Per lietuviškas Užgavėnes kovodavo Lašininis ir Kanapinis, Prancūzijoje buvo svaidomasi kiaušiniais ir miltais, Italijoje – apelsinais, o Rusijoje vykdavo viešos kruvinos grumtynės ant sniego, radijo paskaitoje kalba Kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas Eimantas Gudas. Tačiau Užgavėnes švęsdavo ne tik liaudis, bet ir visa Europos aukštuomenė: „Venecijos karnavale dalyviai galėjo mėgautis operomis, baletais, komedijomis [...] ir net žiauroku tų laikų pasilinksminimu, kaip viešas dantų traukimas.“

Užgavėnių ir karnavalo prasmė bei ištakos

Karnavalai, ir ne bet kokie, o turintys elitinės kultūros bruožų, yra seni it pati civilizacija. Pirmykštės bendruomenės gamindavosi kaukes savo apeigoms nuo seniausių laikų, bet žinoma, kad jau prieš 5 tūkst. metų Mesopotamijos civilizacijai priklausančios visuomenės rengdavo sudėtingus, tais laikais rafinuotus naujametinius ir konkretiems dievams skirtus karnavalus, kurie simbolizuodavo artėjantį pavasarį ir besikeičiančią gamtą artėjant karščiams. Šiek tiek vėlesnėje epochoje Senovės Egipte rengti derlingumo ir motinystės deivei Izidei skirti karnavalai, kurie inspiravo vėlesnes, net šias dienas siekiančias Užgavėnių tradicijas.

Egipto Izidei skirtos eisenos bei vietinės visuomenės tradicijos taip pat formavo antikos švenčių tradicijas. Graikijoje buvo garsios vyno ir linksmybių dievo Dioniso šventės dionisijos, kurias romėnai perėmė ir išplėtojo kaip bakchanalijų šventę, greta to švęsdami ir saturnalijas. Šios šventės pagrįstai laikomos Europos civilizacijos karnavalų pirmtakėmis. Bakchanalijos simbolizavo derlingumo atgimimą, tad yra sietinos su Užgavėnių ištakomis, tad jų metu visaip nesaikingai elgtasi, vyno dievo garbei daug girtauta, o tikint, kad laisva, be moralinių skrupulų kūniška meilė skatina pasaulio derlingumą, bakchanalijos išvirsdavo į masines orgijas, todėl ši šventė dar iki Kristaus gimimo buvo oficialiai uždrausta.

Saturnalijos švęstos taip pat numojant ranka į etiką, moralines normas, jų metu viešpatavo atvirkščio pasaulio samprata: vergai sėdėdavo už stalo, patricijai kartu su jais puotaudavo ar jiems patarnaudavo, buvo gausiai dalijamos dovanos tiems, iš kurių kitu metų laiku būtų tikimasi paramos. Čia svarbu įsidėmėti atvirkščio pasaulio sampratą, nes ji išliko svarbi ir vėlesnių laikų europietiškų Užgavėnių tradicijose. Šiose romėnų šventėse ant dalyvių galvų buvo barstomi rožių žiedlapiai – iš čia atsirado vėlesniųjų laikų Užgavėnių konfeti. O dar svarbiau, kad romėnai bakchanalijų eisenose naudojo iš Egipto Izidės švenčių nusižiūrėtus laivo formos vežimus ir palankinus, lotyniškai vadintus carrus navalis, tad gali būti, kad iš čia – ir karnavalo terminas, ir paprotys Vakarų Užgavėnėse rengti paradus su įvairiais vežimais, platformomis ir kitokiomis netradicinėmis transporto priemonėmis.

Greta rafinuotą elitinę kultūrą turinčių visuomenių tuo pat metu vystėsi ir kitų pagoniškųjų Europos tautų derlingumo ir pavasario šaukimo tradicijos. Geriausiai istoriniai šaltiniai nušviečia keltų atvejį. Šios gentys vėlyvą žiemą atlikdavo apeigas su kaukėmis ir medinėmis skulptūromis, o tai neva turėjo pažadinti mitines būtybes, sukelsiančias pavasarį. Panašios Užgavėnių, t. y. pavasario šaukimo ir žiemos išvarymo, tradicijos buvo būdingos ir kitoms senosioms Europos gentims. Užgavėnių apeigos atspindėdavo šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio, pavasario ir žiemos kovas, kurios dažnai buvo inscenizuojamos kautynėmis. Užgavėnės, kitaip karnavalas, buvo suvokiamas kaip sezoninis gamtos apvaisinimo veiksmas, kuriame neva įvykdavęs mirusiųjų ir gyvųjų maišymasis, kuriame buvo sąmoningai revoliucingai ir įžūliai elgiamasi: laužomos taisyklės, daug ironizuojama, apsikeičiama vaidmenimis. Ilgainiui, Europoje plintant krikščionybei, Užgavėnės prisitaikė prie krikščioniškojo kalendoriaus. Jų apogėjus įvykdavo paskutinę dieną prieš gavėnią, antradienį prieš Pelenų trečiadienį, tačiau Užgavėnės išlaikė pagonišką dvasią ir norą atsidžiaugti gyvenimo teikiamais malonumais, ypač mėsa, prieš pasninko laikotarpį – gavėnią.

Kadaise daugelyje kalbų terminą „Užgavėnės“ atstojo terminas „karnavalas“. Jau minėjome, kad galbūt šis žodis kilęs nuo Izidės valties carrus navalis, tačiau itin tikėtina, jog karnavalo terminas etimologiškai susijęs su lotyniška fraze carne valere („atsisveikinti su mėsa“). Štai tokia įdomi istorija. Kiek tenka pastebėti, kai kurie šių laikų europiečiai dažnai nebežino termino „karnavalas“ tiesioginių sąsajų su Užgavėnėmis, juolab to, kad keliolika šimtmečių karnavalu buvo vadinamas ne bet koks persirengusiųjų pasilinksminimas, o Užgavėnių sezono renginiai, susaistyti griežtų tradicijų. Karnavalas, kitaip – Užgavėnių periodas, ilgainiui daugelyje šalių aukštuomenės imtas vadinti „pokylių sezonu“ arba tiesiog „sezonu“, prasidėdavo nuo Kalėdų ar Trijų Karalių šventės ir trukdavo iki Pelenų trečiadienio paryčių. Šiuo laikotarpiu skirtingose epochose, skirtingose valstybėse, skirtinguose visuomenės sluoksniuose nuo kelių (ne vienos, kaip dabar Lietuvoje) iki keliasdešimties dienų buvo nuolatos linksminamasi.

Liaudies Užgavėnės

Europoje plintant krikščionybei, naująjį tikėjimą greičiausiai priimdavo būtent valdovų dvarai, bajorija, o paprasti miestiečiai, juolab kaimiečiai, ilgiau išlaikydavo pagonybę ar bent jau jos ryškius reliktus savo kultūroje. Tai ypač pasakytina apie Užgavėnės. Panašu, kad ankstyvaisiais viduramžiais pavasario šaukimo tradicijos valdovų rūmuose visai sumenko ar net apmirė, nors ilgainiui, artinantis Renesansui, vis dažniau buvo rengiami maskaradai, taip pat Renesanso laikais atgimė antikos idėjos ir tradicijos, atsklindančios iš saturnalijų ir bakchanalijų. O liaudis ilgiau išlaikė senąsias pagoniškas tradicijas, jas tobulino, kūrė naujas ir energingai šventė Užgavėnes, bent šitaip noromis ar nebesipriešindami į visas gyvenimo sritis besismelkiančios krikščioniškoms tradicijoms. Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje katalikų bažnyčia stengėsi Užgavėnėms suteikti krikščionišką atspalvį, bet pagoniškų tradicijų nenugalėjo. Tai pastebima ir Lotynų Amerikoje, kur, plintant katalikybei, Užgavėnės vis labiau imtos švęsti išryškinant indėnų ir juodaodžių vergų archajiškas tradicijas.

Europos liaudiškosioms Užgavėnėms ypač būdingos pagoniškos tradicijos. Lietuvoje ši šventė dar ilgai vadinta Ragučio, gėrimų dievo švente (čia galima įžvelgti panašumą su antikos Dioniso ir Bakcho kultu). Daugelio Europos tautų Užgavėnėms būdingi šokiai (ypač aplink laužą), kaukės, procesijos, atpirkimo ožio deginimas. Lietuvoje deginama moteriška lėlė Morė, tačiau Vakaruose deginamas vyro manekenas, siejamas su apsirijėliu Gargantiua, o Vokietijoje jam dar buvo surengiamas teismas, kur prokuroru būdavo dvasininko drabužiais persirengęs asmuo. Svarbus liaudies Užgavėnių motyvas – muštynės. Lietuvoje puikiai žinota Kanapinio ir Lašininio kova, Rusijoje – viešos kruvinos grumtynės ant sniego, Prancūzijoje – apsisvaidymai kiaušiniais, miltais, Italijoje – apelsinais.

Viduramžių Italijos miestų gatvėmis religinės rimties išprovokuotos ir ikikrikščioniškos tradicijos pastūmėtos vykdavo triukšmingo karnavalinės eisenos. Tai lėmė tokių procesijų išplitimą beveik visame Vakarų pasaulyje. Iš Italijos tenykščių Užgavėnių tradicijos pasklido po Prancūziją, Pirėnų pusiasalį, iš Prancūzijos – po Vokietiją, Šiaurės Ameriką (iki šiol ten tebevyksta katalikiškų ir anglikoniškų bendruomenių organizuojami įspūdingi Užgavėnių karnavalai, ypač prancūzų įkurtame Naujajame Orleane). Iš Ispanijos ir Portugalijos europinės Užgavėnių tradicijas pasiekė Lotynų Ameriką, kur ypatingomis spalvomis išsiskleidė Rio de Žaneiro Užgavėnių karnavale. Vakarų Europos Užgavėnių eisenose ilgainiui vis daugėjo teminių vežimų, iš jų mėtomų gėlių, vaisių, grūdų, konfeti, saldainių, gausėjo spalvų (jų pertekliumi ir šaižumu ypač pasižymėjo abiejų Amerikų karnavalai, o dabar toks Užgavėnių kičas vis labiau plinta ir Vakarų Europoje).

Specifinis buvo ir Užgavėnių maistas. Visur karnavalo apogėjus buvo pasiekiamas antradienį prieš Pelenų trečiadienį, ir ši diena daugelyje kalbų vadinama „riebiuoju antradieniu“. O kai kurios tautos, pavyzdžiui, lenkai, labiau švenčia riebųjį ketvirtadienį. Šiomis dienomis ypač daug ir riebiai valgoma, geriama ir keikiamasi, daugelyje šalių kepami blynai, nes šis patiekalas simbolizuoja sugrįžtančios Saulės formą, spalvą ir karštį. Šveicarijoje tipiškas Užgavėnių sezono valgis buvo miltų sriuba, sūrio pyragas, Lietuvoje – šiupinys, Lenkijoje – spurgos, ypač su rožių uogiene.

Puotaujant buvo pokštaujama: lendama su kopėčiomis pro langus prašant išgerti, moterys gąsdinamos pučiant dumplėmis joms po sijonais, daug šokama, dainuojama. Anglijoje žaistas futbolas, lenktyniaujama su keptuvėmis. Anglijoje, Skandinavijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse vaikai vaikščiodavo po namus ir kaulydavo maisto. Vakarų Europoje buvo madingi nedideli, nesudėtingi miestiečių vaidinimai – bufonados. Labai savitos tradicijos nusistovėjo rusų Užgavėnių karnavale maslenica: ten svarbų vaidmenį turėjo sūpynės, labdara, svečiavimasis, masinės muštynės, atleidimo sekmadienis, kaliausės deginimas. Krokuvoje susiformavo savita Užgavėnių makabriškojo burmistro Kombro mirties metinių tradicija su moterų eisenomis, šokiais turgaus aikštėje ir spurgų kultu.

Viena svarbiausių Užgavėnių tradicijų Europoje buvo kaukės ir persirenginėjimas, simbolizavęs gamtos permainas. Kaukės buvo daromos ilgai ir rūpestingai, Lietuvoje jų gamyba prasidėdavo dar vasarą. Skirtingose šalyse ir epochose kostiumai itin skyrėsi, bet ilgainiui aprangos stilius Vakarų Europoje vis panašėjo. Europietiškų Užgavėnių personažų spektro įvairumą atspindi Bazelio karnavalo dalyvių grupės: kariai, commedia dell`arte personažai (Arlekinas ir kiti, perimti iš Italijos Užgavėnių), žinomi istoriniai ar mitiniai personažai.

Europoje ilgainiui mažėjo mitinių personažų kostiumų, o permainas ir pavasario sugrįžimą vis labiau ėmė simbolizuoti užsieniečių kaukės. Šveicarai persirenginėdavo prancūzais, lietuviai – žydais, romais, vengrais, Vakarų europiečiai – turkais ir t. t. Įvairiose šalyse buvo dažnos gyvūnų kaukės: gervės, meškos, jaučiai, ožiai. Vokietijos katalikiškų kraštų miestų karnavaluose ypatingą reikšmę išlaikė makabriški personažai. Ten nuo XVIII a. žinomos šios kaukės: velniai, demonai, raganos, juokdariai, bepročiai, laukiniai, įvairūs legendų personažai. Apskritai Vakarų Europos Užgavėnių kostiumai mieste ir kaime skyrėsi. Kaime jie būdavo mažiau rafinuoti, prastesnių medžiagų, labiau vienkartiniai. Miestuose ir dvaruose kostiumai kartais būdavo seni, perduodami iš kartos į kartą, o dažnai jie dažnai tapdavo kone elitinio meno kūriniais, puoštais plunksnomis, brangenybėmis, neretai, ypač Italijoje, – rafinuotai derintomis spalvomis. Ta elegancija geriausiai išliko Venecijos karnavale, tačiau kitur Europos miestų Užgavėnėse vis labiau įsigali Amerikos Užgavėnėse jau seniai madingas kostiumų vulgarumas ir neskoningumas.

Greta kaukių gamtos permainas simbolizavo liaudies Užgavėnių karnavalų dalyvių veiksmai. Švenčių metu buvo inscenizuojama ligos, operacijos, mirtis, prisikėlimas, laidotuvės, atpirkimo ožio deginimas. Prancūzijoje po karnavalo jo įrangą dažnai sušaudydavo, nuskandindavo ar sudegindavo, o kitąmet pagal tą pačią tradiciją gamindavo iš naujo. Ypač miestuose matyti Užgavėnių karnavalų tęstinumas ir ilgaamžės tradicijos. Štai Niurnbergo (Vokietija) karnavalai žinomi nuo XIV a. ir vyksta iki šiol.

Vis dėlto amžiams bėgant liaudies karnavalų pobūdis kito, veikiamas vienos ar kitos epochos bruožų. Viduramžiais katalikų bažnyčia smerkė Užgavėnių maskaradus, vadino juos nuodėmingais, pagoniškais. Pagal vieno iš katalikų bažnyčios tėvų Šv. Augustino mokymą, pasaulį sudaro du miestai, valstybės: Dievo karalystė (civitas Dei) ir Šėtono kunigaikštystė (civitas diaboli). Kalbėdama apie civitas diaboli, Banyčia dažnai kaip geriausią to pavyzdį ir apraišką pasitelkdavo Užgavėnių karnavalą ir jo beprotiškumą, revoliucingumą, paleistuvingumą, pagoniškumą, persirenginėjimą velniais ir ligoniais bei viso to garbinimą. Tačiau katalikų bažnyčia nesugebėjo užgniaužti archajiškų Užgavėnių tradicijų, karnavalo metu atlaidžiau žiūrėdavo į nuodėmes, laikinai panaikindavo kai kuriuos draudimus, pavyzdžiui, abstinencijos įstatymus, galiojusius kai kuriuose bažnytiniuose miestuose.

Kai kuriose šalyse padėtis pasikeitė prasidėjus Reformacijai: protestantiškose šalyse nekrikščioniškų Užgavėnių elementų gerokai sumažėjo, o renesanso ir baroko epochos katalikiškose šalyse turtingos Užgavėnių karnavalo tradicijos išliko ir kartais įgaudavo neįtikėtinas formas. Žinoma, kad Kelne per Užgavėnes net itin uždarai gyvenančioms vienuolėms buvo leidžiama išeiti už vienuolyno sienų, persirengti pasaulietiniais rūbais ir džiugiai pražygiuoti miesto gatvėmis. XVIII a. Apšvieta Užgavėnes kritikavo kaip labai primityvų viduramžių reliktą, todėl daug tradicijų buvo primirštos, tačiau viduramžius, paslaptingumą ir neracionalumą garbinęs romantizmas XIX a. pirmojoje pusėje jas iš esmės prikėlė ir visų pirma išpopuliarino miestų vidurinio sluoksnio sferose.

Užgavėnės Europos valdovų ir didikų rūmuose

Atskiras klausimas, ar kaimų ir miestų karnavaluose dalyvaudavo aristokratija. Kartais retai, kartais dažniau, o kartais ji pati šiuos karnavalus ir rengdavo. Štai žinoma, kad Provanso grafai dar viduramžiais rengdavo Nicos karnavalus. Kartais Vakarų Europoje karnavaluose didikams ir valdovams buvo skiriamas ypatingas dėmesys, jie buvo vežiojami specialiuose vežimuose. Nors daugelyje miesto karnavalų aukštuomenė nesudarydavo didelės dalyvių dalies, Romoje ir ypač Venecijoje buvo kitaip. Į Venecijos karnavalą suplaukdavo ne tik viso regiono aristokratija, bet inkognito arba ne atvykdavo ir svetimų šalių valdovai. Venecijos karnavalas visada buvo išskirtinis, todėl apie jį, kaip apie priskiriamą elitinių karnavalų kategorijai, verta pakalbėti atskirai.

Venecijos karnavalas trukdavo kelias savaites ir jo kulminacija, kaip ir daugelio kitų karnavalų, laikytinas riebusis antradienis. Iš pradžių Venecijos karnavalas ne itin išsiskyrė iš kitų Italijos karnavalų, bet XVII–XVIII a. tapo skirtu Venecijos turtui ir prestižui demonstruoti, o tai lėmė jo ypatingą prabangą, rafinuotumą ir tai, kad į Venecijos karnavalą elegantiškai praleisti laiko ėmė plaukti visos Europos aristokratai ir monarchai. Venecijos karnavale dalyviai galėjo mėgautis operomis, baletais, komedijomis, lėlių vaidinimais, koncertais, burtais, loterijomis, lokių ir šunų kovomis, egzotiškų gyvūnų parodomis, nuo stogų mėtomomis gėlėmis, pabaigoje deginama Pantalonės iškamša ir net tokiu žiauroku tų laikų pasilinksminimu, kaip viešas dantų traukimas, ką Bažnyčia kritikavo kaip išsigimusios romėniškosios pagonybės reliktą. Venecijos karnavalo viešuose ir privačiuose pokyliuose gatvėse ir rūmuose skambėjo rafinuota muzika, o akis džiugino ypatingi kostiumai. Dalyviai mėgo persirenginėti commedia dell`arte personažais (Arlekinas, Kolombina, Pulčinela, Pantalonė), taip pat dažnos specifiškos venecijietiškos maro daktaro, vaiduoklio (fantomo), žvejo, advokato, velnio, astrologo, medžiotojo kaukės ir kostiumai. Venecijos karnavalas pasižymėjo ypatingomis kaukėmis, gaminamomis iš porceliano, stiklo. Įdomu pastebėti, kad apskritai kaukės Venecijoje vaidino svarbų vaidmenį. Jas, nepaisant valstybės nustatytų ribojimų, turtingieji, norėdami apsisaugoti nuo aplinkinių žvilgsnių ar tiesiog prasto oro, nešiojo ne tik per maskaradus.

Atrodo, nė vienas viešas tų laikų karnavalas nebuvo pasiekęs tokio rafinuotumo ir prestižo, kaip Venecijos. Su juo galėjo lygintis nebent Romos karnavalas – specifiškiausias jo įvykis buvo žirgų be raitelių lenktynės Romos gatvėmis, kurias stebėdavo diduomenė iš savo ar nuomotų rūmų ir namų balkonų. Be šių viešų miesto karnavalų, viduramžiais monarchai ir didikai savo rūmuose pradėjo rengti savitą programą ir tradicijas turinčius uždarus Užgavėnių sezono karnavalus, dažnai sietus su konkrečiu dinastiniu įvykiu: princo ar princesės gimimu, santuoka, laimėtu mūšiu ar tiesiog valdovo grįžimu iš kelionės.

Vieni seniausių Užgavėnių karnavalų valdovų dvaruose žinomi iš 1393 m. Paryžiaus. Ten Prancūzijos karalius rengė karnavalą savo dvariškių vestuvių proga bei pats, kaip ir jo rūmininkai, apsirengė lininiais laukinių žmonių kostiumais ir šoko. Deja, linksmindamiesi šokėjai nebuvo atsargūs ir, fakelams padegus kostiumus, keturi dvariškiai žuvo. XV a. Prancūzijos karalių dvaruose Užgavėnių karnavalai darėsi vis prabangesni, juose vyko žaidimai, šokiai, eitynės, kostiumai buvo siuvami iš šilkinių audinių, puošiami juvelyriniais dirbiniais, gėlėmis. Taip pat XV a. rūmų karnavalų tradicijos buvo puoselėjamos bei kuriamos Burgundijos kunigaikščių dvaruose, Italijos kunigaikštysčių monarchų pilyse, XVI a. ypač išsiskyrė Venecijos dožų ir aristokratijos karnavalai, o XVII–XVIII a. maskaradai gražiausiomis spalvomis išsiskleidė beveik visuose Europos dvaruose ir ypač sužibėjo Petro I bei Jekaterinos II laikų Peterburge.

Galima teigti, kad šių Europos rūmų karnavalų terpėje gimė ir išaugo baleto, operos, netgi šiuolaikinės dramos žanrai. XVII–XVIII a. liaudies karnavalai ėmė prarasti savo spalvas, tačiau Užgavėnių tradicijos monarchų rūmuose darėsi vis rafinuotesnės. Tai pasakytina ir apie kostiumus: daugelyje Europos šalių rūmų per Užgavėnes buvo rengiamasi arba mitiniais personažais, arba užsieniečiais bei paprastųjų profesijų atstovais, arba commedia dell`arte veikėjais.

Įdomu pastebėti, kad neretai Užgavėnių karnavalai monarchų rūmuose turėdavo valstybinės reikšmės ir tarnaudavo politiniams tikslams. Jie rodydavo valdovo galią, prestižą, aspiracijas, siekius. Štai Medičiai, 1513 m. grįžę į valdžią Florencijoje, galutinai versdami savo respublikinę valstybę monarchija ir iš senjorų tapdami kunigaikščiais, visų pirma pasirūpino surengti ypatingus karnavalus, parodžiusius jų ketinimus, planus ir padėtį. Apskritai Medičių Užgavėnių karnavalai XV–XVI a. Florencijoje buvo tikras fenomenas. Buvo švenčiama ne tik rūmuose, bet visame mieste. Rūmuose daug muzikuota, o Lorencas Medičis Puikusis savo kūryba net daug prisidėjo prie naujo žanro, karnavalinių dainų (it. – canti carnascialeschi [karnaščialeski]) atsiradimo. Valdovai kurdavo šių dainų tekstus, kūrinius atlikdavo patys dvariškiai. Jie apdainuodavo Florencijos kasdienybę (pavyzdžiui, kvepalų aromatus) arba mitinių, istorinių personažų darbus, ypač daug dėmesio skirdavo Bakchui ar Ariadnei. Medičių rūmuose per karnavalus ne tik muzikuota, statytos romėniškos ir renesansinės komedijos su muzikiniais intarpais, puotauta, triukšmauta, rengtos procesijas, bet ir gėrėtasi žvėrių pjautynėmis, buvo sąmoningai laužomos moralės normos, etikos principai. Būtent tai labiausiai erzino katalikų bažnyčią bei kurį laiką Florenciją valdžiusį asketišką ir moraliai reiklų dvasininką, Reformacijos pirmtaką Džirolamą Savonarolą, Medičių karnavalus pateikdavusį kaip pagoniškus, šėtoniškus, pernelyg demonstratyvius ir skatinančius smurtą bei moralinį sugedimą renginius.

Ypač Savonarola atkreipė dėmesį į gausius per karnavalus įsismarkavusių dvariškių ginkluotus masinius konfliktus bei karnavalinių dainų šlovinamą laisvą seksualinį elgesį: Medičių karnavalų metu neištikimybė, netradicinės sekso pozos ar homoseksualus elgesys buvo laikoma visiškai savaime suprantamais ir normaliais dalykais, o tai akivaizdžiai buvo antikinių bakchanalijų ir dionisijų aidai. Dėl to Savonarola buvo uždraudęs Užgavėnių karnavalų sezoną, o, jam mirus, Florencijos gyventojai tučtuojau atgaivino Užgavėnių tradicijas, tęstas į valdžią grįžusių Medičių.

Jiems valdant, sparčiai tobulėjo karnavalų teatriniai pastatymai, vis daugėjo proginių karnavalų, skirtų vedyboms ir kitoms dinastinėms progoms, plėtojosi turnyrų kultūra bei propagandinė, meninė programa. Žinoma, kad XVI a. pr. rūmų karnavalų dalyviai buvo rengiami Medičių herbo spalvomis, o personažai atitikdavo herbo figūras. Karnavalo aplinką puošė antikiniais siužetais tyčia šia proga nutapyti paveikslai, ypač pasakojantys Apolono ir Dafnės istoriją, taip pat galingų Romos imperatorių Trajano, Vespasiano, su kuriais lyginti Medičiai, portretai, meninė programa, atspindinti Julijaus Cezario ir Kleopatros istoriją, dalyvių akį džiugino kostiuminės inscenizacijos, tris žmogaus amžiaus tarpsnius atspindinčios mizanscenos, meniški gražių žmonų, jaunų našlių ir mergelių pasirodymai. Karnavalo dekoracijos vaizdavo romėnų šventyklą, o upe buvo plukdomi plaustai su alegorijas atskleidžiančiomis perrengtų dvariškių grupėmis. Šio karnavalo meninė programa Medičių epochą pristatė kaip aukso amžių, o pačius Medičius – kaip vertus antikos herojų valdovus. Visa tai matant, manau, tampa aišku, kodėl Medičių karnavalai amžininkų ir istorikų neretai pristatomi kaip chrestomatiniai Užgavėnių karnavalų pavyzdžiai.

Elito Užgavėnės LDK

O dabar apsidairykime mūsų kraštuose ir pasižiūrėkime, kaip Užgavėnės buvo švenčiamos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir jų aplinkos.

Bene pirmosios istorinės žinios apie Užgavėnių karnavalą Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmuose yra iš Žygimanto Augusto laikų. 1546 m. Vilniaus žemutinės pilies statybų sąmatoje matome, kad tų metų lapkritį skirta pinigų ne tik ūkiniams trobesiams, tiltams ar pavėsinėms statyti, bet ir Užgavėnių dekoracijoms įrengti. Tai leidžia net tik nustatyti Užgavėnių su menine programa šventimo faktą, bet ir tai, kad Užgavėnėms ruoštasi gerokai iš anksto. Gali būti, kad tokių Užgavėnių tradicija kartu su renesanso kultūrą į Lietuvą pateko su Bonos Sforcos itališkuoju dvaru.

Vėlesnė informacija apie mūsų valdovų Užgavėnes išliko iš 1549 m., kai Lenkijoje, Krokuvos Vavelyje ir medžioklės rezidencijoje Nepolomicuose, Žygimantas Augustas su tik ką jo žmona tapusia Barbora Radvilaite praleido vasarį buvusią Užgavėnių sezono atkarpą. Tuo metu būta karuselės žaidimų, žiedo gaudymų, kaukių balių. O vieną Užgavėnių vakarą Žygimantas Augustas liepė dvariškiams eiti miegoti, bet pats, simboliškai dvarui parodęs einąs gulti, su keliolika artimiausių rūmininkų žmonos Barboros Radvilaitės apartamentuose surengė šokių vakarą, kuriame grojo pučiamųjų instrumentų konsortas, dvariškiai šoko tris valandas, o ir pats Žygimantas Augustas su Barbora pašoko keletą kartų. Per tų metų Užgavėnių sezoną buvo surengta net keletas maskaradų, ir amžininkai pažymėjo, kad valdovas buvo puikios nuotaikos, o dvariškiai po kiekvieno karnavalo vakaro leipdavo girti. Tų pačių 1549 m. Užgavėnių pasilinksminimai truko bent tris dienas iš eilės, visas jas Žygimantas Augustas nesitraukė nuo Barboros, su ja ir pusryčiavo ir vakarieniavo, abu kasdien klausėsi mišių.

Apie Užgavėnes mūsų valdovų rezidencijoje Vilniuje bei Varšuvoje XVII a. žinotume nedaug, jei ne Lietuvos didžiojo kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos dienoraščiai, kuriuose jis ne kartą paminėjo mūsiškes valdoviškųjų Užgavėnių tradicijas. Štai 1639 m. kovo 6 d. Vilniaus žemutinės pilies rezidenciniuose rūmuose buvo surengti šokiai, kuriuose Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Cecilija Renata Habsburgaitė, valdovo Vladislovo Vazos žmona, ir jos rūmų damos pasirodė pasipuošusios puikiomis kaukėmis. Tąkart Užgavėnių švenčių linksmybės, vadinamos Bakcho šventėmis, truko tris dienas iki Pelenų trečiadienio aušros, o per gavėnią pilis staiga ištuštėjo, nes buvo daug miegama ir meldžiamasi.

1640 m. Užgavėnes Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza su dvaru praleido Varšuvoje, kur kelias dienas šokta tiek, kad vienas dvariškis susilaužė koją, o viena dama anksčiau laiko pagimdė. Kancleris Radvila pažymėjo, kad karalienės rūpesčiu stalai buvo nukrauti prabangiausiais valgiais, tad nenuostabu, jog po Užgavėnių, kanclerio pavadintų Bakcho vargais, karalius ilgai sirgo.

1641 m. Užgavėnių karnavalas švęstas vėl vasario mėnesį ir vėl Varšuvoje, tik šį kartą truko ištisas dvi savaites. Karalienė Cecilija Renata ir jos dvariškiai linksmai šoko persirengę maurais, o valdovo broliai karalaičiai Vladislovui Vazai ir jo dvariškiams įteikė prabangių dovanų. Panašu, kad pagal Smuklės karnavalo paprotį karalaičiai apmokėjo šventės išlaidas, nes kancleris Radvila rašė, jog vaišės buvo vertos karalaičio.

Smuklės karnavalų tradicija į LDK atėjo iš vokiškų žemių. Šiam valdovo rezidencijoje Vilniuje periodiškai vykusiam karnavalui ruošiantis dalyviai traukdavo burtus ir pasidalydavo vaidmenis, turėdavo atitinkamai persirengti, atlikti tam tikras pareigas. Pavyzdžiui, smuklės šeimininko personažą gavęs asmuo turėjo savo lėšomis valdovo rūmuose valdovui ir visam jo dvarui surengti puotą, o „pirklys“ – pristatyti dovanas ir apdalyti jomis valdovo šeimą bei dvariškius. Tai buvo itin brangus žaidimas, bet tokiomis dovanomis didikai turėjo progą įsiteikti Lietuvos valdovui. Svarbu pastebėti, kad tokių karnavalų personažai, kaukės atitiko Vakarų Europos Užgavėnių personažus, ir tai rodo, kad mūsiškių valdovų Užgavėnių tradicijos ne kažin ką perėmė iš vietos liaudies papročių. Greičiau atvirkščiai.

Taigi žinoma, kad 1641 m. Užgavėnių karnavalų sezoną Varšuvos pilyje mūsų valdovo dvaras iki vidurnakčio sukosi Smuklės karnavalo sūkuryje. Bent vieną iš Smuklės karnavalų tąkart rengė ir finansavo Smolensko vaivada Kristupas Korvinas Gosievskis. Taip pat 1641 m. Varšuvos pilyje per Užgavėnes burta kortomis, rodyta opera apie Armidę.

Bene daugiausia žinoma apie Užgavėnių karnavalus Vilniaus rezidencijoje 1644 m., trukusius nuo sausio 20 d. iki vasario 10 d. Tąkart rūmuose įvyko spektaklis apie Pantalonę, net keli Smuklės karnavalai, prieš kuriuos traukti burtai ir šitaip dalytasi vaidmenimis. Per vieną iš jų, kuriam ruoštasi dvi savaites, valdovas tapo mauru, karalienė – turke, pats kancleris Radvila – sargu-durininku, o jo žmona Ona Kristina, kilme kunigaikštytė Liubomirskytė, – venecijiete. Smuklės šeimininku ir šventės finansuotoju tapo jau ir taip valdovui neretai prabangius pietus rengęs LDK rūmų maršalka Sapiega, šį kartą tikrai ne kaip smuklininkas, o it tikras karalius priėmęs valdovo dvarą savo karnavale, surengtame valdovo rūmuose.

Per kitą tų metų Smuklės karnavalą karalius tapo prancūzų valstiečiu, karalienė – jo žmona, kancleris Radvila – stalininku, jo žmona – ištekėjusia vengrų valstiete, o rūmų maršalka Sapiega – jos vyru. Kitą karnavalo dieną, pagal Vakarų Europos rūmų tradicijas, Vladislovas Vaza surengė savo dvariškių vestuves, kuriose dalyvavo pats su karaliene bei būriu Lietuvos didikų, senatorių. Kancleris Radvila pažymėjo, kad 1644 m. Užgavėnės valdovo rūmuose Vilniuje buvo švęstos su neįprasta prabanga, maskaradai tęsdavosi bent iki antros nakties, o Pelenų dienos rytą karnavalas baigėsi tik ketvirtą valandą ryto iškilmingu gavėnios paskelbimu. Tais metai tiek įsismaginta, kad net per gavėnią sumanyta statyti operą „Andromeda“, kurios prašmatnumas, scenografija, pasak kanclerio Radvilos, privertė pamiršti pasninką bei pamaldumą, o tai sukėlė dalies diduomenės pasipiktinimą.

Paskutinis žinomas Užgavėnių karnavalų sezonas turtingumu pasižymėjusiais Vladislovo Vazos laikais įvyko 1646 m., kai paskutinę Užgavėnių dieną Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Marija Liudvika iš Gonzagų giminės mėgavosi ir linksminosi stebėdama kovas.

XVII a. viduryje, po Švedų ir rusų tvano, valdovai vis rečiau apsilankydavo Vilniuje, nebereziduodavo Vilniaus rūmuose, todėl valdoviškosios Užgavėnių tradicijos čia išnyko, tačiau kintančiomis formomis buvo tęsiamos Varšuvoje bei, Saksonijos Vetinams valdant, Drezdene. Ypač Užgavėnių karnavalus mėgo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Saksonijos kunigaikštis (kurfiurstas) Augustas II Saksas iš Vetinų dinastijos. Žinoma, kad jaunystėje, 1689 m., jis dalyvavo Venecijos karnavale, o vėliau, būdamas savo žemėse, net sirgdamas nepraleisdavo karnavalų. Šio mūsų valdovo laikais Užgavėnių karnavalai vis rečiau pasibaigdavo Pelenų dienos rytą ir gerokai užsitęsdavo, o tai itin erzino uolius katalikus Lietuvos ir Lenkijos didikus. Karnavalus Augustas II švęsdavo tiek Drezdene, tiek Leipcige, tiek Varšuvoje. Vien Varšuvoje šis mūsų valdovas yra dalyvavęs net 11 Užgavėnių karnavalų sezonų nuo 1698 iki 1733 m.

Augusto II dvaro karnavalų metu vykdavo kaukių baliai, spektakliai, baletai, koncertai, rytinės medžioklės, riterių pramogos, karuselės, pasivažinėjimai rogėmis ir rogutėmis, šaudymas iš lanko, daugelį pramogų lydėjo muzika, buvo lošiami azartiniai žaidimai. Karnavalo repertuarą papuošdavo itališka opera, vokiškos komedijos, commedia dell`arte. Moterys neretai dėvėdavo ispanių kostiumus, vyrai – venecijiečių. Didikai mėgo persirengti žemesnio rango asmenų personažais: kalnakasiais, prancūzų, italų, norvegų valstiečiais, vynininkais, malūnininkais, piemenimis arba tiesiog romais, azijiečiais, afrikiečiais, olandais, tiroliečiais, britais.

Didžiausios linksmybės dvare būdavo paskutinį Užgavėnių antradienį. Jį vainikuodavo karnavalas kviestiniams svečiams su visa inscenizuota kaimo Užgavėnių atributika: mugėmis, kišenvagiais, šarlatanais, įvairiomis pramogomis. Tokiais atvejais savo rūmuose valdovas tapdavo garbės svečiu ir linksmindavosi lydimas pirmųjų dvaro porų, persirengusių ekonomais, prievaizdais, virėjais, padavėjais. Kiekviena kaukių grupė turėjo savo spalvas ir vadovą, išsiskyrusį rafinuotesniais drabužiais. Drabužiai atspindėjo personažo statusą, o brangenybių prabanga – tikrąjį žmogaus statusą. Augusto II dvaro Užgavėnių šventėse skambėjo dūdmaišiai, styginiai, mėgėjai muzikantai ir profesionali valdovo kapela grodavo lenkiškus ir vokiškus šokius. Kartais karnavalus paįvairindavo prabangūs turkiški maskaradai, kuriems rūmai buvo papuošiami specialiais audiniais, kilimais, pagalvėmis ant grindų vietoje kėdžių, daugybe rytietiškų aukso, sidabro, porceliano daiktų, o puotos dalyvių saugumą užtikrindavo turkiškais kostiumais aprengti kariai. Turkiškų karnavalų pas Lietuvos didįjį kunigaikštį metu buvo rodomos Moljero pjesės su dainų ir šokių intermedijomis, rengiamos tris valandas trunkančios vakarienės, po kurių teatro salėje šokti lenkiški ir prancūziški šokiai.

Tokios valdovų Užgavėnių tradicijos paskatino elitinių karnavalų tradicijų plėtrą Vilniuje ir Varšuvoje. Šiuose miestuose nuo XVIII a. vidurio nuo Naujųjų metų dienos iki Pelenų dienos vykdavo vieši ir privatūs maskaradai, vėliau išplitę ir Poznanėje, Lvove bei kitur. Vienas pirmųjų didelių privačių karnavalų Vilniuje buvo 1730 m. Nesvyžiaus Radvilų surengtas maskaradas, kuriam idėjų semtasi iš karališkosios karnavalų tradicijos. Radvila iš Rygos atsivežė orkestrą, užsakė tūkstantį marcipaninių pyragaičių ir 80 statinių vyno, o į maskaradą sukvietė LDK bajorus, pasipuošusius kaukėmis, vaizduojančiomis įvairių kraštų ir luomų žmones. Pokylis tęsėsi iki 8 valandos ryto.

XVIII a. pab.–XIX a. Vilniuje vis labiau populiarėjo viešieji Užgavėnių kaukių baliai, kuriuose kartu puotaudavo tiek didikai, tiek miestiečiai, o šiuos karnavalus organizuodavo privatūs asmenys, gavę leidimą iš Vilniaus magistrato. Karnavaluose buvo šokama, demonstruojamos kaukės, lošiama loterijose. Šie pasilinksminimai vykdavo išnuomotuose LDK kanclerio Aleksandro Sapiegos rūmuose Antakalnyje, Tyzenhauzų rūmuose Vokiečių g, bei kitose prabangiose Vilniaus vietose. Šie maskaradai XIX a., jau išnykus iš žemėlapio LDK, tapo Lietuvos dvarininkus į vieną vietą sutraukiančiais renginiais, trukusiais iki antros nakties. Miestiečiai į maskaradus atvykdavo apie devintą vakaro, bajorai imdavo plūsti apie pusę vienuoliktos, o aristokratai pasirodydavo tik apie vidurnaktį. Įleidžiami būdavo visi, nusipirkę bilietą ir dėvintys deramą kostiumą su kauke.