– Kodėl ką tik skambėjusi daina „Tarp juodų ir baltų debesų“ nepriklauso dainuojamosios poezijos žanrui? Daugelis manytų, kad taip pasakyti – nieko blogo.

– Nieko blogo. Aš ir nenoriu sumenkinti paties termino ar šio žanro – dainuojamoji poezija skamba gana išdidžiai. Bet aš nedainuoju poezijos, puikiai atskiriu, kas yra eilėraštis, o kas – dainos tekstas. Man tai du skirtingi dalykai, skirtingi pasauliai, o užgimstant kūriniui man aišku, kad tai bus daina. Tuomet keliami kitokie reikalavimai, daina atsiranda kitaip nei eilėraštis. Aš eilėraščių nedainuoju.

– Dauguma dainuojamosios poezijos atlikėjų taip ir daro – paima ir sudainuoja eilėraštį.

– Mudu puikiai žinome, kad užsienyje yra toks aiškus apibrėžimas – singer-songwriter (dainų atlikėjas-dainų autorius). To atstovai – Bobas Dylanas, Leonardas Cohenas ir daugybė kitų žmonių. Tai nebūtinai vienas asmuo, galima groti su grupe. Singer-songwriter yra bendras apibūdinimas, kai žmogus pats rašo dainas ir jas atlieka. Manau, kad to ir gana, nebūtina toliau aiškintis. Žodis „bardas“ man asocijuojasi su dainuojančiais Lietuvos aktoriais – žmonėmis, kurie ima tam tikrus eilėraščius, dainuoja dainas iš spektaklių. Toks stereotipinis dainuojančio aktoriaus įvaizdis.

Šiuo metu festivaliuose prie bardų prijungiami jauni atlikėjai ar grupės, tokios kaip „Baltasis kiras“, Ieva Narkutė, Alina Orlova ir pan. Jie įtraukiami į bardų festivalius lyg niekur nieko, lyg būtų bardai, bet jie ne tokie. Tai žmonės, kurių kūrybinės pažiūros visiškai laisvos, jie augę su vakarietiškos muzikos tradicija, klausę ir domėjęsi, mokęsi būtent iš atlikėjų, kurie yra singer-songwriter. Algirdas Fediajevas yra puikus pavyzdys – jis ir dainų autorius, ir atlikėjas, bet man neapsiverstų liežuvis pavadinti jį bardu.

– Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, Marijonas Mikutavičius niekad nebus pavadintas bardu, nors jis ir dainų autorius, ir atlikėjas.

– Be abejonės, nors jis ir grojo šių metų „Akacijų alėjoje“, kuri vadinama didžiausiu bardų festivaliu. Pagal lankytojų skaičių taip ir yra. Juokauju, kad jei padedami būgnai, elektrinės gitaros, visa grupė pasitraukia į šalį, o atlikėjas nori padainuoti akustiškai, tokiu atveju net Kurtas Cobainas Lietuvoje būtų pavadintas bardu. Tai nėra labai blogai, tiesiog man, kaip muzikos apžvalgininkui, norisi aiškumo, įnešti ir pasiūlytų šią sampratą – dainų autorius ir atlikėjas.

Su grupe grojame muziką, kurioje yra ir elektrinių gitarų, ir mušamųjų, ir regio, bliuzo ar džiazo elementų – tai įvairių žanrų „makalynė“, skirtinga nuo aktorinės dainos, pažįstamos visiems klausytojams. Labai gerbiu tokius iškilius žmones, kaip Gediminas Storpirštis, Kostas Smoriginas, Aidas Giniotis, Vidas Bareikis, Olegas Ditkovskis, bet noriu įnešti aiškumo, kad ne kiekviena autorinė daina yra bardiška daina. Lietuvoje sudaromas toks įspūdis, kad jei sėdi prie pianino ar dainuoji grodamas gitara – nesvarbu, poeziją ar ne – visi sako, kad turbūt esi bardas. Aš esu iš kitos tradicijos – Dylano, Coheno, Nicko Drake`o ir visų tų atlikėjų, kuriuos sunku pavadinti bardais.

Daug kas sako, kad bardai – tie, kurie dainuoja poeziją. Algirdas Kaušpėdas dainavo Gintarą Patacką, o grupė „Kardiofonas“ – Antaną Jonyną. Tai lyg ir turėtų būti dainuojamoji poezija, bet šie atlikėjai taip nevadinami. Tačiau festivaliuose grojantis, pavyzdžiui, „Garbanotas bosistas“ yra pristatomas kaip dainuojamosios poezijos grupė. Tai keista, čia yra atmestino požiūrio, kurį reikėtų pataisyti ir pagalvoti – gal ne viskas yra taip, gal ne kiekvienas žmogus su gitara yra bardas.

– Kokia muzika patinka tau pačiam? Klausytojams atrinkai Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino kūrinį „Con Anima“ ir kalbant apie džiazo įrašus nuostabu tai, kad niekad negalima pasakyti, kelinti čia metai.

– Ne tik kalbant apie džiazą, bet kurio gero įrašo metus nustatyti sunku. Kartais klausaisi 1975 m. ar 1984 m. kūrinio ir supranti, kad jis skamba lygiai taip pat gerai. Net pasikeitus technikai, apsisukus mados ratui kūrinys skamba ir yra tarsi nesenstantis. Pavyzdžiui, kad ir kiek klausytum „Pink Floyd“, jie vis tiek skamba gerai, nesensta, o tai yra gero kūrinio kriterijus.

– Kita tavo pasirinkta grupė „Fusedmarc“, jų kūrinys „Tier & Tie“ (RUXPIN REMIX). Tai jau XXI a. muzika. Kodėl ši grupė tau patinka?

– Ji yra tarsi kokybiškos elektroninės muzikos simbolis Lietuvoje. Šios muzikos atlikėjų yra labai daug, bet jei imu galvoti, kas man asocijuojasi su kokybiška elektronine muzika Lietuvoje, vienas pirmųjų vardų – „Fusedmarc“. Pirmą kartą juos išgirdau seniai, Šiauliuose, per kažkokį festivalį, kurį rengė Remigijus Ruokis. Ten grupės klausėsi gal trys žmonės. Svarsčiau, kaip jaustis muzikantams, ką čia jie nepagros, bet kai užgrojo, pamaniau, kad tai tikrai kokybiška ir nepriklausoma elektronika. Vadinamoji intelektualioji elektronika, kurios aš klausausi ir kuria žaviuosi.

– Galbūt dalis klausytojų mano, kad elektroninė muzika yra prastesnė už kitą muziką?

– Toks požiūris yra susiformavęs iš kokių 1990-ųjų pradžios, kai elektroninė muzika siejosi su plaktuko kalimu, eurobytu, kai kas nors parepuoja, padainuoja ir pan.  Būkime atviri, mūsų ausis pasiekė labai daug šlamšto. Nepasiklysti tuose šlamšto koridoriuose ir atrasti elektroninės muzikos perlus kartais nėra lengva. Čia jau tiek mano, tiek visų, kurie domisi muzika ir gali groti ją kitiems, užduotis – ištraukti gerą muziką iš rūsių, kartais nedidelių scenų, kur ji atliekama.

Kalbant apie požiūrį, kad elektroninė muzika yra kažkas nepriimtino, noriu pastebėti, kad dauguma šiuolaikinės akademinės muzikos kūrėjų, kompozitorių taip pat eksperimentuoja su elektronine muzika – žaidžia su ja, įtraukia į savo kūrinius.

– Dar viena tavo mėgstama grupė – „Kamanių šilelis“ ir jų daina „Karvedys pavargo nugalėti“. Kodėl jie tau patinka?

– Tai, mano galva, vienas išskirtiniausių kolektyvų, dabar kuriančių ir grojančių Lietuvoje. Grupę sudaro vyras ir žmona –   aktorius Mantas Zemleckas ir režisierė Kamilė Gudmonaitė. Pirmą kartą juos išgirdau viename dainų konkurse, kai jie buvo gal 11 klasėje. „Kamanių šilelis“ iš karto sužavėjo labai savotišku priėjimu prie dalykų, susijusių su lietuvišku folkloru. Bet tai nėra visiškas folkloras, o lietuviška esencija. Užsienyje tai vadinama psycho-folk. JAV, ypač Kanadoje, buvo tokios folk muzikos atgimimas, o ši grupė pagavo tą bangą. Grupės muzika yra savita, jie nesiekė būti ir nėra panašūs į kažkokią užsienio grupę.

Net pavadinime telpa kažkas folkloriško, liaudiško, bet ne banaliai ar primityviai. Be to, eksperimentuojama su elektronika ar gyvais instrumentais. Mantas yra puikus gitaristas, naudojantis įvairius derinius, tokių žmonių nėra daug. Kamilė groja ir sintezatoriumi, ir kojiniu būgnu, ir dainuoja. Tai, ką scenoje sukuria šie du žmonės, skamba taip, lyg tai būtų 9–10 žmonių grupė. Šiais metais „Kamanių šilelis“ švenčia penkerių metų gimtadienį.

– Kita tavo pasiūlyta atlikėja – Žemyna ir jos kūrinys „18“.

– Tai yra kanklininkė Žemyna Trinkūnaitė. Pirmą kartą išgirdau ją liūdnomis aplinkybėmis, grojančią prie pašarvoto man brangaus žmogaus, ir ta muzika mane užbūrė. Gali kilti klausimas, su kuo kanklės asocijuojasi jaunam žmogui. Gal su pradinukų mokytoja, mokančia groti vaikus arba kokia nors folklorine laida.

Žemyna yra virš viso šito, ji pati kaip gyvas folkloras, kaip gyvas kūrinys. Savo kūriniais, kuriuos galima pavadinti meditacijomis, ji nuneša kažkur labai toli. Arba kaip tik – sugrąžina labai arti, į pačią esmę. Ji žmogus, kuris savęs niekur nebruka, gana retai kur pasirodo. Kartą mačiau ją LRT televizijos laidoje, ten ji iškrito iš bendro konteksto. Žemynos kūriniai yra labai jautrūs, šilti ir intymūs, bet kartu – universalūs.

– Sugalvojai vieną labai įdomią iniciatyvą. Kokia ji?

– Ji paprasta, bet ne prasta. Pamačiau vieną tavo įrašą socialiniame tinkle, kuriame žmonių paklausei, kokie yra patys geriausi pasirodę muzikos albumai. Žmonės pradėjo rašyti įvairiausius pavadinimus, vardus, kai kuriuos – pamirštus ar nežinomus. Tuomet sužinojau, jog vesiu šią laidą ir pamaniau, kad būtų įdomu sudaryti tokį simbolinį penketuką, o gal dešimtuką geriausių kada nors pasirodžiusių muzikos albumų.

Žinoma, jis sąlyginis, nes vienam žmogui kiekvieną savaitę geriausiu albumu gali pasirodyti vis kitas. Visgi nusprendžiau kiekvieno svečio, ateinančio į radijo laidą, paklausti – kokie yra penki geriausi, labiausiai veikę muzikos istoriją, Lietuvoje išleisti albumai? Galbūt po pusės metų, o gal naujųjų metų proga ruošiuosi susumuoti tų žmonių atsakymus ir sudaryti penketuką. Taip pat – apie tuos legendinius albumus sukurti kelias laidas su muzikantų, muzikos apžvalgininkų, kritikų, muzikos technikų nuomonėmis.