriame garbingą vietą užima atpasakojimas ir tik labai nedaug telieka vietos interpretacijai.

Nuo pat pirmosios spektaklio akimirkos viskas daugiau nei aišku, rodos, tau prieš akis sušokama visa knyga.

Nuo pat pirmosios spektaklio akimirkos viskas daugiau nei aišku, rodos, tau prieš akis sušokama visa knyga. Čia tiems, kurie nespėja, nenori ar neturi laiko perskaityti, nenori automobilyje klausytis knygos garso įrašo, o filmo taip pat nepažiūrėjo. O gal ir tiems, kurie žengė visus minėtus žingsnius, bet prie dostojevskiškos odisėjos dar pridėjo šokio spektaklį. Spektaklį, pripildytą dailių kostiumų, šokėjų / aktorių, efektingai skambančios muzikos ir... Ir turbūt tiek.

Dailiai atpasakotas naratyvas, viskas aišku iki panagių, jei skaitėte knygą, turbūt galėtumėte ir knygos puslapius įvardyti (žinoma, tai tik drąsi prielaida, bet skyriais tikrai nesuklysite).

Argi blogai, jei šokio spektaklyje atrasime, suprasime naratyvą iki pagrindų, o visa tai, ko neperpasakos šokis, atliks pantomima, ko tad trūksta? Visiems skaitantiesiems ir keliantiesiems šį klausimą galima atsakyti dviprasmiškai: nieko ir visko.

Nieko, nes mes turime ir matome istoriją, puikiai dešifruojamus herojus, suprantame jau knygoje perteiktas jų dilemas ir kovas, tiek su vidiniais demonais, tiek su visuomenės nepritarimu ir negebėjimu prie jos priprasti. Kai laimės sinonimai yra pinigai ir pripažinimas, o meilės – aistra ir beprotybė. Kai vienintelė galimybė išlikti tyram prieš patį save tėra beprotybės kelias. Kai auka yra svarbesnė už asmeninę laimę ir dėl to esi laikomas tiesiog banaliu idiotu. Bet visa tai jau parašė F.Dostojevskis, kuris, kažin ar buvo tik žinomų tiesų skelbėjas.

O ką atradome šokyje? Turbūt didžiausia šio kūrinio stiprybė – tai gebėjimas prabilti itin aiškia šokio kalba, neversti žiūrovo jaustis nepatogiai, kai uždarius teatro duris atsidūstama: "Ir vėl tas menas, ir vėl niekas neaišku." Šįkart viskas labai aišku.

Galbūt tokį kūrinį galėtume laikyti edukaciniu. Dar mokantis mokykloje, atsimenu, keliavome žiūrėti Antono Čechovo "Vyšnių sodo" ar Franzo Kafkos "Metamorfozių", nes tuo metu kaip tik pagal programą skaitėme šiuos kūrinius. Tad, jei šiandien mokyklų programoje yra dar likęs F.Dostojevskis, tad drąsiai būtų galima keliauti žiūrėti A.Cholinos "Idioto".

Vis dėlto norėtųsi, kad kūrinys ne tik perpasakotų, bet ir kalbėtų. Kalbėtų tai, ką šiandienos kūrėjai išskaitę, kalbėtų apie tai, kas šiandien skauda ar glosto širdį. Taip, malonu skaityti vakarais, bet kokią savasties dalį atradai su šiuo kūriniu? Galų gale gal užmegzti diskusiją apie tai, kas gi yra tas gebėjimas ar negebėjimas būti kitokiam šiandien. Nejau jis išties taip visiškai nesiskiria nuo XIX a. dostojevskiško kitoniškumo suvokimo? Galų gale, ką reiškia toks savidestrukcinis kunigaikščio Myškino atsidavimas? Net ir meilė Nastasjai Filipovnai yra kitoniška arba, kaip teigia Jūratė Baranova, gailinti meilė kaip nesuinteresuotumas: "Aš ją ne meile myliu, o gailesčiu" (Dostojevskis F. Idiotas, t. 1. V.: Vaga, 1971, p. 272. Vertė P. Povilaitis). O juk šiuo atveju papasakoti istoriją ne visuomet užtenka. Nors paprastumas – visada efektingas raktas į žiūrovų širdis.

Tik kaip tuomet kunigaikštis Myškinas? Ar XXI a. visuomenę jam pavyko atpirkti?