Dramos teatras neranda vietos premjeroms

Dramos teatras neranda vietos premjeroms

Nuo vasario 1-osios Klaipėdos dramos teatras uždaromas rekonstrukcijai, nes jo pastatas yra avarinės būklės. Taip prieš savaitę nusprendė Kultūros ministerija po metus trukusių ekspertų tyrimų. Vis dėlto ši žinia, nors ir nebuvo netikėta, teatrą užgriuvo staiga, nes iki sprendimo nebuvo numatyta, kur jis išsikraustys, rodys spektaklius, statys ir išleis premjeras.

Teatro vadovas Gediminas Pranckūnas vakar buvo nusiteikęs optimistiškai – uostamiestis be savo Dramos teatro neliks, nes per kelias dienas su geranoriškai nusiteikusiais uostamiesčio ir jo kultūros įstaigų vadovais pavyko susitarti, kad didžiąją dalį iš 20 repertuarinių spektaklių priims Žvejų rūmai, kamerinius – Klaipėdos koncertų salė. Kitus teatras veš į gastroles po Lietuvą, kurias Kultūros ministerija žada finansuoti.

Bet kol kas visai neaišku, kur teatras repetuos ir rodys premjerinius spektaklius, griūna kito sezono planai, sužinoję apie teatro uždarymą, režisieriai atsisako savo ketinimų, ir pats teatras sumažino repertuarą devyniais spektakliais.

- Ar toks ministerijos sprendimas nebuvo per staigus? - pasiteiravome uostamiesčio Dramos teatro vadovą.

- Netikėtas nebuvo, nebe pirmus metus „skambiname varpais“, kad teatras griūva. Bet nesiruošėm tam, nes galvojom, kad ištempsime iki pavasario, šio sezono pabaigos. Per vasarą būtume sustygavę, kur ir kaip išeiti. Nieko, per vasarį ir kovą išsikraustysime. Nors likimo valiai palikti tuščią teatrą vis tiek negalime – elektra turi būt, nes teatras patvins, jei siurbliai rūsyje neveiks. Saugoti jį irgi reikia, kitaip viską išlaužys, išvogs.

Senasis teatras, po truputį didinamas ir gražinamas, stovėjo 200 metų. O naujasis neatlaikė ir 20-ies nuo didžiosios rekonstrukcijos 1982-1990 metais. Tuomet Dramos teatras glaudėsi ir rodė spektaklius tuometiniuose Klaipėdos kultūros namuose, dabartinio Muzikinio teatro pastate. Kartu išsitekome po vienu stogu su Muzikinio teatro kolektyvu. Manau, esant tokiai situacijai, ir dabar ten galėtume abu vaidinti pakaitomis - po savaitę. Bandysime susitarti, jei Kultūros ministerija susitars.

- O kaip bus su premjeromis, kurias statote ir ruošėtės parodyti artimiausiu metu?

- Per vasarį norime išleisti dvi premjeras – Oskaro Koršunovo režisuojamą A.Strindbergo „Kelyje į Damaską“ ir jauno klaipėdiečio režsieriaus Dariaus Rabašausko statomą spektaklį vaikams – V.V.Landsbergio „Angelų pasakas“. Žvejų rūmuose negalime, vasarį ten viskas užimta. Sutarėme, kad kovo mėnesį gal kaip nors įsiterpsime su O.Koršunovo premjera, nes jai būtina didesnė erdvė. Šį specifinį spektaklį suvaidinsime Žvejų rūmų scenoje, kurioje pastatysime ir kėdes žiūrovams. Bet mums reikia dar iki tol jį kažkur Klaipėdoje parodyti, nes kovo pradžioje su šiuo spektakliu turime važiuoti jau į Vilnių. Geriausia būtų Klaipėdoje jį pristatyti vasario pabaigoje, bet nerandame vietos. „Angelų pasakas“ visai nėra kur išleisti. Norėjome Pilies teatre, bet ten irgi užimta.

Be to, dabar mūsų teatre Kęstutis Macijauskas repetuoja K.Sajos „Žemaičių stiprybę“. Tai bus gastrolinė komedija. Vasarį Gytis Padegimas turėtų pradėti repetuoti M.Kar „Pelėdos ežero kerus“ („Mey“). Kovo mėnesį turėtume pastatyti M.Gavrano „Viskas apie vyrus“ - esame sutarę, kad spektaklį režisuos Kostas Smoriginas. Iki sezono pabaigos ruošėmės pastatyti dar vieną komediją, tinkamą gastrolėms. Nes visą rudenį turėsime gyvent „ant ratų“.

Matot, kiek reikia vietų, kur galėtume repetuoti. Gaila, sužinojęs, kad išsikraustome, pas mus atsisakė statyti spektaklį Gintaras Varnas. Pasakė: „Aš tik teatre statau“.

- Repetuoti berods ketinote kino teatre „Jūratė ir Kastytis“?

- Dar nenuspręsta. Laukiu pirmadienio, kai atvažiuos Lietuvos kino studijos atstovai, – tarsimės. Jei susitarsime, nebebus rūpesčio, kur dėtis aktoriams. Dar kažkur turime rasti vietos ir dekoracijoms.

Mes, teatro biurokratai, vis kaip nors, kur nors prisiglausime, o 35 artistams be vietos – kaip be namų. Dabar mūsų teatre dirba apie 100 žmonių. Pavasarį baigs mokslus ir pas mus ateis dar būrys mūsų meno vadovo Povilo Gaidžio studentų. Ne visi, bet ir juos turėsime priimti.

- Ar nebijote, kad teatrą taip išblaškius po miestą, jis gali ir subyrėti?

- Ne, dėl kolektyvo nebijau. Kad tik žiūrovą išlaikytume. Ant bilietų užrašysime, kur bus rodomas spektaklis.

- Gal dabar „ne teatre“ vaidinsite ir kitomis savaitės dienomis, ne tik savaitgaliais?

- Teks, nes turime prisitaikyti prie mus priimančių kultūros įstaigų, - visos turi savų planų. Svarbu, kad žiūrovai žinos, kurie norės pamatyti mūsų spektaklius, tikiu, kad ateis bet kur.

- Apie tolimesnę ateitį galvojate?

- Rudenį, žiemą irgi planavome naujus pastatymus, bet dabar tuos planus, matyt, teks stipriai pakoreguoti. Iš pradžių turime įsivažiuoti naujomis sąlygomis, pažiūrėti, kaip mums seksis, o tada matysim.

Jei susitarimai su režisieriais nenueis niekais, tai spalį pas mus naują spektaklį išleis Raimundas Banionis, lapkritį – Povilas Gaidys, gruodį – Linas Marijus Zaikauskas. Kitąmet pas mus ruošėsi statyti Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas.

Turime pasitarti ir patys, kokius spektaklius dabar rinktis – didesnius ar mažesnius, ar bus kur juos repetuoti.

Norint spektaklį pastatyti, juodo darbo reikia mėnesio ir dar scenoje repetuoti bent porą mėnesių. Kitaip neįmanoma. Gal ir būtų spektaklis, bet ne profesionalaus teatro.

- Užsiminėte apie gastroles. Dabar jos bus ilgos?

- Gerokai ilgesnės nei paprastai. Važinėsime po šalį visus metus. Liepą atostogausime, rugpjūtį, rugsėjį, spalį vėl repetuosime, užbaigsime tai, ko nespėsime pastatyti gegužę ir birželio pradžioje. Tuo metu ruošiasi pas mus dar vieną komediją – M.Kamolečio „Boing Boing“ režisuoti Rolandas Atkočiūnas.

- Žiūriu, padaugės komedijų?

- Viską darysim, ką galim. Kad būtų daugiau komedijų, kad spektakliai būtų mobilūs, kompaktiški, tinkami gastrolėms. Savo transporto gi neturim. Prašiau Kultūros ministerijos, kad duotų mums pinigų nors nedideliam treileriukui dekoracijoms vežioti. Kiekviena išvyka mums kainuoja apie porą tūkstančių litų. Tiek už spektaklius rajonuose mes nesurenkam. Ministerija žadėjo paremti.

Nedramatizuoju, toks gyvenimas. Tik gerai pastatykim spektaklius, kad mūsų nekeiktų.

- Kaip manote, kiek naujoji teatro rekonstrukcija galėtų užtrukti?

- Anuomet prireikė aštuonerių metų, betgi tai buvo ekonominės blokados laikais. Ir tokių modernių technologijų, statybinių medžiagų nebuvo.

Dabar užteks gal trejų ketverių metų. Viskas priklausys nuo finansavimo. Reikės ne vieno milijono...

Juolab kad Gedimino technikos universiteto ekspertų išvados atskleidė gerokai daugiau problemų, nei tikėjomės.

Reikės sutvirtinti ne tik pamatus ir sienas, bet ir pakeisti apšildymo, vandentiekio sistemas, elektros instaliaciją.

Valstybė jau skyrė 400 tūkstančių litų, bet jų neužteks net projektavimo darbams.

O jie dar net nepradėti...