„Dievų miškas“ - nėra dūmų be kaminų

Dar sėdėdamas mokyklos suole galvojau, kaip įdomu būtų pamatyti „Dievų miško“ ir „Altorių šešėly“ ekranizacijas. Tai tie išskirtiniai mūsų literatūros šedevrai, kurių nesipurtė net abejingiausi knygoms bendraklasiai. Kiekvienas kažką rado. Ir perskaitė iki galo. Gėda buvo neperskaityti, kai dėl herojaus ar siužeto linijos kai kurie stipriai kibome vienas kitam į atlapus... Ir baisu net įsivaizduoti, kokią naštą ant pečių užsikrovė Algimantas Puipa. Siaubinga atsakomybė kūrėjui. Tačiau jei režisieriai nerizikuotų, neturėtume daugybės dar garsesnių už romanus filmų. Pagaliau – jei Spylbergas lengva ranka permala H. Velso „Pasaulių karus“ į asmeninę Tomo Kruzo šeimos dramelę, nieko neatsitiks, jei lietuviško kino meistras „Dievų miške“ išraus ne tuos „grybus“. Pabandyti verta.

Nieko baisaus į ekraną perkeltam Balio Sruogos kūriniui nenutiko. A.Puipa nepatyrė fiasko. Nepasiekė triumfo aukštumų. Išėjo vidutinis filmelis su „festivalinio kino“ ambicijomis. Sako, nuo režisieriaus vaizduotės ir interpretacijos priklauso 90 procentų ekranizacijos sėkmės. Bet B.Sruoga pragariškai kietas riešutas. Ir kur Puipa seka knygos siužetu, filmas „važiuoja“. Kur prasideda nereikalingi lyriniai nukrypimai į teatrus, poezijas ir filosofijas, filmas tiesiog “pasikaria” ant lietuviško kino „štampų“. Lėto filmavimo, nepriekaištingos, bet dirbtinos teksto dikcijos, noro nežinia ką pasakyti, kai ir taip viskas aišku.

Erzina kaip uodega besivelkantis siužetas – „kaip Sruoga su sovietais kovojo dėl knygos išspausdinimo“. Šmirinėja Masalskis „komiksiniu apsiaustu“ tarsi pakaruokliško humoro simbolis. Perka sukneles. Rauda prie stalo Edriano Brodžio iš Polanskio „Pianisto“ stiliumi. Patriotizmas – gerai, tik filme jis svetimkūnis. Dar tragiškiau atrodo repeticijų teatre epizodai. Ir taip mūsų vargšas kinas iš teatro rėmų niekaip neišsprūsta, tai čia jis atvirai į tuos rėmus sodinamas. Springsta veiksmas, išsimuša ritmas. Sruoga išeina parūkyti iš nuobodulio.

Krinta į akis paprasta smulkmena – nėra įspūdžio, kad iš koncentracijos stovyklos nepabėgsi. Nei gąsdinančių „blokpostų“, nei mirtinai žiojėjančių automatų vamzdžių. Vieniša nebaisi dekoracija – spygliuota viela. Kitas dalykas – rūkstantys kaminai, kurie pirmiausiai iškildavo akyse perskaičius „Dievų mišką“. Puipa apsiriboja labai jau jaukiu sandėliuku su miniatiūriniu kaminaičiu. Ne žmonių, o žuvų rūkykla.

Personažai. Yra keli labai pavykę. Lietuvius šokdinantis ir myriop tautiečius siunčiantis lenkas, prie degtinės susigraudinęs ir pradėjęs rypuoti apie meilę žmonelei. Tragikomiškai sruogiškas charakteris. Kitas lenkas, su kuriuo profesorius kone susimuša, stovėdamas eilėje prie būdelės. Tikras „momento perlas“ – pedantas raštvedys, nekaltu balsu porinantis, kaip derėtų rašyti laiškus. Nuo tokio biurokratinio graužiko pagaugai ritasi šiurpiau nei nuo kviestinės žvaigždės komendanto Stiveno Berkofo šūkčiojimų. Berkofas – savo vietoje. Jam vaidinti nereikia. Rūstus tipažas, ir tiek. Tik labai jau užkliūna lietuviškas jo kalbėjimo dubliavimas. Negyvas, dirbtinis. Gal geriau subtitrais versti? Nes vietomis atrodo, kad Berkofas ne visai supranta, ką čia veikia. Kaip kad Masalskis ne visada supranta, koks tas jo profesorius. Todėl, kaip dažnai pasitaiko, neigiami veikėjai žymiai gyvesni. Nors negali pykti, daug kur Masalskis pataiko į dešimtuką.

Akį rėžia ir tas kalinių fotografavimas pristatant. Senas kaip kinas triukas. Nieko dabar juo nenustebinsi, kokie charakteringi veidai bebūtų. Nenustebinsi ir meniškai lėtu kameros slinkimu bei tradiciniu montažu. Niūrūs atspalviai primena etatinio Spylbergo operatoriaus Janušo Kaminskio dramų filmavimo metodus. Nenustebinsi ir tvarkingu įvykių atpasakojimu. Norisi epizodų, kurie persmeigtų kiaurai. Kad ir ilgesnės vienos scenos su išbaigtu originaliu „fintu“. Tiesa, kur prie aštuonių lavonų paguldomas devintas – gyvasis, širdyje smarkokai trinkteli. Čia Puipa aukštumoje.

Aukštumoje ir pats „Dievų miško“ vidurys. Scena po scenos, istorija po istorijos. Pakaruokliškas humoras pritvindo ekraną „tikruoju Sruoga“. Salėje pasigirsta kikenimas. Tai – didžiulė Puipos pergalė. Filmas įsisiūbuoja ir kokį pusvalandį negali nesidžiaugti. Kol pakaruokliškas humoras pakariamas ir prasideda anksčiau minėti nukrypimai. Juos kiek apmalšina „epinis“ lėktuvų antskrydis ir už kelis litus gana efektingai nufilmuotas lagerio bombardavimas. Ne basuoliai ir veiksmo kine mes...

Kada supranti, kad filmas ritasi į pabaigą, supranti, kad pamatei gal tik pusę to, kas galėjo jame būti. Masalskis blaškosi sovietinės cenzūros koridoriais, ir tai jau nebe tas filmas. Kita istorija, scenarijus kitam filmui. Šiam – ir romano medžiagos per akis. O tai, kas neparodyta, banaliai sudėti į vieną netikrovišką profesoriaus monologą... Beveik nusikaltimas. Sruogai patiktų išradingiau ir ne taip tiesmukai.