Dvi tėvynės – dveji namai

Dvi tėvynės – dveji namai

Dailininkas I.Barotis gimė Tadžikijoje, bet Lietuvoje gyvena ilgiau nei gimtinėje

Jaunatviškas, kūrybingas, linksmai besišypsantis ir tamsioje ševeliūroje – tik vienas kitas žilas plaukas. Nepasakytumei, kad prieš porą dienų jam stuktelėjo penkiasdešimt. Taip pamaniau, modama ranka prie Baroti galerijos slenksčio iš tolo pasitinkančiam jos savininkui dailininkui keramikui Isroildžonui Baročiui.

Gimtinėje vadina dėde

Šiąvasar jo meno galerijai, įsikūrusiai Klaipėdos dailės parodų rūmų pašonėje, suėjo 15 metų. Šeimininkas kitąmet švęs savo kūrybinės veiklos 25-metį. Visi tie metai prabėgo čia – Lietuvoje, nors gimė ir užaugo jis tolimoje Tadžikijoje.

„Ten dabar būčiau jau labai gerbiamas, - juokėsi penkiasdešimtmečiu nesijaučiantis dailininkas. - Vaikai jau paduotų vandens ir rankšluostį rankoms, jau neleistų sunkiai nešti. Kai parvažiuoju, dėde vadina, keturiasdešimtmečiai aplink šokinėja. Mano gimtinėje vyresniems žmonėms – pagarba ir rūpestis“.

Bet žmonos Andželikos meiliai vadinamas Džonu, jis jau seniai įleido šaknis Klaipėdoje. Dabar ką tik grįžo iš Panevėžio, kur privačioje keramikos gamykloje „Medenė“ išdegė savo naujausius kūrinius jubiliejinei parodai. Ji nuo kitos savaitės atvers duris lankytojams Baroti galerijoje.

„Į Panevėžį pabėgau, nes niekas ten nešaukia „Džonai!.. Džonai!..“ - šypsojosi menininkas, akies krašteliu žvilgtelėdamas į Andželiką. Ji - galerijos direktorė ir viskuo pasirūpina, kai jis užsidaro savo dirbtuvėje pagautas kūrybinio įkvėpimo ar prispirtas artėjančios parodos, kuriai yra pažadėjęs naujų keramikos darbų.

Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kaip žmogus iš kitos kultūros, kitų tradicijų apsuptyje išaugęs gali prigyti tolimoje svetimoje žemėje ir joje būti laimingas. Žinoma, pasiilgsta artimųjų, bet juos aplanko tik kas keleri metai, nes kelionė – tolima ir kainuoja kone septynis tūkstančius litų.

Nostalgijos nebejaučia

„Šeima, giminės – tas ryšys Tadžikijoje labai stiprus kiekvienoje šeimoje, - pasakojo dailininkas. - Vien mūsų – vaikų namuose iš pradžių buvo vienuolika. Dabar likome šeši. Aš esu pagrandukas, mamos mylimiausias. Broliai ir seserys – visi baigę aukštuosius mokslus, gerokai vyresni už mane. Broliai dirba, vienas – mokslininkas, kitas turi savo verslą. Seserys – žmonos ir mamos, viena turi net aštuonius vaikus. Ne taip kaip aš – du.“

Atsiradus internetiniam ryšiui, susisiekti su šeima Tadžikijoje, sako, tapo paprasčiau: „Dabar didelės nostalgijos nebejaučiu, nebėra nežinomybės, kaip ten mamos sveikata, kaip visiems sekasi. Susisiekiam dažnai. Gal po metų ten skrisiu vėl. Žmona dar nebuvo, dukra nebuvo ir sūnus – tik vaikystėje matė, kur tėvas užaugo.“

Lietuvoje I.Barotis gyvena nuo 1979-ųjų, kai iš Tadžikijos specialiai atvažiavo stoti į tuometinį Vilniaus dailės institutą. Nuo 1985-ųjų – Klaipėdoje. Po studijų pusantrų metų buvo grįžęs į Dušambė, ten su draugais darė vitražus. Bet vėl grįžo į Lietuvą. Ko? „Meilė pašaukė“, - atsako.

„Čia gyvenu jau 28 metai – daugiau nei gimtinėje, - skaičiuoja dailininkas. - Didžiąją dalį gyvenimo praleidau čia, Lietuvoje. Dilema – ten nuvažiavus po dviejų savaičių traukia namo, į Lietuvą; čia pagyvenu penkerius metus – ima traukti ten, vėlgi namo. Turiu dvi tėvynes ir dvejus namus. Pagavau save, kad net sapnuoju ir galvoju jau lietuviškai.“

Jis serga už Lietuvos krepšininkus ir šalies gerovę. „Aš – už integraciją“, - sakė I.Barotis ir tvirtino, kad Lietuvoje jokių kompleksų nejaučia, kalbą išmoko, čia - šeima, užaugo vaikai, daugybė bičiulių menininkų aplink.

„Kaip galerijos savininkas, propaguoju Lietuvos meną. Ne tik šalyje, bet ir už jos ribų – Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Čekijoje, Vokietijoje“, - vardijo I.Barotis.

Kūryba keičiasi

Kūryboje I.Barotį visuomet domino skulptūrinės ir archaiškos formos, lakoniška, apibendrinta raiška, architektūriniai motyvai.

„Dabar susmulkėjau, - sakė jis. - Daugiau dėmesio skiriu detalėms ir faktūroms. Stengiuosi kuo toliau būti nuo tiesmukiškai taikomosios keramikos. Nuo jos tradicijos. Pačioje technologijoje vis ieškau naujų būdų, nuolat eksperimentuoju su moliu, šamotu, glazūromis.“

Gal tik temos išliko tos pačios – augmenija, gyvūnija, architektūrinės formos, skulptūriniai portretai. Bet naujieji jo kūriniai – trapesni, juose daugiau filosofijos, paslėptų žaidimų. Lakoniškumą jo keramikoje keičia subtilumai. Anksčiau jo darbai buvo paprastesni.

„Kas tikrai liko – tai Rytų kultūros atgarsis, - prisipažįsta dailininkas. - Tai ateina iš vidaus, natūraliai. Ta rytietiška ornamentika ir išskiria mane iš kitų kolegų. Matyt, mano mąstymas – ne europietiškas. Genai, nieko nepadarysi. Šaknys. Negaliu jų pasirinkt. Nenupjausi gi.“

Dabar I.Barotis savo keramikoje nori, anot jo, „eiti į skulptūrą“ ir... grįžti prie tapybos. Juk visada svajojo būti tapytoju. Iš to noro net akvareles lieti pradėjo. Ir visai neblogai sekėsi. „Gal pasiryšiu, - svarsto jis. - Skulptūra būtų lengviau. Nes mano keramika – skulptūrinė.“

Jubiliejinei parodai jis ruošėsi labai atsakingai. „Privalau, - tvirtino I.Barotis. - Tokia tradicija ir Lietuvoje, ir Tadžikijoje. Myliu draugus ir mėgstu bendrauti. Jie manęs nesuprastų, jei „nusiplaučiau“.

Menininkai neišeina į pensiją

I.Barotis juokėsi, kad metų naštos tikrai nejaučia. „Keista, bet man laikas tarsi sustojo, kai sukako trisdešimt. Taip ir jaučiuosi. Gal ir gerai, - samprotavo jis. - Menininkai gi niekada neišeina į pensiją. Gal todėl taip greit ir nepasensta. Niekas nenukerpa bambagyslės su visuomene, kuriai esi reikalingas tol, kol tu dirbi.“

Jis nusiteikęs optimistiškai. Niekada nedirbo valdiško darbo, niekam netarnavo ir neprapuolė. Turi savo sunkiai puoselėtą meno galeriją, yra laisvas dailininkas ir kažkaip pragyvena su šeima. Ne visuomet lengva, bet visuomet yra vilties, kad bus geriau, juokiasi.

Jubiliejinėje parodoje jis rodys beveik visus visai naujus darbus. Tik „bites“ dar pridės prie jų. Keraminių bičių kompoziciją jis sukūrė prieš metus savo galerijos projektui. Pavadino ją „Dvylikta diena“ - kaip N.Michalkovas savo filmą. Gal ir visą parodą taip pavadins. „Tos „bitės“ - savotiška evoliucijos temos interpretacija. Nuo vabzdžio gimimo iki mirties. Dvylika mėnesių tai vyksta. Bitės gi ilgai negyvena. Man – irgi proga apmąstyti savo gyvenimą“, - kalbėjo menininkas.

Dar parodoje bus keraminės tuopos ir bonsai prie keraminio šulinio. Bus instaliacija iš baltų rankų ir kolonos. Bus dvi žmogaus ūgio skulptūros, simbolizuojančios laukimą ir egzotišką grožį. Bus net lėkštė su spagečiais ir čili pipiriukais. Jie atrodo kaip tikri, nors išties viskas – keramiko išmonė, smagus pa-šmaikštavimas: „Skanaus!“.

Per daug vakarietiškas rytietis

„Manau, kad čia - Lietuvoe ir Klaipėdoje - pritapau, - sakė dailininkas. - Nes labai norėjau. Lietuvoje labai stipri keramikos mokykla. Tai žinojau seniai ir iškėliau sau tikslą – studijuosiu tik čia. Čia ir mano perspektyvos didesnės. Tadžikijoje aš nepritapau kaip menininkas. Sovietmečiu buvau per daug vakarietiškas. Po studijų ten nuvežiau modernius darbus – jų nepriėmė į parodas. Tadžikijoje labai konservatyvus, tautiškas požiūris į keramiką. Iš ten aš siųsdavau savo darbus į Lietuvą – ir jie atsidurdavo parodose, buvo gerai įvertinti. Tai irgi šaukė mane grįžti į Lietuvą.“

Tai ir dabar patvirtina menininko apsisprendimą. Nors ir gyvendamas Lietuvoje, jis laikosi savo tautos tradicijų ir papročių. Rytais skuba praustis, nes tik tada galima sveikintis. Sapnų niekada nepasakoja iki pusryčių, nes neišsipildys. Ir su šeima bei draugais kovo 20-ąją švenčia tadžikiškus Naujuosius metus. Tuomet jis visiems verda tadžikišką plovą.