Kelias pas skaitytoją

Knyga, kaip pastebi jos vertėjas į lietuvių kalbą, buvęs žurnalistas Kazys Uscila, dienos šviesą išvydo Paryžiuje 1985 m. Ji išėjo kaip garsaus publicisto, leidėjo, visuomenės veikėjo, lenkų kalba Prancūzijos sostinėje ėjusio mėnraščio „Kultura“ steigėjo ir redaktoriaus Jerzy Giedroyco (beje, lietuviškų šaknų asmenybės), leistos knygų serijos „Biblioteka „Kultury“ 408-asis tomas. Dabar ši knyga tapo prieinama ir mūsų skaitytojui – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla neseniai išleido ją išverstą į lietuvių kalbą.

Knygos kelias pas Lietuvos skaitytoją, anot vertėjo, nebuvo rožėmis klotas. Įtikinti potencialų leidėją, kad knyga verta Lietuvos skaitytojo dėmesio, taigi ją reikia versti, pavyko daugiau negu prieš penkerius metus. Tačiau su išlyga – leidyklos vadovai pasakė: leisime knygą tik tokiu atveju, jeigu jos vertimą ir leidimą finansiškai parems Lietuvos kultūros taryba arba kitos mūsų šalies arba Lenkijos institucijos. Kelerius metus nepavyko tai išrūpinti, o kai pasisekė ir knyga buvo išversta, net ir suredaguota, iškilo problemų dėl autorinių teisių: Č.Milošo palikuonių teises ginanti agentūra, žinoma, sutarusi su teisių paveldėtojais, nutarė riboti potencialių leidėjų ratą. T. y. išversti užsakiusiam, finansinę paramą vertimui užsitikrinusiam leidėjui nepardavė autorinių teisių. Tad teko nemažai laužyti galvą, ieškoti išeities, kad atliktas darbas, sunkiai iškovota finansinė parama nenueitų niekais.

Galų gale buvo rasta racionali išeitis: paruoštą leidimui knygą perpirko ją leisti iš Č.Milošo palikuonių teisę įgijusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, kuri, žinoma, įdėjusi nemažai pastangų, patobulinusi parengtą tekstą, išleido šį veikalą.

Misija – poezija

Anot K.Uscilos, versti šį rinkinį, kaip ir visus Č.Milošo kūrinius, misija buvo ne iš lengvųjų. Visa garsiojo literato kūryba, eilėraščiai, poemos, o ypač jo proza, prisodrinta prasmės ir svaraus turinio, pasižymi itin aukštu intelektualiniu lygiu, filosofiniu požiūriu į pasaulio reiškinius, literatūrą, žmones.

Ypač nelengvi vertėjui buvo poeto literatūrologijos srities pamąstymai, tokių literatūros pasaulio autoritetų, kaip Jeanas-Paulis Sartre'as, Dwightas Macdonaldas, Emanuelis Swedenborgas, Stanisławas Vincenzas, Levas Šestovas ir Fiodoras Dostojevskis filosofines pažiūras ir kūrybą nagrinėjantys straipsniai. Pastarieji tekstai parengti paskaitų universitete pagrindu, tad nelabai suklysime pavadinę jas profesoriaus lygio monografijomis.

Kiekvienas mūsų, kuris yra skaitęs Č.Milošo kūrinių arba jį pažino iš kitų šaltinių, išgirdęs jo pavardę pirmiausia pagalvoja, kad kūrėjas yra poetas. Ir neklysta. Lietuvoje, Šeteniuose, netoli Kėdainių gimęs ir augęs, Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje mokęsis ir Vilniaus universitete teisę studijavęs vienas garsiausių lenkų poetų, eseistas, literatūros vertėjas, be abejo, pirmiausia buvo poetas. Būtent jo poezija lėmė, kad buvo pagerbtas Nobelio literatūros premija. Č.Milošas ir pats teigė, kad jo misija – poezija, kad negalįs leisti sau prabangos švaistyti laiką straipsnių, recenzijų ir kitokio, ypač smulkesnio, žanro kūriniams rašyti.

K.Uscila, išvertęs į lietuvių kalbą didelį, trijų solidžių tomų Č.Milošo ir J.Giedroyco laiškų rinkinį (išleistas 2010–2017 m.), tad yra gerai įsigilinęs į poeto santykį su kūryba. Anot vertėjo, pasitaikydavo, kad mėnraščio „Kultura“ redaktoriaus paprašytas parašyti žurnalui esė ar straipsnį, pakomentuoti, įvertinti svarbų politinį įvykį, parašyti knygos recenziją, Č.Milošas kartais prašymą įvykdydavo, bet neretai atkirsdavo: poezija esanti jo misija, jis nesąs nei politikas, nei visuomenės veikėjas, nei juo labiau žurnalistas.

Ypatingas ryšys

Č.Milošo ir J.Giedroyco santykių, bendradarbiavimo, visų pirma literatūros, leidybos srityje, istorija verta atskiros studijos. Tai buvo dvi didžios asmenybės, viena kitai reikalingos, viena nuo kitos priklausomos: Č.Milošas turėjo leidėją, kuris spausdino žurnale jo eilėraščius, poemas, kitus kūrinius, vėliau leido jo knygas, savo ruožtu J.Giedroycui Č.Milošas buvo autorius, apie kokį galėjo svajoti bet kuris leidinys.

Kai 1951 m. Č.Milošas, jau būdamas žinomas poetas, turėjęs Lenkijoje didelį jam ištikimų skaitytojų ratą, bet tarnavęs komunistinės Lenkijos diplomatinėje tarnyboje, ryžosi likti Vakaruose – kaip tada buvo sakoma, pasirinko laisvę – būtent J.Giedroycas juo pasirūpino.

Č. Milošas, jau būdamas žinomas poetas, turėjęs Lenkijoje didelį jam ištikimų skaitytojų ratą, bet tarnavęs komunistinės Lenkijos diplomatinėje tarnyboje, ryžosi likti Vakaruose.

Leidėjas priglaudė poetą Paryžiuje, savo mėnraščio „Kultura“ namuose, pagelbėjo skaitytojų netekusiam kūrėjui (Lenkijoje cenzūra uždraudė ne tik spausdinti Č.Milošo kūrinius, bet ir minėti jo vardą, nebent tik jį koneveikiant, šmeižiant), atsidūrusiam toli nuo šeimos (žmona ir abu sūnūs gyveno JAV, poetas kelerius metus negavo vizos pas juos važiuoti), išgyventi sunkiausius metus. J.Giedroycas ragino Č.Milošą rašyti, spausdino, žinoma, jo poeziją, knygas, bet ir tokius tekstus, kokių reikėjo J.Giedroyco žurnalui.

Pro šimtmečio ūką

Per savo ilgo kūrybinio gyvenimo metus Č.Milošas spausdino savo esė, straipsnius, kitokius panašius kūrinius ne tik mėnraštyje „Kultura“, bet ir kitose šalyse ir leidiniuose, kai kuriuos net parašė užsienio kalbomis, paskui pats arba kiti vertėjai išvertė juos į lenkų kalbą. Taigi ši knyga – būtent tokių publikacijų rinkinys.

Kalbėti apie knygos turinį, jos vertėjo K.Uscilos nuomone, kai ji pasiekiama knygynuose, reikia manyti, ir bibliotekose, nelabai prasmingas užsiėmimas. Geriau paimti ją į rankas, perskaityti, jei ne visą, tai bent kai kurias jos dalis, lengvesnes, suprantamesnes.

Gal verta pradėti nuo knygos pavadinimo: „Pradedant nuo mano gatvių“. Tos Č.Milošo gatvės, kurias jis pripažino kaip „mano“, įsitikiname nuo pat pirmų puslapių, buvo Vilniaus gatvės – pirmas knygos skyrius pavadintas „Vilnius“, o jį pradeda esė „Vilniaus gatvių vardynas“. Kūrinyje, kurį Č.Milošas, tada jau Berklio universiteto profesorius, parašė 1978 m., jis atgaivina savo vaikystės, jaunystės metų Lietuvos sostinę. Skaitytojas kartu su juo gali pavaikščioti tarpukario, t. y. apie 100 metų senumo, Katedros aikšte, Pakalnės, Liejyklos, Arsenalo, Antakalnio ir kitomis gatvėmis, kuriomis vaikščiojo būsimasis poetas, jo akimis pamatyti žmones, su kuriais jis mokėsi, studijavo, keliavo studentiškame Valkatų klube, skaitė eiles, diskutavo su bičiuliais apie jas, steigė laikraštį „Żagary“ („Žagarai“). Perskaityti šį skyrių, K.Uscilos žodžiais, yra beveik tas pats, kas per 100 metų ūką pamatyti XX a. pradžios Vilnių ir vilniečius.

Dviejų tautų santykių tema

Itin vertas dėmesio tame pačiame skyriuje išspausdintas Č.Milošo laiškas Tomui Venclovai: „Du poetai – pirmas lietuvių, antras – lenkų, augo tame pačiame mieste. Tokia dingstis gal pakankama juodviem pakalbėti apie savo miestą ir net viešai. Tiesą sakant, miestas, kurį aš pažinojau, priklausė Lenkijai, vadinosi Wilno. Jo mokyklos ir universitetai vartojo lenkų kalbą, o tavo, Tomai, miestas buvo Lietuvos TSR sostinė, vadinosi Vilniumi, mokyklą ir universitetą baigei kitoje epochoje, po Antrojo pasaulinio karo. Visgi tas pats miestas, jo architektūra, jo kraštovaizdis, jo dangus suformavo mus abu.“

Skaitytojas kartu su juo gali pavaikščioti tarpukario, t. y. apie 100 metų senumo, Katedros aikšte, Pakalnės, Liejyklos, Arsenalo, Antakalnio ir kitomis gatvėmis.

Lenkų poeto laiškas, kaip jis pats išsireiškė, taip pat buvo dingstis pakalbėti apie lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius. Č.Milošas reiškė viltį, kad jie klostysis geresni, negu buvo praeityje, kad dvi kaimyninės šalys ras bendrą kalbą ir tarpusavio supratimą. „Ir tu, ir aš norime, kad lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiai susiklostytų kitaip negu praeityje. Dvi tautos praeityje turi baisios patirties, jos buvo užkariautos, pažemintos, sutryptos. Bet naujosios kartos kalbėsis tarpusavyje kitaip, negu tai vyko prieškario metais. Tačiau privalome atsižvelgti į inercijos jėgą ir tai, kad ideologinėje tuštumoje, kuri susidarė, nacionalizmas Lenkijoje ir Lietuvoje dar ne kartą grįš į pramintas vėžes...“ – vylėsi ir pranašavo poetas.

Iš Lietuvos vidurio kilusį, bet lenkų šeimoje augusį, lenkų kalba mokslus krimtusį ir lenkų literatūrą, Lenkiją visame pasaulyje garsinusį poetą jaudino kartais sudėtingi buvę, iš dalies tokie ir išlikę lietuvių ir lenkų santykiai Lietuvoje, ypač Vilniuje.

Tai skaudžiai paveikė ir Č.Milošą. „Lietuvių emigrantų spaudoje aš buvau puolamas už tai, kad nors Oskaro Milašiaus giminaitis, esu lenkas, ne lietuvis. O iš lenkų pusės ne sykį susidurdavau su įtarimais, neva kažkas su tuo mano lenkiškumu ne taip. Ir tenka pripažinti, kad tiesos šešėlio čia būta...“

Darbų analizė ir portretai

Sudėtingesnis, skaitytojui sunkiau įkandamas gali būti antras knygos skyrius „Senieji avangardai“ – straipsniai apie tarpukario dešimtmečių ir pirmų pokario metų literatūrą, jos sroves ir tendencijas. Čia Č.Milošas nagrinėja filosofo Stanislovo Ignaco Witkiewicziaus pažiūras į estetiką, meną, filosofiją, poeziją.

Pažymėtina šio skyriaus medžiaga yra ir pokalbis apie poeziją su lietuvių kilmės lenkų rašytoju Vitoldu Gombrovičiumi. Skyriuje taip pat kalbama apie poetą Juzefą Čechovičių, literatą S.Vincenzą, prancūzų literatą J.-P.Sartr'eą, rusų literatūros autoritetus L.Šestovą, F.Dostojevskį.

Trečias knygos skyrius pavadintas „Portretai“. Jame autorius pateikia, galima taip išsireikšti, poeto plunksna sukurtus paveikslus žmonių, su kuriais bendravo, draugavo, bendradarbiavo: poetų Teodoro Bujnickio, Juzefo Čechovičiaus, publicisto S.Vincenzo, rusų filosofo ir eseisto L.Šestovo ir kitų.

Su ypatinga šiluma Č.Milošas nutapė savo jaunystės metų bičiulio, tragiško likimo poeto T.Bujnickio, kurį, galima sakyti, sutraiškė XX a. pradžios istorinių įvykių girnos, portretą. „Jo pavardė nepaliks pėdsako lenkų literatūros istorijoje; tai aš turiu galią ištraukti jį iš užmaršties, šito nesitikėjau tada, kai artinausi prie jo su meile ir pagarba. Vieni ar kiti dėl trumpalaikių politinių tikslų gal dar gali apie jį rašyti, pristatydami jį kaip kankinį ar išdaviką. Bet jų uždėta kaukė turės mažai bendra su jo veidu“, – pradėjo kalbą apie skaudžiausią, absurdiškiausią atvejį, kai būtent saviškiai fiziškai sunaikino, t. y. nužudė jauną, talentingą poetą.

Beje, šis labai nuoširdus, jausmingas pasakojimas apie jaunystės bičiulį taip pat tapo Č.Milošui dingstimi atspindėti, kuo gyveno tarpukario vilniečiai, ypač jaunimas, papasakoti apie Vilniaus gimnazijas, moksleivių organizacijas, Vilniaus universitetą, jame veikusias studentų korporacijas, klubus, ypač Intelektualų klubą, vadinamąjį studentų Valkatų klubą.

Vertėjo K.Uscilos nuomone, ypač dėmesio verta šiame rašinyje atspindėta Originalios kūrybos sekcijos veikla, jaunųjų kūrėjų, taip pat ir paties Č.Milošo, literatūriniai debiutai, laikraštėlio „Żagary“ steigimas, prie šio leidinio susibūrusių jaunų literatų veiklos virsmas žagarininkų literatūrine srove.

Perspektyva: K. Uscila viliasi, kad garsiojo rašytojo literatūrinis palikimas bus aktyviau verčiamas į lietuvių kalbą. / V. Braziūno nuotr.

Reikšmingi tekstai

Ketvirtą knygos skyrių, pavadintą „Atsisveikinimai“, sudaro paties Č.Milošo iniciatyva arba J.Giedroycui primygtinai prašant ir jo mėnraštyje „Kultura“ išspausdinti nekrologai, kuriuose autorius šiltai prisimena išėjusius jam brangius žmones – rašytoją Witoldą Gombrowiczių, kunigą Józefą Sadziką, daugiametį mėnraščio „Kulturą“ bendradarbį Zygmuntą Hertzą, buvusį Vilniaus, vėliau JAV universitetų profesorių Viktorą Sukiennickį ir kt.

Knygą baigia Č.Milošo kalbos, pavyzdžiui, pasakyta Švedijos karališkojoje akademijoje 1980 m., kai jam buvo įteikta Nobelio literatūros premija, taip pat skaityta Liublino katalikiškajame universitete 1981 m., kai poetui buvo suteiktos šios aukštosios mokyklos garbės daktaro regalijos, kelios kitos.

Pasak K.Uscilos, maždaug per 70 literatūrinės veiklos metų Č.Milošas sukūrė išties daug poezijos ir prozos kūrinių. „Drįstu manyti, kad nemaža jų dalis dar neišversta į lietuvių kalbą, taigi poeto gimtosios šalies skaitytojams lieka neprieinama. „Pradedant nuo mano gatvių“ bent viena pozicija padidina lietuviams pasiekiamų Č.Milošo knygų sąrašėlį“, – sako pašnekovas.

Prasminga: Č. Milošo esė rinkinį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Antakalnis

Ištrauka iš Czesław Miłosz "Pradedant nuo mano gatvių" (vertė Kazys Uscila, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022 m.)

Pirmiausia buvo einama pro prieplauką. Geležiniai turėklai išilgai šaligatvio praeivių prisilietimų išpoliruoti iki blizgesio, į juos tik atsiremi ar ant jų atsisėdi ir žiūri. Tik kai dabar sakau, kas tada ten buvo matoma, privalau įspėti, kad esu ten tuo pat metu ir nedidelis berniukas, ir paauglys, ir jau suaugęs jaunas žmogus, taigi daug žiūrėjimo metų susitraukia į vieną akimirką. O ten visų pirma buvo pamatomas laivas – besiruošiantis išplaukti: tilteliu ant denio kylantys žmonės prisidengia ausis, kai laivas sušvilpia kartą ir kitą, Juziukas šūkaudamas ant Antuko ar Antukas ant Juziuko atkabina lynus; arba laivas artėja, dar toli, kai pirmiausia matyti tik jo ratų mirgėjimas. Laivai vadinosi „Kurier“ ir galbūt „Express“ (nors nesu tikras), paskui atsirado trečias, „Śmigły“, ištaigingas, su tikru deniu. Daug priklausydavo nuo to, į kurį pavykdavo patekti per mokyklines išvykas į Verkius. Plaukdavo aukštyn upe, iki Verkių ir net toliau, iki Nemenčinės, bet niekada žemyn upe. O dar valčių, dažytų įvairiaspalvėmis juostomis išilgai, nuo truputį pakelto pirmagalio iki galo, prieplauka. Valtininkas susodindavo penkis, šešis žmones ir perkeldavo į kitą pusę, į Piromonto priemiestį, tiesiog ilgu, irgi dažytu irklu remdamasis į upės dugną, nebent vanduo pavasarį ar vėlų rudenį būdavo patvinęs. Taip pat buvo matyti pasroviui plaukiantys sieliai, ilgos vilkstinės plukdomų rąstų, daugiausia pušų, su palapine ir laužu ant paskutinio gelnio, čia buvo ir didžiulis, ilgas ir sunkus vairo irklas. Šiek tiek žemiau, už Žaliojo tilto, priešais Šventojo Jokūbo bažnyčią, buvo lentpjūvės, ten sieliai sustodavo, kartais jie net visą Nerį užklodavo.

Buvau matęs ir didesnių laivų, bet ne Neryje, o Nemune, kai lankiausi Kaune. Jie buvo jau beveik kaip iliustracijos iš kelionių knygų, su dėžėmis ir statinėmis užkrautais deniais, kartais ten stovėdavo karvės ir arkliai. Plaukiodavo toli, net iki Jurbarko. Tas, kuriuo plaukiau, tiesa, nebuvo didelis, nes Nemunu įveikdavo tik dalį savo kelio, iki Nevėžio žiočių, paskui ta upe iki Babtų miestelio. Nevėžis yra gana gilus, bet labai siauras ir vingiuotas, laivybai tinkamas būtent tik ten, ne aukščiau. Tenykščius laivus kažkodėl laikiau valdiškais, kaip paštą, ir mane stebino tai, kad jų darbininkai tarpusavyje kalbasi lygiai tokia pat lenkų kalba kaip ir „Śmigły“ ar „Kurier“ įgulų nariai.

Į Antakalnį visada buvo einama pro prieplauką, todėl čia apie ją kalbu. Toliau buvo tiltas ar veikiau tiltelis per Vilnią toje vietoje, kur ji įteka į Nerį. O pats Antakalnis tai pirmiausia ilgos, tik iš dalies užstatytos gatvės nuobodulys, kojų raumenų atmintis apie erdvę „tarp“: tarp Neries kairėje pusėje ir kalvų dešinėje. Tik Pilies kalno šlaitas kampe tarp Neries ir Vilnios buvo vešliai žalias lapuočių miško žaluma. Trijų Kryžių kalnas ir kiti – tai smėlėti skardžiai, kur ne kur apaugę pušimis. Ne kartą ten kopdavome, nes ten tuščia ir atsiveria vaizdas, bet apskritai tai buvo pernelyg vėjų perpučiama „pagairė“, tad šiek tiek įdomesnis buvo toliau esantis kalvotas Antakalnis, į šalį nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Barokines tos bažnyčios figūras gerai pažinojau iš nuotraukų, ir net iš Vidurio Lietuvos pašto ženklų, bet apsilankęs bažnyčios viduje jusdavai nusivylimą: aibė gipso baltume pasimetančių detalių, jos tokios smulkios, kad kaip reikiant išryškintų nebent žiūronai. Už bažnyčios prasidėdavo vingiuoti miško keliai su vėžėmis smėlyje, vadinami gatvėmis: Saulės, Pavasario, Miško ir t. t., šiek tiek tankmėje pasislėpusių medinių namų, panašesnių į vasarnamius nei į vilas. Viename jų gyveno mano mokyklos draugas ir mano šėlsmų gamtoje sąjungininkas, Leopoldas Pacas-Pomarnackis*, flegmatiškas vyresnis ponas su pilveliu, keturiolikos metų amžiaus, mane žavėjo jo retų ornitologinių knygų ir paukščių iškamšų kolekcija. Vienturtis, gana senų, kaip man atrodo, tėvų sūnus, turėjo savo šautuvų. Išvyka kartu su juo į kaimą pas Nowickį, kitą draugą, kurio veidą prisimenu, bet neprisimenu vardo, išlieka man kažkokia išimtinai paslaptinga, kankinančia tamsa, iš kurios vos išnyra koks fragmentas ir tuojau pat išnyksta. Tai buvo per Visų Šventųjų šventę kažkur pietiniame Rūdninkų girios pakraštyje, išlipome, atrodo, Stasylų stotelėje, už Jašiūnų. Sušalęs gruodas, raudonai melsvi saulėlydžiai ir saulėtekiai, šerkšnas, kaimas, auštant kepami blynai, kalbos baltarusių kalba, medžioklė ir mes vieni name, kuris, manau, buvo kažkokio dvaro likučiai. Mes keturiese, mat dar yra mergina, kažkurios Vilniaus gimnazijos ar amatų mokyklos mokinė, jos juodos akys, blyškumas, gerklinis juokas (nors visai nematau jos veido) ir kartais, man su Pacu tai buvo visiškai nė motais, tarp jos ir Nowickio vykdavo kažkokios niūrios erotinės avantiūros, išskiriančios iš jų bendrijos mane, jauniklį. Tais pačiais mokslo metais, pavasariop, ją rado negyvą Vingio parke, vokiečių karių kapinėse, nežinia, ar tai buvo savižudybė, nuodai ar revolveris, bet su Nowickiu tai nebuvo siejama.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios pašonėje takeliai vedė į slidinėjimo vietas. Visa neužstatyta aukštuma, miesto planuose vadinta Antakalnio šilu ir Altarija, plytėjo net iki Užupio ir Belmonto pakraščių, nuokalnės daugiausia buvo neilgos ir stačios lyg nuo krosnies. Aš slidinėjau kaip karvė, bet trumpą laiką, pradėjęs studijuoti universitete ir dalyvauti Valkatų klubo* veikloje, atkakliai. Bičiulystės su Robespierre’u* laikotarpis, tada jis eidavo slidinėti su raudonais flaneliniais marškiniais, taigi Antakalnio kalvų sniegas ir tie marškiniai man yra sulipę į vieną vaizdą. O pats Antakalnio pakraštys, ten, kur baigėsi miestas ir prasidėjo Nemenčinės plentas, man yra atmintinas, nes ten dar vaikystėje mačiau 1920 metų atsitraukimo paniką.

Aukščiau Verkių Neris, beveik visai nelankoma iškylautojų, tebebuvo beveik nepaliesta vadinamosios civilizacijos. Išsaugojau ją atmintyje iš plaukimo nuo Želmenos upės žiočių.

Tačiau Antakalnis mano atmintyje – ne tiek gatvės, kuriomis vaikštoma, bet pakrantė, pro kurią važiuojama: tuojau už Vilnelės tiltelio buvo irklavimo klubai, be kitų, AZS [Akademicki Związek Sportowy – Akademinė sporto sąjunga – vert. past.), nuo jo tiltelio pajudėdavome baidarėmis arba kanojomis. Neris yra srauni upė ir uoliai irkluojant judėti palei Antakalnio krantą įmanoma tik gana lėtai. Priešais AZS, kitoje Neries pusėje, stovėjo [Zbigniewo] Pronaszkos [Adomas] Mickiewiczius, ta didžiulė kubistinė statinė, ten išginta miesto tėvų, kurie galgi buvo teisūs nenorėdami pastatyti jos miesto viduryje, tarp senovės akmenų. Nuo ten visai netoli ir pirmas paplūdimio smėlis: Tuskulėnai. Labiau mėgstami buvo esantys toliau, todėl šiame paplūdimyje buvau tik kartą, dar baigdamas mokyklą, pabėgęs iš pamokų. Būna, kad kokia nors viena gyvenimo valanda, nors be aiškių priežasčių, išlieka atmintyje su visomis ryškiomis smulkmenomis, tad matyte matau šalia manęs gulinčius nuogalius. Vienas iš jų yra būsimasis inžinierius elektrikas ir Royal Air Force karininkas Stasius*. Po sunkiai suskaičiuojamos daugybės metų, 1967-aisiais, vasarojome su juo Kalifornijos Sieros apylinkėse, prie didelio Erelio ežero [Eagle Lake], ir kai vos nubudę eidavome iš palapinės tiesiai į vandenį arba plaukiodavome baidare išilgai laukinių miškingų krantų, neatrodėme taip, kaip Tuskulėnuose, nors įžvelgti, kaip pasikeitė mūsų kūnai, nelabai galėjau, na, nebent jo ližės formos rusiškai carinė barzda pradėjo žilti.

Vietovių prie Neries pavadinimuose galima aptikti vietinių ir svetimšalių žodžių samplaikų. Tuskulėnai, kaip spėju, taip pavadinti apsišvietusių lotynų literatūros skaitytojų, įžvelgusių toje nuošalioje vietoje panašumų į Tusculum, pasiturinčiųjų romėnų vasarvietę. Valakampiai jau mažiau įmantrūs. Trinapolis, iš esmės tik balta bažnyčia virš skardžio – tai ženklas irkluotojams, kad galima atsikvėpti, nes jau įveikta smarkiausia srovė, liepia galvoti apie Trinitas, tad yra panašios kilmės kaip netoli nuo čia plytinti Kalvarija. Nuostabūs miškingi Verkiai primena vokiečių Werk, bet, anot legendos, pavadinimas kilęs nuo verkiančių erelio jauniklių – nuo lietuviško žodžio verkti.

Neris išilgai Antakalnio ir net iki Verkių buvo mūsų miesto freeway, kaip tai išmokau sakyti daug vėliau, pakeisdamas grynai lenkišką žodį a u t o s t r a d a. Nors mieliau sakyčiau: vieškelis. Tad šiuo vieškeliu sekmadienį pajudėdavo iškylauti Vilniaus liaudis, tie čiabuviai, gyvenantys čia karta po kartos, nei bajoriški, nei darbininkiški, tik miesčioniški, taigi visų pirma užsiimantys amatais. Laivu arba valtimi su šeima: marškiniai, petnešos, pasikeitimai prie irklų, spalvotos moterų suknelės ir stiklainis agurkų užkandai. Kita pramoga žmonėms buvo pirtys. Savaitės pabaigoje ten buvo girdima įvairiausių „tuteišos“ kalbos ypatybių, jos būtų buvusios tikras lobis lingvistams, tik kažin, ar lingvistai kada nors lankosi viešose pirtyse.

Aukščiau Verkių Neris, beveik visai nelankoma iškylautojų, tebebuvo beveik nepaliesta vadinamosios civilizacijos. Išsaugojau ją atmintyje iš plaukimo nuo Žeimenos upės žiočių. Visiška tyla, tik vandens pliuškenimas į bortą, saulėje ryškus urvinių kregždžių išakytas smėlėtų skardžių baltumas, pakibusios pušų šaknys. Kartais ilgas sielis su laužo dūmeliu. Esama ypatingo didingumo lėtame sielio posūkyje upės vingyje. Vairo irklas priekyje, vairo irklas gale, dažnai stumiamas dviejų žmonių, vyro ir moters, ilga virtinė sielių, palengva persikeliančių ant kitos srovės. Retkarčiais kažkokia žvejo valtelė, tolstanti pakrantėje, kartais baidarėje nuogas vaikinas, tikriausiai kažkur ten leidžiantis savo vasaros atostogas ir nežinantis apie velniškas Istorijos jau spendžiamas jam žabangas.

Vasarą Neris priešais Antakalnį nusekdavo, kartais galima buvo keliauti porą kilometrų pačiu jos viduriu, truputį paplaukiant, dažniausiai siekiant dugną. Nerį sieju su Antakalniu todėl, kad lentpjūvės už Žaliojo tilto jau reiškė jos kaip vieškelio galą. Toliau upė sruvo uždarytos lietuviškos sienos link, be to, gal nebuvo tinkama laivybai, turint omenyje, kad bent vienoje vietoje buvo sunkiai įveikiamų verpetų ir slenksčių. Miesto, ypač Žvėryno ligoninių, nuotekos atgrasydavo maudytis ir prie Žvėryno, ir kitoje pusėje, Vingio parke. Iškylos žemyn buvo susijusios su sunkiu grįžimu prieš srovę ir todėl buvo retos. Į Bratniako stovyklą, Legaciškes, prie pat Lietuvos sienos, buvo važinėjama traukiniu.