Dienų puta

„Jie patraukė pirmu pasitaikiusiu šaligatviu. Mažas rožinis debesėlis leidosi iš aukštybių ir sklendė jų link.

– Aš jus apgaubsiu! – pasiūlė jis.

– Gerai, – tarė Kolenas.

Ir debesėlis juos apgaubė. Jame buvo šilta, kvepėjo cukrumi ir cinamonu.“ (p. 45).

Tai menkutė ištraukėlė iš Boriso Viano romano „Dienų puta“, kurį jau galima skaityti lietuviškai (jeigu kas nors neskaito prancūziškai).

Dvi meilės istorijos. Abi nelaimingos, nelogiškos ir gražios. Du keliai – vienas prastas, kitu važiuojant visada geras oras ir akį džiugina puikus kraštovaizdis. Dėl Žano Solio Partro paskaitų alpstantys žmonės. Voljeruose laikomi atsarginiai balandžiai, skirti skverams ir paminklams. Šalto vandens čiaupe gyvenantis ungurys; pelė, ant keraminės plytelės šukės nešanti šviesą; nuo žmogaus šilumos augantys šautuvų vamzdžiai; plautyje kerojanti vandens lelija – tai tik keletas vaizdų iš romano, kuris patraukia skaitytoją keista tikroviškojo ir pasakiškojo pasaulių sąlydžio atmosfera, netikėtais siužetiniais posūkiais, žaviu stiliumi (ironija, žodžių žaismas, kontrastas, poezija). Tai knyga, įkvepianti dar kartą atsiversti Hofmaną ir leisti sau „aptikti“, kad šių dviejų autorių tekstus sieja ne tik muzika ir lelija (Aukso puode pražysta meilės lelija, Chlojės dešiniajame plautyje auga „mirties“ lelija)...

„Dienų puta“ – tai „atsakas į vyravusį egzistencializmą ir realizmą literatūroje“. Tai nežabotos fantazijos srautas, kuriame susipina romantikams būdingos meilės ir laisvės temos, o veikėjai tampa savo pačių filosofijos įkaitais ir aukomis. Šio romano motyvais 2004-aisiais Šiaulių dramos teatre buvo pastatyta dviejų dalių komiška melodrama „Lelijos romansas“ (rež. V.V.Landsbergis) – režisierių „paviliojo“ skaudi romano metafora – liga ir gėlė. Savo spektakliu jis sugiedojo giesmę meilei.

B.Viano romanas keliasluoksnis, tačiau tie sluoksniai ažūriniai, perregimi, paryškinantys vienas kito grožį. Meilė pasakojime iškyla virš visko, bet nėra eksponuojama įkyriai ir atkakliai. Dar yra tuštybė (net ir liga graži kaip gėlė). Ištikimybė ir egoizmas. Kilnumas ir azartas. Panieka darbui ir neturto baimė. Veikėjai savo galimybes ir talentus iššvaisto, jų nežabota aistra yra pražūtinga (net pelė prašosi būti nužudoma), bet romano finalas skamba skaidriai. „Nedepresyviai“.

Romano pavadinimas – nuoroda į trapų grožį, kaitą, efemeriškumą, likimiškumą. Pasaulis, į kurį patenka skaitytojas, žėri ir masina išgalvota prabanga, tačiau jis nėra stabilus, nes veikėjų prioritetai – abejotinos vertės.

„Dienų puta“ hipnotizuoja, žavi fantazija, intelektualine žaisme, minties įtampa ir sykiu stebina savo lengvumu, paprastumu. Tai romanas atvirai ir kiek vaikiškai sielai...