„Elektra“: slaptoji agentė, trys natos ir skraidantys durklai

„Elektra“ ne pats geriausias kino komiksas. Ir ne pats blogiausias. „Slaptosios agentės“ žvaigždė Dženifer Garner - ne „Oskaro“ laureatė. Tačiau „Auksinės avietės“ taip pat nenusipelnė. Blogiausiu kino komiksu liko „Moteris – katė“, „Oskaro“ savininkė Halė Beri trofėjų kolekciją papildė prizu, kurio kiekviena garsenybė vengia it maro. Tokia jau ji – „Auksinė avietė“...

Tokia paguoda „Elektros“ kūrėjams, kurie bent kol kas neturi nė vieno šanso pratęsti samdomos žudikės – kungfu specialistės nuotykius. Pasaulio kinuose filmas pasirodė nuostolingai. Ir vėlgi peršasi palyginimas su „Moterimi – kate“. Jos skaičiuojami nuostoliai penkis kartus skaudesni. Tiesa, gal išgelbės DVD pasirodymas – pavyzdžiui, „Baudėjas“ taip ne tik padengė gamybos išlaidas, bet uždirbo kelias dešimtis milijonų, ir jau pasigirdo kalbų apie antrąjį filmą...

Juosta apie charizmatišką ir seksualią keršytoją Elektrą – Holivudo prodiuserių užgaida, įsiklausius į „Drąsiaširdžio“ žiūrovų nuomonę. Kažkas kažkur kažkam miauktelėjo, kad Elektra žymiai įdomesnė už Beno Afleko herojų. Kažkas kažkaip kažkam paskambino, gandai nuvilnijo ir buvo paspaustas starto mygtukas. Kad už nuobodųjį Afleką labiau intriguoja ir Džiar – Džiar Benksas iš „Žvaigždžių karų“ niekam netoptelėjo. Užtat toptelėjo, kad iš oro galima pasidaryti gražaus pinigėlio. Dženifer Garner kaip tik turėjo vieną kitą laisvą mėnesiuką „Slaptosios agentės“ filmavimo tarpsezoniu. „Ligoninės priimamojo“ aktorius Goranas Visničius taip pat pasiprašė atostogų nuo serialinės kasdienybės. O „Drąsiaširdžio‘‘ režisierius Markas Styvenas Džonsonas parašė scenarijų, kuriame, pasitelkęs magiją, prikėlė aname filme žuvusią heroję... Prie šių trijų beregint prisidėjo „X failų“ pilnametražinio filmo autorius, vizualiųjų efektų specialistas režisierius Robas Baumanas. „Elektra“ turėjo būti jo reabilitacija prodiuserių akyse po fiasko patyrusios „Monstrų atakos“.

Deja, ne prasčiausias režisierius antrąkart iš eilės tapo bevarde prasto scenarijaus auka. Žudikė gauna užduotį, kurios negali įvykdyti, nes pamilsta ir ima saugoti savo taikinius. Per metus šia tematika smulkios kino kompanijos sukuria kone porą dešimčių juostų – klonų. Tokie filmai keliauja tiesiai į DVD arba į televizijas. Prie „Elektros“ pridėkite 50 milijonų biudžetą, A kategorijos žvaigždes bei B kategorijos kovų scenas – ir štai jums naujausias kino komiksas.

Ar iš tokio paprasto siužeto įmanoma ką nors išspausti? Ko gero, režisieriai iš Rytų būtų išspaudę kiek daugiau. Keršto meistras Kventinas Tarantino – taip pat. Atspirties pozicija – tiedu aštrūs Elektros durklai, vien su jais galima sukurti keliasdešimt pritrėškiančių kovos epizodų. Dabar yra tik viena originali bei „super-truper“ efektinga kovos scena. Veikia aplinka, veikia gamta, veikia detalės, smulkmenos, smūgiai pilasi kaip kruša besisukančių lapų fone. Stop – kažkur visa tai jau matyta.

Aha – Robas Baumanas plagijuoja kultinį azijietį Žangą Imu ir techniškai bando pakartoti nepakartojamo grožio bei plastikos scenas iš „Bevardžio“ ar „Skraidančių durklų“. Vis tiek ne tas – trūksta jėgos, fantazijos bei improvizacijos. „Improvos“ norisi, „jumprava“ išeina... Tačiau už pastangas atleistina ir net pagirtina. Vis dėlto kažkas neamerikietiškai netikėta. Mažiau priekabūs gal net kostelės po tokio vaizdų gūsio... Antrąkart kostelės išvydę atjaunėjusį rytų kovų mokytoją iš „Nužudyti Bilą“. Kine, kaip ir popmuzikoje, – tos pačios trys natos.

Kitas teigiamas „Elektros“ momentas – maksimaliai minimalus vizualiųjų efektų kiekis. Juos čia užgožia rytų kovų menai ir kovos su „oda ir kaulais“. Tik štai komikso tais momentais kaip ir nebesijaučia, čia jau paprastos keršytojos istorija. Gal ir gerai, jei taip, pagalvoji, o tada į ekraną paleidžiami suzombėjusių blogiukų klano nariai, kurie primena, kokį žanrą „valgai“. Ne komiksą ir ne kungfu... Lietuvišką mišrainę su amerikietiškomis „fri“ bulvytėmis ir kiniškais ryžiais. Pilvui – ne kas. Tas pats ir akims.