"Bet kokia priespauda pagimdo pasipriešinimą", – sako buvęs disidentas kunigas Julius Sasnauskas, vienas filmo "Aš už tave pakalbėsiu" herojų. Šiomis dienomis kino teatrus pasiekianti nauja lietuvės ir italo kino režisierių juosta pasakoja apie paskutinį KGB veiklos dešimtmetį Lietuvoje.

Idėja sukurti filmą apie KGB veiklą Lietuvoje italų režisieriui Maximilienui Dejoie kilo apsilankius Genocido aukų muziejuje. Kurdamas filmą M.Dejoie dirbo išvien su režisiere Virginija Vareikyte.

Apie filmo kūrimą ir tai, kodėl jauni žmonės domisi šiuo istorijos laikotarpiu, – interviu su M.Dejoie (M.D.) ir V.Vareikyte (V.V.).

– Kaip gimė idėja kurti filmą apie KGB?

M.D.: Prieš trejetą metų festivalyje "Kino pavasaris" pristačiau vaidybinį filmą "Gerberio sindromas". Festivalyje susipažinau su Virginija, kuri nusivedė mane į Genocido aukų muziejų. Turiu prisipažinti – tai, ką pamačiau ir sužinojau tame rūsyje, sukrėtė mane ir privertė susimąstyti apie tai, kiek mažai mes, Vakarų pasaulis, žinome apie sovietinę okupaciją ir jos sukeltas kančias Baltijos šalių regiono gyventojams. Grįžau į Italiją, ėmiau gilintis į literatūrą, tačiau išties vertingi ir gilūs darbai parašyti ir išversti į italų kalbą baigdavosi ties Stalino mirtimi, na, dar N.Chruščiovo valdymo periodu. Šis atradimas buvo dar vienas paskatinimas. Galvoje sukosi mintys apie filmo kūrimą, tačiau jos man neatrodė labai realios, nes supratau, kad net nežinočiau nuo ko pradėti. Tuomet nusprendžiau susisiekti su Virginija ir taip viskas prasidėjo.

– KGB istorija labai sena. Lietuvoje ši struktūra buvo likviduota tik 1991 m. Filmai apie KGB gali turėti begalę skirtingų temų. Kaip savąją pasirinkote jūs?

M.D.: KGB tema dažnai analizuojama iš istorinės perspektyvos. Istorikai, politologai, sociologai analizuoja, pasakoja, ir jų žodžiuose žmonių gyvenimai ir jų dramos pavirsta skaičiais ir statistika. Nuo pat pradžių žinojome, kad mūsų tikslas yra priartėti prie tų žmogiškųjų dramų, suvokti ir perteikti sistemos poveikį žmonių gyvenimams, jų mąstymo būdui.

V.V.: Iš pradžių atsirinkome laikotarpį – paskutinis sovietinis dešimtmetis. Visų pirma – tai laikotarpis, kai gimėme tiek aš, tiek Maxi. Antra, tai laikas, apie kurį dar galima išgirsti gyvų pasakojimų. Manau, itin vertinga ir svarbu, kai personažas prisimena savo patirtį ir ją atpasakoja. Šių atpasakojimo metu ne tik žodžiai padeda suvokti personažų išgyvenimus, prasmingi tampa ir jų atodūsiai, tylos akimirkos.

– Jūsų filme savo istorijas pasakoja net septyni personažai. Ar tai nekomplikuoja situacijos, vėliau kuriant filmo pasakojimą?

M.D.: Paprasta nebuvo. Naudodamiesi visų šių personažų istorijomis bandėme juos sujungti į vieną pasakojimą. Ieškojome būdų taip sukonstruoti filmo pasakojimą, kad atskiros veikėjų pasakojimo dalys sklandžiai pereitų iš vienos į kitą.

V.V.: Man ir septyni atrodo mažai. Manau, kad didelis personažų skaičius tik parodo, kaip plačiai ir kartu skirtingai KGB veikla paveikė žmonių gyvenimus. Žinoma, neieškojome personažų tik dėl kiekio. Svarbiausia buvo tai, kad kiekvienas jų pasakojo apie savo patirtį, susijusią su KGB, iš skirtingos perspektyvos ir atskleidė naujas, netikėtas įžvalgas ir asociacijas. Filme kalba trys disidentai, ir nors disidento sąvoka yra viena, jų istorijos ir relfekcijos yra absoliučiai skirtingi.

– Kodėl pasiryžote kalbinti ir tuos, kurie dirbo KGB? Ar buvo sudėtinga įtikinti juos filmuotis?

M.D: Kaip ir minėjome, norėjome kalbėti apie KGB poveikį žmonių gyvenimams. Išsikėlus tokį uždavinį būtų nesąžiningą aplenkti gyvenimus tų, kurie dirbo KGB. Juo labiau kad mes apie tai žinome labai nedaug. Mes bandėme susisiekti su tam tikru skaičiumi žmonių, kurie dirbo KGB, tačiau jie nesutiko filmuotis. Disidento Vytauto Skuodžio knygoje Virginija aptiko skyrių apie tardytoją Vytautą Urboną. V.Skuodis davė mums jo kontaktinius duomenis ir Virginija pradėjo bendrauti su tardytoju. Įtikinti V.Urboną filmuotis užtruko daugiau nei metus. Šis laukimas buvo ilgas, tačiau mums galiausiai pavyko. Tai buvo labai ypatinga, nes filmavome tardytoją jo susitikimo metu su V.Skuodžiu. Tardytojas su mumis pasidalijo istorija, kurios niekas iš mūsų nesitikėjo. Manau, ji atskleidžia, kad net darbas KGB neužtikrino ramaus ir saugaus gyvenimo.

V.V.: Pasiryžome kalbinti dirbusiuosius KGB ir dėl to, kad niekas jų nekalbina. Daugelis buvusių darbuotojų sutiko bendrauti prie puodelio kavos, bet ne į žvelgdami į kamerą. Kiti padėdavo ragelį vos išgirdę, dėl ko skambinu. Filme kalba ir disidentai, ir KGB darbuotojai, manau, kad jų pasakojimai sukuria tam tikrą pusiausvyrą, nors gali skambėti ir labai kontroversiškai. Manau, tai padeda įsiklausyti į kiekvieno personažo žodžius, permąstyti juos ir taip savo vaizduotėje atkurti pasaulį, kuriame šios dvi jėgos egzistavo viena šalia kitos.

– Kokie buvo didžiausiai netikėtumai, atradimai bendraujant su filmo personažais?

M.D.: Man, kaip italui, viskas buvo netikėta, ir viskas atrodė kaip atradimas. Tai, ko aš tikrai neįsivaizdavau, buvo Onos Statkevičienės istorija. Dramatiška disidento Algirdo Statkevičiaus istorija, manau, yra gerai žinoma Lietuvoje. Kaip kovotojas už žmogaus teises, jis garsus ir pasaulyje. Tačiau niekad neminėta jo žmonos Onos patirtis. Ji laukė savo vyro dešimt metų, stengėsi išlaikyti šeimą, darė viską, kad išlaisvintų savo vyrą. Ona yra tokia drąsi moteris, kad jos nepalaužiamas charakteris vertas ne mažiau dėmesio nei jos vyro Algirdo.

V.V.: Labiausiai mane nustebino tai, kad filme dalyvavę disidentai nenori būti laikomi aukomis. Pavyzdžiui, V.Skuodis mano, kad jo įkalinimas buvo aukščiausias jo disidentinės veiklos įvertinimas. Jis žinojo, kas jo laukė, ir žinojo, kad būti suimtam reiškė, jog jis daro kažką svarbaus, kažką, kas, valdžios nuomone, kelia grėsmę sistemos išlikimui. Julius Sasnauskas į savo praeitį žvelgia filosofiškai, jis įvertino savo išgyventą skausmą. Tačiau šiandien jis mato savo veiksmų ir tų veiksmų padarinių prasmę. Man įstrigo J.Sasnausko frazė apie tai, kad jis nemano, jog turėtų būti kažkaip gydomas nuo savo praeities. Mūsų praeitis yra mūsų tapatybės dalis ir, kalbant apie sovietinę praeitį, aš dažnai girdžiu šiokį tokį gydymosi toną.

– Ar nemanote, kad KGB tema Lietuvoje nebėra tokia aktuali? Juk pasaulyje vyksta karai, išgyvename realią grėsmę iš Rytų, Vakarų pasaulis gąsdinamas radikalių judėjimų, o jūsų pasakojate apie praeitį.

M.D.: Nemanau, kad praeitis kažkaip veikia šio filmo aktualumą. Atvirkščiai – iš pirmų lūpų pasakojamos patirtys kaip tik padeda geriau suprasti, kokia kaina yra mokama, kai yra bandoma apginti laisvės ir nepriklausomybės vertybes. Ilgą laiką šios vertybės atrodė savaime suprantamos, tačiau tai, kas vyksta šiandien pasaulyje, rodo, kad taip nėra.

V.V.: Aš jausčiausi ramesnė, jei šis filmas būtų apie praeitį, apie praeities pamokas, iš kurių turėtume pasimokyti. Deja, šis filmas pasako apie dabartį daugiau, nei norėtųsi. Nors filmo kontekstas yra labai lietuviškas – filmuota Lietuvoje, personžai – lietuviai, pagrindinės idėjos yra labai universalios. Juk kai kalbame apie žmogaus pasirinkimą kovoti už laisvę, dirbti tavo šalį okupavusiai valdžiai ar tiesiog pristaikyti ir likti nematomam, paliečiame tokius žmogaus sielos klodus, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar tai sovietinis, ar nacistinis, ar kitoks diktatūrinis režimas.

– Kaip į šį filmą reagavo Italijos auditorija?

M.D.: Filmas Italijai bus pristatytas sausio pabaigoje, todėl bendro vertinimo nesame sulaukę. Dar nedaug žmonių spėjo filmą pamatyti – daugiausia tai mums artimi žmonės arba tie, kurie prisidėjo prie filmo per "Indiegogo" platformą. Manau, kad daugelį Italijos žiūrovų filmas nustebins, kaip kad aš buvau nustebintas patirties buvusiame tardymo izoliatoriuje. Taip pat tikiuosi, kad filme papasakotos istorijos ne tik praplės akiratį, tačiau ir įkvėps daugelį.

Kas? Filmo "Aš už tave pakalbėsiu" premjera. Dalyvauja V.Vareikytė ir M.Dejoie.

Kada? Sausio 13 d. 18.30 val.

Kur? Kino centre "Romuva".