Pereiti į pagrindinį turinį

A. Cicėnaitė: jausmas, kad turi dvejus namus, – iliuziškas

2022-06-17 13:59

Kone visos lietuvių autorės Akvilinos Cicėnaitės-Charles knygos parašytos gyvenant emigracijoje – Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Vis dėlto gyvenimo ir čia, ir ten temą ji paliečia tik dabar, po dvylikos metų užsienyje, neseniai išleistame romane „Anglų kalbos žodynas“.

Virsmas: knygos rašymą A.Cicėnaitė vadina kelione. „Kiekviena kelionė mus pakeičia. Ne išimtis man – ir ši knyga“, – sako ji. Virsmas: knygos rašymą A.Cicėnaitė vadina kelione. „Kiekviena kelionė mus pakeičia. Ne išimtis man – ir ši knyga“, – sako ji.

Nors kūrinio struktūra iš pažiūros įspraudžia skaitytoją į žodyno rėmus, pasakojimas jai nepaklūsta, vingiuodamas raudonu Australijos peizažu ir alsuodamas dabartimi,– kuri ir skirtinga, ir panaši į mūsiškę.

A.Cicėnaitės teigimu, romanas tyrinėja jungtis tarp žmonių, kalbančių skirtingomis kalbomis ir gyvenančių skirtingų kultūrų šalyse.

„Norėjau rašyti apie susikalbėjimo neįmanomybę“, – teigia A.Cicėnaitė.

Kūrinys skaitytojui pasiūlo ir raktą – būdą, kuris leidžia priskirti savas reikšmes iš pažiūros mūsų kalbai svetimiems žodžiams. „Anglų kalbos žodynas“ – tai kelio romanas, o kiekviena kelionė mus pakeičia. Pasak autorės, šio teksto rašymas jai pačiai tapo savotiška kelione į save – kūrinys parašytas pandeminiu laikotarpiu, kai vienatvė, nežinomybė, pakitusi realybė leido išsigryninti asmenines patirtis.

Vis dėlto, nors realybė tekste labai ryški ir atpažįstama, rašytoja ragina ja neužsižaisti – daugiasluoksnė literatūrinė romano tikrovė kur kas tiksliau atspindi gyvenimo sudėtingumą, nei tai galėtų padaryti dokumentika.

– Jūsų „Anglų kalbos žodynas“ iš dalies yra ir knyga apie labai neseną patirtį – pandemijos išgyvenimą. Kiek sunku / lengva rašyti apie tai, kas vyksta dabar?

– Šią knygą pradėjau rašyti 2019 m. rudenį, kai mūsų žodyne dar nebuvo tiek įsigalėję tie dabar iki skausmo pažįstami žodžiai – karantinas, virusas, saviizoliacija, socialinė distancija. Tuomet nemaniau, kad tekstą įrėminsiu dabartimi, mintyse mačiau jį šiek tiek kitokį. Bet vėliau, vis nesibaigiant pandemijai, stiprėjant laikinumo, buvimo svetur neatšaukiamumo būsenoms, tekste ėmė rastis dabarties laiko kontūrų.

Sutinku, kad rašymas apie dabartį gali būti rizikingas, atsiranda grėsmė ja užsižaisti. Tekstas gali likti tik realybės atspindžiu, ją kopijuoti, nesistengiant kurti meninės tikrovės. Rašant šią knygą, man atrodė svarbu kurti daugiasluoksnę literatūrinę tikrovę, nepamiršti, kad mes gyvename sudėtingų, nevienareikšmių istorijų laikais.

– Kaip atsirado ši knyga?

– Pirmiausia atsirado pavadinimas. Jis man buvo kodas, sukabinęs visus iš pirmo žvilgsnio išsibarsčiusius fragmentus. Knyga taip ir radosi – iš fragmentų, nuotrupų, iš skirtingų istorijų. Norėjau rašyti apie anglų kalbos ir gyvenimo svetur neišverčiamumą, apie tai, kaip skirtingai gyvenasi skirtingose kalbose, apie gilumines noro palikti namus priežastis, apie alternatyvių pasirinkimų scenarijus. Norėjosi atskleisti ir migracijos daugiasluoksniškumą, tai, kaip išvykę patiriame savo šalį, miestą, kalbą, namus, praeitį, save.

Dar prieš „Anglų kalbos žodyną“ sulaukdavau klausimų, kodėl nerašau apie Australiją. Tada galvojau, kad kopijuoti realybę neįdomu, o ir jaučiausi neturinti atsakymo, pakibusi tarp ten ir čia. Reikėjo surasti tinkamą išraiškos formą, struktūrą, kalbėjimo stilių, reikėjo suprasti, kad knygos tikslas ir nėra suteikti atsakymų, veikiau – savitai suformuluoti klausimus. Rašiau knygą apie dvejus metus, bet mano galvoje ji veikiausiai mezgėsi dvylika metų, nuo to laiko, kai išvažiavau.

Struktūra rašant man yra labai svarbi, ji suvaldo tekstą ir kartu padeda jį vystyti.

– Nenoriu klausti, kiek ji autobiografinė. Paklausiu kitaip – kas šiame romane išgalvota? Kas yra tas fiction elementas?

– Fiction man – ir užrašyti gyvenimą kaip tekstą, pamatyti jo vidinę logiką, struktūrą, atsikartojimus, išsirinkti vieną iš daugybės galimų siužetų, leistis į kelionę kartu su besirandančiu kūriniu. Man regis, autofikciniai tekstai gali būti atradimas ne tik skaitytojams, bet ir tų tekstų autoriams. Kuriant autofikciją, autobiografiškumas naudojamas kaip tam tikri rėmai. Jo įspūdžiui sukurti gali būti pasitelkta nedaug, tarkime, pasakotoja, turinti tą pačią profesiją, amžių, panašią gyvenimo trajektoriją kaip autorės. Tad išties gali kilti klausimas, kuris autofikcijos dėmuo svarbesnis – auto ar fiction. Man autofikcija atrodo gera tiek, kiek ji literatūriška, kiek jai pavyko tapti meno kūriniu, kiek joje meninės vertės, kitaip tariant, tas fiction dėmuo privalo turėti didesnį krūvį.

Kita vertus, kaip savo eseistikos rinkinyje „Jautrusis pasakotojas“ rašo Olga Tokarczuk, jei imame gilintis, kiek tekste yra tiesos, o kiek fikcijos, prarandame gebėjimą žaisti su pasauliais, balansuoti ant ribos to, kas yra, ir to, kas galėtų būti, kas dar neatsitiko, ko nėra.

– Kalbėdami apie jūsų knygą kritikai pabrėžia struktūrą. Iš tiesų, ji atrodo labai suvaldyta – romano skyriai pavadinti anglų kalbos žodžiais, kurie išrikiuoti abėcėlės tvarka. Kiek struktūra paveikė jūsų rašymo procesą?

– Kaip jau minėjau, pirmiausia radosi pavadinimas ir mintis struktūruoti kūrinį kaip žodyną. Apie kelio romaną pradėjau galvoti jau kur kas vėliau, maždaug po vienų rašymo metų. Sudėtingiausia buvo sudėti kartu šias dvi persiklojančias struktūras – kelionę ir žodyną – taip, kad tekstas lietųsi organiškai, sklandžiai, laisvai.

Struktūra rašant man yra labai svarbi, ji suvaldo tekstą ir kartu padeda jį vystyti. Kita vertus, gali kilti grėsmė, kad struktūra ims diktuoti savo sąlygas, apribos pasakojimo veržlumą, privers leistis į kompromisus. Tad struktūra šiuo konkrečiu atveju man buvo tiek iššūkis, tiek kartu ir tvirtas pagrindas, nuo kurio galėjau atsispirti.

Šio kūrinio rašymas buvo dėlionė, kur visi pabiri fragmentai turėjo atrasti savo vietą ir susidėlioti į vieną paveikslą. Nežinau, kaip jį patiria skaitytojai, bet nerti į šio teksto rašymą, jį dėlioti, kurti visumą, ieškoti geriausio sakinio man buvo labai įdomu.

Vis dėlto „Anglų kalbos žodynas“ man yra tekstas, kuris galėjo neturėti pabaigos – lėtai, nuotrupomis būčiau jį galėjusi rašyti iki begalybės, o gal iki mirties. Struktūra leido man padėti galutinį tašką – juk ir ilgiausia kelionė kada nors baigiasi, o ir pats anglų kalbos žodynas galiausiai užsibaigia sulig Z raide.

– Kaip pati teigiate, „Anglų kalbos žodynas“ – tai kelio romanas. Į kur ir iš kur ta kelionė veda?

– Kai tik pradėjau rašyti paskirus fragmentus, kurie vėliau susidėlios į knygą, norėjau keliauti į kalbos vidų. Nerti į žodžių gelmę. Apčiuopti žodžių esmę, suvokti, kas už jų slypi, kas mus jungia tada, kai kalbame skirtingomis kalbomis, gyvename skirtingų kultūrų šalyse. Norėjau rašyti apie susikalbėjimo neįmanomybę.

Pats knygos rašymas man buvo ir asmeninė kelionė – ne tik per migracijų patirtis ar per raudoną Australijos smėlį, bet ir per praeitį, atmintį, per save tuo keistu pandemijos laiku, kai buvo labai daug vienatvės. Šis kūrinys man padėjo išsigryninti, kaip rašau ir ką noriu rašyti. Kiekviena kelionė mus pakeičia. Ne išimtis man – ir ši knyga.

– Kaip išsirinkote žodžius, kuriais pavadinti knygos skyriai?

– Dauguma žodžių atėjo patys, kai kurie – asmeniškai išgyventi, turintys daugiau prasmių, nei tilpo į tekstą. Rinkdamasi žodžius, ieškojau ir ypatingo skambesio, ir grožio, ir prasmės; ieškojau tų žodžių, kuriuose galima atrasti daug vidinės erdvės, kurie leistų perteikti tai, ką galvoju, kai galvoju apie neišverčiamumą.

Kai kuriuose skyriuose tų žodžių radosi daugiau nei vienas, netapusieji skyrių pavadinimais šmėstelėjo pačiame tekste. Bet leidau prasmukti ir keliems atsitiktiniams žodžiams. Netikėčiausiai atėjo, tiksliau, buvo pasufleruotas, žodis reality – nors tai žodis, kurį ir tada, ir dabar man užvis mažiausiai norisi turėti savo žodyne.

Virsmas: knygos rašymą A.Cicėnaitė vadina kelione. „Kiekviena kelionė mus pakeičia. Ne išimtis man – ir ši knyga“, – sako ji. / Vyčio Šulinsko nuotr.

– Esate parašiusi daugiau knygų jaunimui nei suaugusiesiems. Kiek rašydama galvojate apie auditoriją?

– Skirtingos auditorijos diktuoja skirtingą kalbėjimą. Kai rašau paaugliams, man atrodo svarbu kalbėti ir jų kalba, ir jiems, kūrinyje palikti šviesos, vilties, lengvumo – net tada, kai kalbu sudėtingesnėmis temomis. Kita vertus, knygas paaugliams dažnai skaito ir suaugusieji, tad svarbu, kad teksto sluoksnių būtų ne vienas, kad kūrinys galėtų atliepti skirtingas auditorijas.

Apskritai svarbu žinoti, kam rašai, turėti savo vadinamąjį idealųjį skaitytoją. Tą, kuris tave įkvepia, kuris daro įspūdį, iš kurio norisi išgirsti, kad knyga puiki.

– Kas jūsų idealusis skaitytojas?

– Kiekvienos knygos – vis kitoks. Kaip sako Stivenas Kingas, romanai yra laiškai, skirti labai konkrečiam adresatui.

– Be kitų dalykų, knygoje kalbate ir apie klimato kaitą. Kuo jums asmeniškai svarbi ši tema?

– Nežinau, ar įmanoma, rašant apie dabartį, įdėti klimato kaitą į skliaustelius, paversti nereikšminga išnaša. Nebeturime prabangos apsimesti, kad nežinome. Per 2019–2020 m. Australijos gaisrų sezoną klimato krizė iš teorinės sąvokos virto realybe man už lango, ir jos, kaip tų besismelkiančių į kambarius gaisrų dūmų nebegalėjai ignoruoti.

Štai ir dabar, kai rašau šias eilutes, mano valstijoje tęsiasi potvyniai, darsyk užlietos tos vietos, kurios vos prieš kelias savaites jau buvo atsidūrusios po vandeniu. Besikeičiantis klimatas dar labiau paaštrina ir taip ekstremalius orus. Kaip įžodinti solastalgijos (angl. solastagia – aut. past.) jauseną, sudėti ją į puslapius? Bandžiau bent punktyru pažymėti tą beviltiškumo, neišvengiamumo jauseną, kai esi namie, bet tavo namai negrįžtamai keičiasi.

– Kiek metų gyvenate Australijoje? Kaip atsitiko, kad ten atsidūrėte ir likote? Ar grįšite?

– Išties Australijoje atsidūriau atsitiktinai. Kai dar gyvenome Velingtone, Naujojoje Zelandijoje, vyras gavo darbo pasiūlymą Sidnėjuje. Išvažiavau manydama, kad vykstu keleriems metams, bet šiemet – jau dešimti metai Sidnėjaus ritmu. Per tą laiką grįžimas į Vilnių ir grįžimas į Sidnėjų man tapo skirtingais džiaugsmais.

Vis dėlto, ypač pandemijos metu, kai Australija, uždariusi sienas, atsiskyrė nuo likusio pasaulio, išryškėjo manymo, kad turi dvejus namus, iliuziškumas. „Anglų kalbos žodyno“ rašymas man, be kitų dalykų, buvo ir gyvenimo svetur refleksija, klausimo uždavimas sau pačiai, kodėl čia gyvenu ir kada grįšiu.

– Rašote lietuvių kalba, verčiate knygas į lietuvių kalbą. Kiek tai daryti sunku / lengva gyvenant kitakalbėje aplinkoje?

– Sunku palyginti, nes beveik visos mano knygos, išskyrus pirmąją, parašytos jau gyvenant kitakalbėje aplinkoje. Bet turbūt labiausiai trūksta bendruomenės, jausmo, kad esi jos dalis. To negali atstoti socialiniai tinklai, kurių suteikiamas bendrystės jausmas man dabar vis dažniau atrodo iliuzinis. Tiek rašymas, tiek ir vertimas yra vieniši užsiėmimai, o buvimas toli tai dar labiau išryškina. Kita vertus, šioji jausena ir erdvė yra savaip produktyvi kūrybai, o atstumas gali būti ir sveikas, ir teigiamas dalykas, leidžiantis pamatyti daugiau.

Gyvenimas anglakalbėje aplinkoje padeda nuolatos tobulinti kalbą. Bet kai rašai lietuviškai, o šaknis leidi australiškai, galiausiai yra pavojus nė vienai šaliai nepriklausyti iki galo. Vienai kalbai vis labiau įsigalint mintyse ir gyvenime, kita kalba traukiasi, mažėja jos užimamos teritorijos.

– Kiek gyvenimas užsienyje susijęs su tuo, kad esate rašytoja?

– Esu rašytoja ne todėl, kad gyvenu užsienyje. Veikiau – esu rašytoja, nors šiuo metu ir gyvenu užsienyje. Rašiau nuo vaikystės, labai anksti žinojau, kad noriu būti rašytoja. Pirmi mano tekstai spaudoje, taip pat ir pirmoji knyga pasirodė dar tuomet, kai gyvenau Lietuvoje. Sunku spėlioti, kas būtų, jei būčiau likusi. Rašyčiau, bet kitaip.

– Kokia bus kita jūsų knyga?

– Dar neturiu atsakymo. Turbūt kaip daugeliui, kūrybos erdvę galvoje pasiglemžęs karas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų