Kinas

“Diena po rytojaus’’ - katastrofos nebus...

Prasidėjus vasarai prasidėjo karas dėl blogiausio ir kvailiausio filmų titulų. Idiotiškumo šedevrai mus atakuoja vienas po kito ir greitai pamiršime, kaip atrodo geras kino “popsas’’.

“Diena po rytojaus’’ yra reklaminės kampanijos produktas. Pristatomasis filmukas sukrečia - per dvi minutes pralekia kvapą gniaužiančių vaizdų uraganas. Tačiau pačiame filme vizualiųjų efektų vyriausybė valdo gal 20 procentų veiksmo. Likusį ekrano laiką atima tušti paistalai biurokratiniuose koridoriuose ir seilėtos banalybės.

Masalas, ant kurio labiausiai kimba publika, - režisierius Rolandas Emerichas, Niujorko sugriovimo specialistas, miestą milžiną suniokojęs tris kartus. Pirmą sykį tai padarė ateiviai iš “Nepriklausomybės dienos’’, antrasis puolimas atiteko “Godzilos’’ nasrams, o dabar su žeme Niujorką sulygino globalinė katastrofa - dangoraižius nubalino ledas, piliečius surakino šaltis.

Pirmoji banga buvo pati sėkmingiausia - “Nepriklausomybės diena’’ tapo kultiniu filmu, kuris žiūrovus pribloškė uraganiniu veiksmu, dinamiškomis kautynėmis ir efektais bei juodu humoru. “Godzila’’ kiek buksavo. “Diena po rytojaus’’ ir visiškai sustojo. Režisierius trečią kartą įlipo į tą pačią upę. Vėl pasaulinio lygio katastrofa. Vėl degantys miestai ir griūnantys bokštai. Šimtai persigandusių žmonių. Būtinai - nuo prezidento iki juodaodžio benamio. Būtinai - vienas į doros kelią atėjęs niekšas. Būtinai - vienas kitų labui pasiaukojęs pagrindinis herojus. Siužeto linijos sudėliotos geometriškai - turi paliesti ir namų šeimininkę ir jaunimėlį, kad visi eitų į kino teatrus ir neštų pelną. Išaukštintos šeimos vertybės - tam pačiam tikslui pasiekti. Protingesniam žiūrovui “Diena po rytojaus’’ - tikrų tikriausia katastrofa.

Teigiamų dalykų galima įžvelgti vos tris. Atviras laiškas dabartiniam Amerikos prezidentui Bušui - nešdintis nuo JAV vairo. Filme prezidentas papuola į audrą ir žūna... Antra geroji žinia - išgryninti iki tobulybės vizualieji efektai. Tiesa, jų, kaip ir pribloškiančių epizodų - mažoka. Bene labiausiai filmą gelbsti trečiasis pozityvus elementas - galinga humoro porcija. Nors kuo toliau, tuo labiau imi nesuprasti, kaip suprasti patį filmą - tai rimta situacija ar absoliutus pokštas kaip, tarkim, “Vorai’’.

Tiek gėrio. Visa kita - atviras debiliškumo ir idėjų bado demonstravimas.

Tokios nesąmonės dar neteko regėti - didvyrių šeimynėlė... Didvyris tėtukas, didvyrė motinėlė, didvyris sūnelis. Šis dar pakeliui į didvyriškumą užkariauja žavios mergaičiukės meilę. Iš juoko skystėja žarnų turinys.

“Dienos po rytojaus’’ struktūra neatlaiko jokios kritikos. Žmogeliukai dėl įspūdžio paskraido, o po to dėl siužeto papliurpia apie meilę ir patriotizmą. Pasiaiškina santykius, o po to kovoja dėl išgyvenimo. Kvailas siužetas reikalauja absurdiškos logikos. Absurdiškumą ištaisytų “saldainiai akims’’ ir nepertraukiamas vaizdas. Bet jo nėra - ir ypač pabaigoje, kai lauki didingos finalinės scenos, o gauni idiotišką naujojo valstybės vadovo kalbą. Penkios minutės, kurios turėtų graudinti, tačiau vimdo. Purto nuo amerikiečių nacijos iškėlimo ir filmo katastrofos, tapusio filmu - anekdotu. Gaila puikių aktorių - Džeiko Gylenhalo, Deniso Kveido ir Jano Holmo. Gaila jaunystėje prarasto laiko, paaukoto miegui kino salėje.