Teigti, kad ne vienas kaunietis vasarą palydi Pažaislio vienuolyne, tikriausiai nebūtų klaidinga: paskutinį vasaros sekmadienį pasidžiaugti muzikos garsais po atviru dangumi tradiciškai kviečia Pažaislio muzikos festivalis. Ne išimtis buvo ir šiemet: rugpjūčio 30-osios vakarą minia muzikos mylėtojų plūdo Pažaislio vienuolyno link.

Daugelį veikiausiai patraukė žinomos pavardės: koncerte dalyvavo tenoras Edgaras Montvidas, Donatas Montvydas ir sopranas Asmik Grigorian, taip pat grojo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO, dirigentas Gintaras Rinkevičius) ir dainavo Kauno valstybinis choras (vadovas Petras Bingelis). Nesunku buvo nuspėti, kad baigiamajame koncerte skambės žymiausių operų arijos, chorai. Juk koncertas buvo skirtas operos solisto E.Montvido 40 metų jubiliejui. Tačiau bene didžiausia intriga buvo (ar bent jau turėjo būti) D.Montvydo pasirodymas šalia to vakaro jubiliato ir A.Grigorian. Veikiausiai jo dalyvavimo priežastimi renginyje tapo panašios abiejų dainininkų pavardės – E.Montvidas netgi papasakojo istoriją, kaip D.Montvydas per klaidą buvo pavadintas jo broliu.

Skambėjo žinomos arijos

Po labai ilgų, tačiau tradiciškai privalomų įvairių asmenų kalbų pagaliau suskambo muzika – koncertą pradėjo labai gerai žinoma iškilmingoji George'o Bizet "Farandola" iš siuitos "Arlietė". Toliau skambėjo E.Montvido atliekama Georgo Friedricho Handelio ištrauka iš operos "Kserksas" – žymioji "Ombra mai fu", originaliai parašyta kastratui, o šiomis dienomis dažnai atliekama kontratenorų ar altų. Tad gana keistai nuskambėjo romantiškai tenoriška E.Montvido interpretacija. Ir nors skambesys buvo veikiau romantiškas nei barokiškas, tačiau buvo jautrus ir gražus.

Vėliau pereita ir prie romantinių kūrinių – išgirdome bel canto stiliaus Gaetano Donizetti opusą – Nemorino ariją iš operos "Meilės eliksyras". Vėliau publikai buvo pateiktos preciziškai E.Montvido atliktos įžymios Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccini arijos – temperamentinga Gabrielio Adorno arija iš operos "Simonas Bokanegras", dramatiškesnė Kavaradoso arija iš "Toskos" ir Mimi ir Rudolfo duetas iš "Bohemos". Ne paslaptis, jog būtent šie trys tąkart skambėję italų kompozitoriai yra laikomi operos korifėjais, tad programos pasirinkimas – gana tradicinis, tačiau palankus pademonstruoti savo techninius ir dramatinius gebėjimus bei įgūdžius.

A.Grigorian branda

A.Grigorian rinkose ne vien populiarius kūrinius: šalia itališkų arijų atlikta ir čekiška – skambėjo Undinės arija iš Antonino Dvorako operos "Undinė". Tikriausiai ne vienam gana sunku įsivaizduoti, kaip turėtų skambėti šio kompozitoriaus, labiau žinomo kaip simfoninės muzikos kūrėjo, opera, tačiau tikriausiai kiekvienas žino žymiąją liūdną Hanso Kristiano Anderseno pasaką "Undinėlė", kurios motyvais ir rėmėsi čekų kompozitorius.

A.Grigorian balse buvo juntamas švelniomis spalvomis nuspalvintas Undinės liūdesys. Apskritai ši atlikėja, vėliau atlikusi ir Mimi ariją bei duetą iš G.Puccini "Bohemos", to paties autoriaus Manon Lesko ariją iš operos tuo pačiu pavadinimu, tąvakar Pažaislyje pademonstravo ypatingą brandą ir jautrumą, prisodrintą šviesių pastelinių spalvų, tačiau išvengdama jaunatviško sentimentalumo, būdingo jauniems atlikėjams. Kitaip tariant, jos interpretacija buvo tikrų tikriausiai veristinė – tikroviška, tačiau kartu ir subtiliai artistiška. Ypač jautriai skambėjo mirštančios fatališkosios Manon Lesko arija.

Harmoningai nuskambėjo ir Kauno valstybinio choro atliekami G.Verdi chorai – du iš operos "Trubadūras" ir žymusis Vergų choras iš "Nabuko". Tiesa, kritikos strėlių nusipelnė LVSO, neretai sudaręs kontrastą solistams ir chorui. Šalia jautrių vokalistų jis skambėjo kartkartėmis netgi kiek gremėzdiškai ir nejautriai, tylesnėse vietose pamiršdamas subtilumą, kartais užgoždamas solistus. Tuo pačiu metu išnyko kontrastai tarp piano ir forte. Ne visuomet jam pavyko paslėpti ir į antrą planą turėjusius nukeliauti faktūros sluoksnius, vis pernelyg išryškėdavo variniai pučiamieji. Jei solistai veristiškai išgyveno operų veikėjų jausmus, orkestras nugyveno savo gyvenimą greta.

Scenoje – ir populiarioji muzika

D.Montvydas, kaip tikriausiai nėra sunku nuspėti, nedainavo jokių arijų iš operų. Scenoje jis pasirodė koncertui baigiantis ir uždainavęs savo žymųjį Eurovizijos hitą "Love is blind" pasuko Pažaislio festivalio koncerto vairą kitu keliu. Ir, tiesą pasakius, nelabai vykusiu. Mat simfonizuotas popsas gana sunkiai derėjo su prieš tai skambėjusiomis operų arijomis, tad smarkiai pakito ir visa renginio atmosfera.

Jau beveik galima buvo nuspėti, kad laukia pompastiška a la "klasika jungiasi su populiariąja muzika" pabaiga. Ji, regis, itin nudžiugino didžiąją dalį Kauno publikos – pusė vietų savo taip ir neatvykusioms draugėms užėmusios ir kitus žmones stovėti privertusios, pirmiausia šiek tiek "kultūringai" apsižodžiavusios senjorės plojo nesivaržydamos. Tačiau ne visi taip entuziastingai sutiko ne tik žymiąją dainą apie aklą meilę, bet ir E.Montvido bei D.Montvydo duetą "Dainų dainoje" (autoriai – D.Montvydas ir Rosita Čivilytė), visų trijų pompastiškai traukiamą Witney Houston išpopuliarintą "One moment in time". Bisui dar nuskambėjo ir Zucchero kartu su Luciano Pavarotti kadaise atlikta "Miserere" bei Augustino Laros "Granada".

Atrodo, kad ši kone prieš dvi dešimtis ar dar anksčiau – kuomet dar buvo gyvas Freddie Mercury – Europoje paplitusi mada jungti operinį vokalą su popsu vis dar labai žavi LVSO bei Pažaislio festivalio organizatorius. Mat jau nebe pirmą kartą šio festivalio scenoje skambėjo popso kūriniai, atliekami su simfoniniu orkestru. Tačiau šį kartą dvi skirtingas muzikos kategorijas bandyta suplakti į vieną kokteilį ne tik neva sintetinant, bet ir padalijant koncertą į dvi dalis, tad ne vienas galbūt pasijuto šiek tiek apgaugtas. Mat norėjusieji pasiklausyti rimtosios muzikos ir nuostabaus Lietuvoje ne taip ir dažnai koncertuojančio E.Montvido balso ir subtiliai dramatiškų arijų interpretacijų bei išgirsti A.Grigorian, turėjo klausytis ir "bumčiko", drebinančio vienuolyno sienas. Juolab kad tokia klasikos ir populiariosios muzikos sintezė – primityvi: senamadiškai pakaitomis operiniu ir estradiniu vokalu traukiamas popsas. Ir teneįsižeidžia D.Montvydas – jo muzikiniai reikalai už Pažaislio vienuolyno ribų nesusiję su šia nuomone apie koncertą. Viskas atrodo kitaip, kai yra savo vietoje ir tinkamu metu. Galvon ateina garsioji Šv. Rašto frazė: "Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui".