"Kino pavasaryje" viešėjusią režisierę Jasmilą Žbanič lietuvių sinefilai gerai pažįsta. Vien šis festivalis yra rodęs net tris jos filmus ("Grbavica", kuris buvo įvertintas "Auksiniu lokiu", "Pakeliui" ir "Tiems, kurie nepasakoja istorijų". Šiemet J.Žbanič atvyko į jubiliejinį "Kino pavasarį" tam, kad "Viasat" komedijų programoje pristatytų savo naujausią filmą "Meilės sala".

Filmo siužetas – kurortinis romanas. Į Adrijos jūros salą atvykęs Sarajevo rokeris Grebo ir jo kūdikio besilaukianti žmona Lilijana tikisi malonaus poilsio. Saulė, paplūdimys ir kokteiliai – ko daugiau reikia geroms atostogoms? Tačiau į ramų įsimylėjėlių lizdelį įsisuka uraganas – pora susipažįsta su vilioke Flora. Ši ima flirtuoti tiek su Lilijana, tiek su Grebo. Aiškėja, kad moterys seniai pažįsta viena kitą.

Filme be užuolankų permąstomas tradicinis šeimos modelis. koks pačios režisierės santykis su šia tema, ar tai – tik provokacija, ar jos pasaulėžiūros deklaracija? Apie naujausią kūrinį ir kūrybą apskritai – pokalbis su J.Žbanič.

– Jūs esate ne tik puiki režisierė, bet turite ir darbo teatre patirties. Ar tai padėjo kuriant filmus?

– Akademijoje, kurioje mokiausi, buvo ir teatro, ir kino kursai, tad turėjome mokytis abiejų dalykų. Studijuodama sutikau puikių mokytojų iš Prancūzijos, kurie kūrė commedia dell’arte, ir pasirinkau šiuos kursus kaip režisierė, nes mane domino stilius. Tuomet man buvo pasakyta, kad negaliu išmokti šio meno tik stebėdama, privalau vaidinti. Tai buvo beprotiška patirtis, nes varžiausi lipti ant scenos. Be to, mano studijose buvo griežta skirtis: aktoriai vaidina, o režisieriai kuria filmus. Aš peržengiau šią ribą: buvo baisoka, bet,kita vertus, man tai buvo labai naudinga. Kai dirbu su aktoriais, man daug lengviau su jais kalbėtis.

– Savo filmuose daugiausia reflektuojate skaudžias patirtis, pavyzdžiui, kalbate apie Balkanų karų metu nukentėjusias moteris. Kaip šios temos atsidūrė jūsų kūrybos lauke?

– Gyvendama Bosnijoje esu emociškai paveikta tam tikrų temų. Pavyzdžiui, kai skaičiau apie per karą Bosnijoje išprievartautas moteris, mane tai labai šokiravo. Negalėjau to pamiršti: vis galvojau, ką galiu dėl jų padaryti? Tad kūriau filmą "Grbavica" ir maniau, kad jis bus dokumentinis. Bet tuomet supratau, kad išprievartautoms moterims bus sunku apie tai kalbėti.

– Viename interviu prasitarėte, jog ruošdamasi filmui atliekate daug tyrimų. Tad ar sunku tokiu atveju atsiriboti nuo savųjų personažų?

– Gana sunku. Kol atlieku tyrimą, esu atvira, emocionali, klausausi žmonių istorijų. Tačiau surinkusi medžiagą nuo jos nutolstu, kad galėčiau rašyti scenarijų. Sau ir kitiems visuomet pabrėžiu, kad scenarijaus rašymas yra kūryba, tad kai kas gali neatitikti per tyrimą gautos informacijos.

– Kodėl reikia viešai kalbėti apie karo aukas?

– Žiniasklaida supaprastina dalykus. Aš nesu tuo patenkinta ir noriu parodyti, kad karo aukų problema yra sudėtingesnė. Mano pirmas filmas apie karo metu išprievartautas moteris "Grbavica" buvo sukurtas praėjus vos dešimčiai metų po karo. Šios moterys nebuvo žiniasklaidos akiratyje. Jos drovios, pažeidžiamos ir nenori kalbėti apie tai, ką patyrė. Bosnių kultūra yra gana drovi šių temų atžvilgiu. Tad jaučiau, kad ši juosta yra tų nukentėjusių moterų balsas, kad padeda identifikuotis su išgalvotais personažais.

– Po šio filmo prievartą patyrusios moterys buvo oficialiai pripažintos karo aukomis. Ar šis atvejis priverčia jus pasijusti labiau įpareigota visuomenei?

– Esu aktyvistė: mano šalyje daug problemų, tad į jas reaguoju. Mano nuomonė labai skiriasi nuo žiniasklaidos, kuri kontroliuojama politinių veikėjų. Alternatyvios idėjos turi būti išgirstos. Jei tylėčiau, tai reikštų, kad pritariu. Tad reaguoju tiek, kiek galiu, ir kai kurie dalykai pasikeičia. Kai pristatėme juostą "Grbavica", supratau, kad kiekvienas Bosnijos laikraštis apie tai rašo – šis filmas buvo didelis įvykis šalyje, nes laimėjo "Auksinį lokį". Nusprendėme tuo pasinaudoti. Pasiūliau susikoncentruoti ties teisiniais dalykais, tad joms pavyko gauti socialines ir medicinines garantijas. Nekūriau juostos tam, kad pakeisčiau įstatymus, bet kai filmas sulaukė sėkmės, tai padėjo pakeisti situaciją.

– Manau, kad galime pereiti prie šiek tiek lengvesnės temos ir pakalbėti apie jūsų naujausią filmą "Meilės sala". Kodėl tai komedija?

– Seniai norėjau sukurti komediją, bet finansavimą vis gaudavo kiti scenarijai. Senesnieji filmai buvo labai sudėtingi visai kūrybinei grupei, todėl norėjosi sukurti ką nors lengvesnio. Tai buvo puikus sprendimas: per filmavimą gavome daug geros energijos. Tai tikrai skyrėsi nuo patirties, kurią prieš tai įgydavau filmavimo aikštelėse. Po kai kurių filmavimų netgi sapnuodavau košmarus.

– "Meilės sala" kalba apie seksualumą. Ar jūsų darbai tolsta nuo politinių temų prie asmeninių?

– Manau, kad galima sujungti šias temas. "Meilės sala" irgi gali būti politinis filmas, kadangi kalbėti apie šeimą kaip apie mažiausią visuomenės ląstelę tam tikru požiūriu politiška.

– Kaip apibūdintumėte pagrindinės veikėjos Lilijanos personažą?

– Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad susituokusiujų pareiga – būti tik su vienu žmogumi ir tik jį vieną mylėti. Tačiau kartais susiduriame su iššūkiu mylėti du žmones vienu metu – nesvarbu, tos pačios ar skirtingos lyties. Tad Lilijanos personažas man yra jėga, laužanti šiuos barjerus. Ji kvestionuoja šeimos suvokimą.

– Kas jums yra šeima?

– Nors pati turiu tradicinę šeimą – vyrą ir vaiką, bet jaučiu, kad galima gyventi kitaip, ypač, jei esame skirtingai auklėjami. Nesakau, kad turime turėti penkis vyrus – tai būtų per daug sudėtinga! Dabartinės šeimos yra tam tikru požiūriu naujos – Bosnijoje prieš 50 ar 70 metų šeimos būdavo didesnės. Visi vieni kitiems padėdavo – buvo lengviau tvarkyti savo gyvenimą. Nenoriu, kad grįžtume prie genčių gyvenimo būdo, bet galime pagalvoti, kaip sukurti tarpusavio solidarumą ir ryšius. Esu tikra, kad ne kartą kiekvienas iš mūsų buvome situacijose, kai mylėjome du asmenis vienu metu ir privalėjome kažkurį palikti, nes manėme, kad tai neteisinga. Filme neskatinu tokių santuokų, bet siūlau pagalvoti plačiau apie žmogiškumą tarp bendruomenės narių ir vienas kitam rodyti daugiau solidarumo. Todėl paskutinis "Meilės salos" epizodas – didelės šeimos nuotrauka.

– Ar galima sakyti, kad filmas "Meilės sala" yra šeimos institucijos apmąstymas?

– Taip, norėčiau, kad žmonės pagalvotų, kokios yra jų ribos, ką jie sugebėtų priimti ir ko – ne. Bosnijoje daugelis žmonių yra homofobai, todėl baiminausi to, kaip auditorija priims šį filmą. Bet žmonės suprato Grebo ir Lilijaną, juokėsi kartu su jais – visi po seansų išeidavo šypsodamiesi. Žmonės buvo laimingi, nes trijulė ekrane taip pat buvo laiminga.