Neverta rinktis knygų pagal ordinus ir medalius, sukabintus ant ketvirto viršelio, nes ten dažniausiai būna melai ir apgavystės, LRT RADIJUI sako prozininkė Danutė Kalinauskaitė. „Labai lengva susiorganizuoti gerą kokio nors grando atsiliepimą arba išsiversti kelias eilutes iš „Washington Post“, jei tai užsienio autorius. Dažniausiai pati testuoju knygas knygyne, mėgstu ten praleisti daug laiko“, – kalba rašytoja.

– Ar rašytojui, kuris daug dirba prie savo teksto ir redaguoja kitų tekstus, lieka laiko ir noro skaityti laisvalaikiu?

– Aš nežinau, kas yra laisvalaikio skaitymai. Kažkada paplūdimyje skaičiau Johno Irvingo romaną „Pasaulis pagal Garpą“ ir nusvilau šonus, nes knyga labai įtraukė. Tai tikriausiai buvo laisvalaikio skaitiniai. Bet kai skaitai Valdo Papievio „Odilę“ arba Romualdo Rastausko „Trečią tomą“, kas tai – laisvalaikis ar darbas?

Kadangi dirbu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, man tenka perkrimsti labai daug knygų apie šiuolaikinę literatūrą. Tos knygos yra darbas, bet, kai jas perskaitau, pagalvoju, kad ir šiaip jas skaityčiau.

Taip pat redagavau Dalios Satkauskytės parengtą kolektyvinę monografiją apie sovietmetį „Tarp estetikos ir politikos. Lietuvių literatūra sovietmečiu“. Vėliau redagavau plytos didumo Tomo Venclovos knygą „Pertrūkis tikrovėje“, kurioje sudėti jo viso gyvenimo tekstai apie kultūrą ir literatūrą. Daug kas buvo skaityta, bet, kai tie tekstai atsiduria vienas kito kontekste, dar įdomiau.

– Kas Jums yra gera grožinė knyga?

– Niekada nesirenku knygų pagal ordinus ir medalius, sukabintus ant ketvirto knygos viršelio, ir taip daryti nepatariu. Ten dažniausiai būna melai ir apgavystės. Labai lengva susiorganizuoti gerą kokio nors grando atsiliepimą arba išsiversti kelias eilutes iš „Washington Post“, jei tai užsienio autorius. Dažniausiai pati testuoju knygas knygyne, mėgstu ten praleisti daug laiko.

– Kaip jas testuojate?

– Tiesiog vartau, skaitau vieną puslapį pradžioje, kitą – viduryje, paskui – prieš pabaigą ir paskutinį. Vėliau jau galiu pasakyti, ar knygą verta skaityti. Jei tekstas mane įtraukia ir nustebina, knyga susidomėsiu ir perskaitysiu.

Taip pat labai gerai informacija sklinda iš lūpų į lūpas. Netiesa, kad geros knygos kartais prašampa, manau, kad jos nėra pražiūrimos. Nėra šansų labai gerai knygai kur nors po žemėmis lindėti, likti nepastebėtai. Apie ją tuoj pat pasklinda gandas, žmonės, kurie domisi knygomis ir jų ieško, tą informaciją paskleidžia. Taip pat yra recenzijų, kuriomis galima kliautis.

– O būna, kad tokiais gandais nusiviliate? Juk visų skoniai skirtingi.

– Žiūrint, kas tą gandą skleidžia. Jei žmogus, kurios skoniu pasitikiu, man yra rodiklis, būtinai pastatysiu ausis.

– Paminėkite keletą Jums svarbių knygų arba autorių?

– Oi, labai daug reikėtų vardinti. Atsiminiau Gaito Gazdanovą, kuris į mano rankas pakliuvo visai netikėtai. Kažkada jį man davė Giedra Radvilavičiūtė, o ji tą knygą gavo iš Laimanto Jonušio. Taip ir keliauja geros knygos iš rankų į rankas. Visi žinome rusų emigracijos stulpą Vladimirą Nabokovą, bet daug kas nežino G. Gazdanovo. Į rankas man pirmiausia pakliuvo „Vakaras pas Kler“, vėliau jau pati susiradau „Nakties kelius“. Šis autorius Paryžiuje dirbo taksistu ir man jis buvo tikras atradimas.

Taip pat galėčiau paminėti Williamą Faulknerį, kurį nutariau vėl revizuoti nuo galvos iki kojų. Vėl perskaičiau „Sartorius“, kuriuos sovietiniais laikais gavau per blatą. Labai nustebau, kad toje knygoje yra žodis „negrai“. „Negrai“ labai keistai skamba, nes esame pripratę prie politkorektiškų „juodaodžių“. Vėliau perskaičiau „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“ – tai labai klampi knyga, pilna išsišakojimų. Kadangi aš pati į tarpuragį gaunu dėl to, kad esu šakota ir klampi, jis man artimas. O „Kai aš gulėjau mirties patale“ mane vėl iš balno išmetė. Tai nuostabi, originali knyga, kurios neįmanoma pamėgdžioti.

Pernai Knygų mugėje už vieną eurą nusipirkau Marguerite Yourcenar rytietiškų novelių knygą – koks lobis už tokį mažą pinigėlį. Prie jos ir „Adriano memuarų“ nuolat grįžtu. Verta paminėti ir nuostabią jos knygą „Kaip tekantis vanduo“.

– Kokius lietuvių autorius skaitote?

– Stengiuosi visada laikyti ranką ant pulso. Kadangi pati esu tame literatūros procese, stebiu, kaip mąsto kolegos, ką naujo jie atranda. Man labai įdomu, ką daro V. Papievis, R. Rastauskas, Sigitas Parulskis. Noriu paminėti dvi S. Parulskio išverstas knygas – Michailo Pavlovičiaus Šiškino „Laiškų knygą“ (ją įtraukčiau į visas mokyklų programas) ir Marinos Stepnovos „Lazario moteris“. Prie ko S. Parulskis prisiliečia, tas įgyja aukso vertę, tai labai plastiški, puikūs vertimai.

Dar įdomu, ką daro G. Radvilavičiūtė, Kęstutis Navakas, kurio knygą „Begarsis skambutis“ labai mėgstu. Galiu atsiversti bet kurią knygos „Sudegusių vabzdžių dulkės“ skyriaus vietą. Ji mane pačią užkuria rašyti, kai baterijos nusėda.

– Jūs esate ne poezijos, bet prozos skaitytoja?

– Nebūtinai, esu ir poezijos skaitytoja, tačiau niekada gyvenime nebandžiau rašyti poezijos. Visada maniau, kad tai yra mano brolio sfera, jo darželis, ir aš ten niekada kojos nekelsiu. Proza man yra arčiau skūros, nes aš pati kažką čia meistrauju.

– Kažkada pasakojote, kad Jums įdomi ir naujosios kartos literatūra. Į ką iš jų galima atkreipti dėmesį?

– Įdomus yra visuminis vaizdas. Mane domina, kaip naujai atgimė vienintelis gyvas klasikas Saulius Šaltenis, visada įdomi Bitė Vilimaitė. Atrodo, kad kondensuota jos novelės forma yra nepranokta iki šiol.

Bet įdomu, ką daro ir jauni žmonės. Man labai patiko Giedrės Kazlauskaitės „Meninos“ – ne aš viena ją pastebėjau. Mėgstu Gyčio Norvilo, Mariaus Buroko, Artūro Valionio kūrybą. Galėčiau vardinti ir vardinti. Nespėjau perskaityti Mykolo Saukos knygos „Grubiai“, bet tikrai perskaitysiu, nes man irgi įdomu, ką jis daro. Vertėjų seminare Nidoje susipažinau su įdomiai į istoriją žvelgiančiu rašytoju Tomu Vaiseta.

– O dirbant su tekstu Jums netrukdo kitos knygos? Kartais autoriai sako, kad, kai sėda dirbti prie vienos knygos, kitų neskaito, nes tai juos blaškytų.

– Per vieną knygų aptarimą institute kažkas pacitavo vargšę provincijos grafomanę, kuri sakė, jog neskaito kitų knygų, nes bijo, kad neprikibtų svetima įtaka. Tąkart visi skaniai juokėsi. Bet neseniai klausiausi interviu, kuriame M. Stepnova sakė, kad rašydama ji bijo ką nors skaityti, nes geros knygos stilistika ima ir prikimba.

Kitų autorių stilistinę manierą pasigaudavo Petras Cvirka. Man tai negresia, mano rašymas ištįsta laike. Priešingai, gerą knygą išsitraukiu iš lentynos tada, kai nusėda baterijos ir prisireikia kažko, kas mane užkurtų. Kartais užtenka vienos detalės. Pavyzdžiui, K. Navakas knygoje „Begarsis skambutis“ aprašo, kaip vaiko pirštukai atrodo basutėse: jis sako, kad jie panašūs į išspaustą dantų pastą. Pagalvoju, kokia tiksli detalė, ir man daugiau nieko nereikia – galiu sėsti ir rašyti.

– Ar Jums įdomu skaityti vietovių aprašymus? Galbūt vėliau net nuvykti į tą vietą?

– Dažniausiai būna taip, kad pirmiausia aš toje vietoje pabūnu, o tik paskui ateina kokia nors knyga. Būna, žinoma, ir atvirkščiai. Perskaičiusi Orhano Pamuko „Stambulą“ supratau, kad jį aplankysiu, nes apsvaigau nuo šio miesto.

Į mano akiratį pakliuvo garsus istorinis G. Tomasi di Lampedusa romanas „Leopardas“ apie Siciliją, Sicilijos kunigaikštį. Paskui lankiausi Sicilijoje, Katanijos mieste, kuris visas aprūkęs nuo ugnikalnio dūmų. Ten prisimindavau ir Susan Sontag „Ugnikalnio mylėtoją“, kurią pati redagavau. Kai dirbau Londone, po darbo vaikščiodavau Virginios Woolf „Ponios Delovėj“ keliais.

Pagaliau, Jurgio Kunčino „Tūla“, kurioje vaizduojamas Vilnius, kuris nyksta kiekvieną dieną arba kurio jau iš viso nebėra.